Kiekvienas pokalbis su mama baigiasi ginču - ar galima ką nors padaryti? 6 psichologo patarimai

Kodėl įsižeidžiame ant savo tėvų? Kaip nustoti pykti dėl priekaištų? Kaip padės pykčio laiškai ir emocijų žodynas? 

Klausimas. Gyvenu su senyvo amžiaus mama skirtingose miesto dalyse. Matomės retai, bet reguliariai skambiname viena kitai. Tarp mūsų niekada nebuvo šiltų santykių. Tačiau kuo ji vyresnė, tuo sunkiau mums bendrauti. Kiekvienas susitikimas, kiekvienas pokalbis baigiasi ginčais ir abipusiais priekaištais. Nekalta pastaba virsta jos skundu ir priekaištu. Iš mano pusės - įžeidimu, ašaromis. Ar įmanoma ką nors dėl to padaryti? 

Skaudulys sieloje

Kai kiti su mumis elgiasi ne taip, kaip mes norime, tai sukelia audringą reakciją: susierzinimą, pyktį, apmaudą, pasipiktinimą. Toks žmogus yra sielos skaudulys. Jis visada daro ar sako ką nors ne taip. Jis nepastebi, kad elgiasi su mumis neteisingai. Kartais atrodo, kad jis viską daro, kad mus įskaudintų. Traukdamas mūsų dvasines jėgas, jis tampa mūsų dėmesio ir minčių traukos centru. Mes norime, kad mus gerbtų, priimtų, mylėtų, elgtųsi su mumis taip, kaip nusipelnėme ir trokštame. Tačiau mes negalime pakeisti kito žmogaus. Nesame pasirengę priimti priešininko tokio, koks jis yra. Kas belieka? Būti nusivylusiam ir piktintis.

Paradoksalu, bet psichika yra taip sutvarkyta, kad, nors esame pasipiktinę ir įsižeidę, išlaikome iliuziją, jog kontroliuojame situaciją. Tokie jausmai apsaugo mus nuo savo bejėgiškumo pripažinimo. Esame pasirengę padaryti bet ką, kad tik išvengtume šio destruktyvaus pripažinimo. Tai daryti mums padeda ir kaltės jausmas bei kontrolės troškimas. Beje, kaltė yra susijusi su kontrole. 

Jei tai mano kaltė, vadinasi, mano galioje buvo ją ištaisyti. Argi aš nesu visagalis? Negaliu teigti, kad esu pagrindinis savo mamos gyvenime? Negaliu reikalauti, kad viskas būtų pagal mane?

Logika sako: "Paprašyk, kad tave gerbtų ir su tavimi skaitytųsi, ir viskas, viskas padaryta". Deja, tai yra saviapgaulė.

Pagalvokite patys, ar mama turi teisę nekelti suaugusios dukters interesų į pirmą vietą? Nenoriu to pripažinti, bet taip, ji turi teisę tai daryti. Du suaugę ir savarankiški žmonės turi teisę elgtis taip, kaip jiems atrodo tinkama. 

Išmokite pastebėti save

Reikalaudami pagarbos, apskritai reikalaudami ko nors iš kito, mes paverčiame tai svarbia savo gyvenimo dalimi, jei ne pagrindine. Daug dramatiškiau, kai taip prarandame pagarbą sau patiems. Susikoncentravę į kitą, ignoruojame save, nepastebime savęs. Greičiausiai ne šiaip sau, o todėl, kad esame prie to pripratę.

Viena mano draugė, išsekinta ilgų metų disfunkcinių santykių su motina, po jos mirties surinko motinos draugus. Kad bent jau pomirtiniu būdu pabandytų suprasti, kaip atsitiko, kad jų susitikimas su motina kaip dviejų savarankiškų, vienas kitam įdomių žmonių buvo neįmanomas? Kas joms trukdė tai padaryti? Draugės pasinėrė į prisiminimus. Kai atėjo kalba apie pasakojimus apie herojės močiutę, visos prikando liežuvius, papurtė galvas ir ėmė raudonuoti. Paaiškėjo, kad močiutė buvo nepaprastai sunkus ir slegiantis žmogus. Ir tik po jos mirties dukra (mūsų herojės motina) galėjo pilnai atsikvėpti ir pradėti gyventi savo gyvenimą. Tokia pasikartojanti istorija apie dviejų kartų sugyvenimo negalimumą. 

