Kam tarnavo pietų Egipte esantis Nabta Playa megalitų kompleksas?

1998 m. amerikiečių mokslininkų ekspedicija Nabta Playa vietovėje Asuano provincijoje Pietų Egipte aptiko iš didelių akmenų sudarytą ratą, kurio viduje stovėjo masyvūs blokai. Radinio vieta nutolusi tik už šimto kilometrų į vakarus nuo Abu Simbelio, žinomo XIII a. pr. m. e. uolose iškaltomis šventyklomis ir milžiniškomis faraono Ramzio II statulomis. Radiokarboninė analizė parodė, kad senoviniam statiniui mažiausiai 6500 metų, o tai reiškia, kad jis 1500 metų senesnis už garsųjį Stounhendžą.

Nabta Playa kalendoriaus ratas. Observatorija, tačiau...

Ištyrę radinį, ekspedicijos vadovas Fredas Vendorfas (Fred Wendorf), Pietų metodistų universiteto antropologijos profesorius, ir astronomas Makimas Melvilis (McKim Melville), Kolorado universiteto profesorius, padarė išvadą, kad statinys buvo skirtas žvaigždėms stebėti. Štai kaip jie ją apibūdino: "Megalitinės struktūros, turinčios apskritimo formą, centre vertikaliai stovi penki beveik trijų metrų aukščio akmeniniai monolitai. Šie apskritimo centre esantys stulpai skirti Saulės, kuri vasaros saulėgrįžos metu būna zenite, stebėjimui. Jei tarp vieno iš centrinių megolitų ir dviejų akmeninių blokų, esančių už kilometro nuo jo, nutiesite tiesią liniją, ji rodys rytų-vakarų kryptį. O dar dvi tokiu pat būdu nubrėžtos linijos per kitus panašius akmenis nustatys pietryčių ir pietvakarių kryptis." Aplink centrinę megalito dalį yra dar apie trisdešimt jį sudarančių elementų. O keturių metrų gylyje po šia dalimi aptiktas paslaptingas reljefas, iškaltas plokščiame horizontaliame uolos paviršiuje.

Priešistorinis astrofizikinis žemėlapis

Profesorių Vendorfo ir Melvilio atradimus ilgai tyrinėjo kitas profesorius, Kalifornijos fizikas Tomas Brofis (Thomas Brophy). Rezultatas - 2002 m. išleista knyga gana ilgu pavadinimu: "Pradžios žemėlapis - priešistorinio megalitinio astrofizikinio žemėlapio ir Visatos skulptūros atradimas".

Daktaras Brofis mano, kad Nabtoje aptikta akmeninių blokų struktūra yra detalus kalendorius ir astrofizinis žemėlapis, kuriame pateikiama neįtikėtinai tiksli informacija apie... Oriono žvaigždyną ir tris Oriono juostos žvaigždes.

Tokią išvadą mokslininkas padarė atlikęs daugybę matavimų ir skaičiavimų, kurie leido jam susidaryti vaizdą apie žvaigždžių tarpusavio išsidėstymą, koks jis buvo prieš 6-8 tūkst. metų. Be to, pasak profesoriaus Brofio, megalitų pagalba Nabta gali atsekti mūsų Galaktikos centro - Pieno kelio - tariamo judėjimo trajektoriją, vykstančią kas 25900 metų.

Tačiau juk tokio vaizdo žemiečiai negalėjo stebėti vizualiai, jį galima tik sumodeliuoti remiantis astronominiais skaičiavimais, atliktais pasitelkus moderniausius duomenis ir naujausias kompiuterines technologijas.

