"Esu laimingas, kai tu esi laimingas!" arba "meilės dusintojai"

Nuo autoriaus: Apie santykius, kurie įtempti...

Ar kada nors girdėjote frazę: "Esu laimingas, kai tu esi laimingas!

Iš giminaičio, draugo, mylimo žmogaus?

Pagalvokite, kokius jausmus išgyvenate?

Jei susierzinimą, pyktį, įniršį ar net neviltį, galbūt yra stipriai emociškai priklausomas žmogus.

Ir ta priklausomybė visai gali "meiliai uždusinti" iš pačių maloniausių paskatų...

Emocinė priklausomybė gali susiformuoti labai ankstyvame amžiuje santykiuose su motina (ar kitu svarbiu Suaugusiuoju).

Mažas vaikas yra priklausomas nuo motinos pripažinimo, pritarimo ir meilės ir labai jautriai reaguoja į motinos nuotaikos pokyčius, ypač kai jie susiję su tuo, ar motina yra laiminga, ar ne.

Jei vaikas jaučia, kad jo motina yra laiminga, linksma ir patenkinta, jis tai suvokia kaip motinos pasitenkinimą juo ir meilę jam.
Jei, priešingai, motina yra blogos nuotaikos, liūdna ar susierzinusi, tai reiškia, kad motina nėra laiminga.

Atitinkamai ir pats kūdikis, priklausomai nuo motinos nuotaikos, jaučiasi laimingas arba prislėgtas.

Nesupranta, kad motina gali būti laiminga arba liūdna ne dėl jo. Nėra jokio savęs atskyrimo nuo motinos.

Tolesniame auklėjimo procese motina gali padėti vaikui pamažu atskirti save nuo jos (atsiskirti), atskirti savo jausmus nuo reikšmingo kito žmogaus jausmų, išmokti savo paties savybių ir gebėjimų, kad vėliau, suaugęs, galėtų būti nepriklausomas ir savarankiškas.

Tačiau jei šis emocinis atsiskyrimas neįvyksta, asmuo į suaugusiųjų gyvenimą atsineša savo vaikystės emocinę priklausomybę, kurios dažnai net iki galo nesuvokia.

Santykiuose su žmonėmis ši priklausomybė gali pasireikšti priverstiniu rūpinimusi, perdėtu noru padėti, įtikti, aukotis; tiesioginiu savo nuotaikos susiejimu su kito žmogaus nuotaika, nuolatiniu nemotyvuotu nerimu dėl jo, depresija net dėl trumpo išsiskyrimo; staigiais susierzinimo, pykčio, įniršio protrūkiais prieš kitą svarbų asmenį.

O kadangi emocinė priklausomybė iš prigimties gimsta ankstyvoje vaikystėje ir gali būti visai ne dėl konkrečių santykių su kitu suaugusiuoju, nenuostabu, kad tas kitas, kuris nėra taip stipriai priklausomas, gali patirti atsakomuosius neigiamus jausmus, suvokdamas jos apraiškas kaip "spaudimą", "asmeninių ribų pažeidimą", "norą visiškai kontroliuoti", "dusinančią meilę".

Žinoma, santykiuose su emociškai priklausomu asmeniu svarbu žinoti ir išlaikyti savo asmenines ribas.
Tačiau taip pat svarbu nepamiršti, kad jų priklausomybė nėra jų kaltė, o greičiau, taip sakant, jų nelaimė, ir kad viskas, ką jie daro dėl šios priklausomybės, paprastai vyksta be "piktos valios", nes jie to nepripažįsta kaip savo pačių proceso, visiškai nesusijusio su kitu asmeniu.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad emocinę priklausomybę puikiai galima koreguoti saugioje terapinėje aplinkoje su specialistu.
Taigi, jei turite emociškai priklausomą asmenį, kuriuo rūpinatės, jums ir jam šiuose santykiuose dar ne viskas prarasta.