Čia dera priminti apie daugybę mokslininkų - pirmiausia archeologų ir istorikų - atskleistų įrodymų apie tai, kad Senovės Egipto gyventojai (o gal ir kokios nors kitos anksčiau šioje teritorijoje egzistavusios civilizacijos atstovai) save laikė susijusiais su Oriono žvaigždynu. Taip vėliau šią dangaus kūnų sankaupą pavadino senovės graikai, kurie žvaigždžių grupės, tarp kurių ryškumu išsiskiria Betelgeizė ir Rigelis, išsidėstyme įžvelgė medžiotojo milžino Oriono figūrą. Jį Dzeusas pavertė žvaigždynu dėl jo išdidumo ir puikybės. Trys žvaigždės telkinio viduryje, išsidėsčiusios tiesia linija, sudaro Oriono diržą, ant kurio pakabintas kardas su ryškiai švytinčiais ašmenimis - Didžioji Oriono dujų migla. Paskui medžiotoją seka du ištikimi jo šunys: žvaigždynai Didysis šuo su Sirijumi, ryškiausiu dangaus tašku, ir Mažasis šuo su Procijonu, spindinčia akimi.

Kas to būtų norėjęs prieš beveik 7 000 metų?

Savo tyrimų rezultatais ir išvadomis Tomas Brofis pasidalijo su amerikiečių žurnaliste ir rašytoja, anomalių gamtos reiškinių, taip pat istorijos paslapčių ir mįslių tyrinėtoja Linda Moulton Howe. Štai ką jis jai pasakojo ypač daug: "Akmenų ratas, kuris tarnavo kaip kalendorius, susietas su Oriono žvaigždėmis, yra maždaug už kilometro į šiaurę nuo centrinio megalito su stačiais akmenimis. Tyrinėdamas šį kalendorių, jame radau akmenų, kurių išsidėstymas tiksliai atspindėjo Oriono diržo žvaigždžių padėtį, ir akmenų, atitinkančių žvaigždes, puošiančias šio mitinio medžiotojo milžino, davusio žvaigždynui vardą, galvą ir pečius. Šiuo atveju, remiantis skaičiavimais, akmenų išsidėstymas atitiko žvaigždžių padėtį auštant saulei vasaros saulėgrįžos dieną... 4940 m. pr. m. e.

Tolesni akmenų kalendoriaus tyrimai taikant kompiuterinį apdorojimą davė dar stulbinamesnių rezultatų - jame aptikau akmenų, kurių išsidėstymas atitiko pagrindinių Oriono žvaigždžių matomą padėtį vasaros saulėgrįžos dieną... 16500 m. pr. m. e.

Kyla klausimas: kaip neolito epochos klajokliai, kurie, reikia manyti, neturėjo kompiuterių, galėjo sukurti kalendorių, kuris leido jiems parodyti žvaigždžių padėtį ne tik mūsų eros laikais, bet ir nuo jos nutolusiais daugiau nei 11500 metų? Ir svarbiausia, kam jiems viso to reikėjo?

Noriu priminti, kad faraono Chufu (Cheopso) piramidė, pastatyta bent 2000 metų vėliau nei Nabtos megalitai, taip pat orientuota Oriono diržo žvaigždžių atžvilgiu. Iš čia išplaukia išvada, kad bent jau per tuos 2000 metų senovės Egipto žemės gyventojų susidomėjimas Orionu išliko nepakitęs ir kad, tikėtina, piramidžių kūrimo planai Gizoje buvo kažkaip susiję su jau egzistavusiu Nabtos megalitų kompleksu".

Paslaptingas stebėtojas

Ne mažiau sensacingų rezultatų daktaras Tomas Brofis (Thomas Brophy) gavo tyrinėdamas anksčiau minėtą reljefą, kuris iš pradžių buvo paslėptas po smėlio sluoksniu. Paaiškėjo, kad šis reljefas yra itin tikslus mūsų Galaktikos - Pieno kelio - žemėlapis, ir jis pavaizduotas taip, kaip jį būtų matęs stebėtojas kosmose, esantis galaktikos Šiaurės ašigalio taške... prieš 19 000 metų! Tačiau net ir šiandien nei Žemės gyventojai, nei iš jos paleisti kosminiai laivai negali būti tokiais stebėtojais. Dabartinėmis Žemės sąlygomis tokį žemėlapį buvo įmanoma sudaryti tik kompiuterių pagalba, remiantis žinomais astronominiais ir astrofizikiniais duomenimis. Jo palyginimas su minėtu reljefu rodo stulbinantį abiejų vaizdų panašumą. Tačiau jei reljefas iš tiesų vaizduoja tai, ką jame matė profesorius Brofis, vėl kyla klausimas: kas iš Žemės gyventojų galėjo stebėti (ar sužinoti), kaip prieš 6500 metų, ir net 125 šimtmečiais anksčiau, nei gyveno šis gyventojas, nuo galaktikos ašigalio atrodė Pieno kelias? Ir kodėl jam to reikėjo...?

Jei daktaro Brofio išvados ir prielaidos teisingos, tai, greičiausiai, reiškia, kad dar gerokai prieš Žemėje pasirodant mums žinomai senovės egiptiečių kultūrai, taip pat pirmosioms Senovės Mesopotamija valstybėms, mūsų planetoje gyveno (arba ją lankė) kažkokios mums nežinomos labai išsivysčiusios civilizacijos, turėjusios giliausių astronomijos žinių, atstovai.

Archeologų versija neįneša aiškumo

Archeologai, tiesiog iškasę paslaptingąjį reljefą ir, žinoma, neturėję galimybės gilintis į atvaizdo prasmę, vis dėlto prasitarė, kad jis kažkaip susijęs su astronomija. Jų nuomone, reljefo istorija yra tokia.

Maždaug prieš 7000 metų šiose vietose gyveno neolito žmonės. Tuo metu uolienos, ant kurios buvo sukurtas reljefas, paviršių dengė maždaug trijų metrų storio nuosėdinių uolienų, daugiausia smėlio, sluoksnis, tačiau šie žmonės kažkokiu būdu žinojo apie po juo esantį plokščią horizontalų uolienos plotą. Jie iškasė uolieną, išvalė tinkamo dydžio plotą - maždaug penkių metrų skersmens apskritą plotą - ir iškalė jame atvaizdą. Tada jie lengvai užpylė reljefinę uolą smėliu, virš jos vertikalioje padėtyje padėjo iš anksto paruoštus akmeninius blokus, o iškastą duobę užpildė lygiai su kraštais.

Tokia hipotezė leidžia susieti reljefo išvaizdą su datavimu, kuris buvo nustatytas atlikus nuosėdinių sluoksnių amžiaus anglies analizę - nuo 6500 iki 8500 metų, tačiau kartu kelia nemažai klausimų. Juk iš kur senovės aborigenai žinojo, kad būtent šioje vietoje po trijų metrų smėlio sluoksniu yra paslėpta uolienos dalis, tinkama jų šedevrui sukurti? Ir kodėl reikėjo, baigus raižyti reljefą specialiai tam tikslui iškastos gilios duobės dugne, ją vėl užpilti smėliu? Kažkas čia ne taip...

O kas, jei uolos nereikėjo kasti, nes ant jos nebuvo smėlio, jei ji buvo žemės paviršiuje ir gulėjo senovės akmens raižybos meistrų akiratyje? Bet tada reljefo kūrimas turėjo vykti prieš tai, kai jį uždengė trijų metrų nuosėdinių uolienų sluoksnis. O tai savo ruožtu reiškia, kad priešistoriniai skulptoriai ir architektai savo šedevrus kūrė mažiausiai 5000 metų anksčiau - 10000-12000 m. pr. m. e., ir čia vėl prisimename legendinę Atlantidą, ar ne...?

Ir tada paaiškėja, kad Nabta Playa rasti megalitai yra seniausi žinomi pasaulyje, daug senesni už Stounhendžą.

P.S: ar, kažkas panašaus :)