Šis pavyzdys leidžia suprasti iš karto kelis dalykus. Tam, kuris kenčia nuo konfliktų, kuris aštriai išgyvena kivirčus, gyvenime trūksta dėmesio ir rūpesčio. Tačiau motina, kuri negali dukteriai suteikti meilės ir rūpesčio, tikriausiai nežino, kas tai yra. Galbūt turėtume jai už tai atleisti? Tai pirmas dalykas. 

Užuojauta sau yra labai svarbi savybė ir bruožas. Ne tik tai, bet ir tai, kad ji gali labai pakeisti bet kurio iš mūsų gyvenimą. Įsijausdami į save, suprasdami savo emocijas, rūpesčius ir nerimą, įgyjame atsparumo. Tai antrasis dalykas.

Tačiau apie kokią empatiją galime kalbėti, jei dauguma mūsų nesupranta ir nepripažįsta savo jausmų? Kaip galime įvertinti savo vidinę būseną, jei mūsų emocinis intelektas nėra išvystytas, jei neturime įpročio įsiklausyti į save ir atpažinti, kas su mumis vyksta. Tai yra trečias dalykas.

Įsigykite žodyną

Taigi patarimas: pažvelkite į save! Ugdykite emocinį intelektą. Pavyzdžiui, pasidarykite abėcėlinį žodyną, kuriame aprašyti jums pažįstami jausmai ir emocijos. ...bejėgiškumas, ramybė, pasipiktinimas, džiaugsmas, liūdesys, susierzinimas... sumišimas, drovumas... Išmokite įvardyti jausmus, palaipsniui plėsdami spektrą. 

Nustatykite žadintuvą.

Veskite emocijų dienoraštį. Kad emocijų stebėjimas taptų įpročiu, naudokite "žadintuvo" pratimą. Keletą kartų per dieną, skambant žadintuvo signalui, atidėkite visus darbus ir mintis ir įvardykite, kas su jumis dabar vyksta. "Geriu kavą žiūrėdamas pro langą į pro šalį skubančius automobilius. Jaučiu gėrimo šilumą ir kartumą, esu patenkintas, kad pavyko laiku užbaigti darbus ir kad manęs laukia savaitgalis." 

Rašykite laiškus

Išmokę atpažinti jausmus, išmokite juos išdėstyti. Tai reiškia, kad reikia juos išreikšti, pateikti, padaryti juos matomus. Dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti neįmanoma. Pavyzdžiui, dėl to, kad artimieji elgsis iš piktos valios. Arba jie atpažins silpnąją vietą ir pataikys būtent į ją, nuvertins, ignoruos. Esmė ta pati: tai, kad kas nors rodo jausmus, tik pablogina situaciją. Bet juk jausmai yra. Kaip tada būti? 

Naudokite "pykčio rašymo" techniką. Atsisėskite ir viską, ką norite pasakyti, išliekite ant popieriaus. Galite braižyti, plėšyti - bet ką. Rašykite tol, kol pykčio šaltinis išseks. Tokie laiškai, kurių, žinoma, nereikia niekur siųsti, tampa vieta, kur galite parodyti savo tikrąsias emocijas. Laiškus galima sudeginti, suplėšyti į smulkius gabalėlius, sunaikinti bet kokiu kitu būdu. Jie atliko savo funkciją.

Padeda kam nors piešti, pilti dažus, atitinkančius jūsų būseną, lapas po lapo. Pieškite tol, kol tonas nesušviesės, o jausmai nenuslūgs. Gali prireikti ne vieno metodo. Tačiau garantuotai jausmai nurims.

Keiskite santykius 

Ar galime tikėtis pakeisti daugelį metų besitęsiantį suaugusiųjų elgesį? Pagyvenusios motinos bendravimo ir bendravimo su mumis būdą? Ne be jos pačios noro tai padaryti. Pripažinkime, kad atsisakyti iliuzijų yra skausminga, tačiau tai būtina.

Vienintelis dalykas, kurį galime pakeisti, yra mūsų pačių požiūris į situaciją. Tada yra tikimybė, kad situacija pasikeis.

Bent jau mums! Svarbiausia yra noras nutraukti skausmingą elgesio modelį. Sustabdykite ciklą ant savęs, netęskite jo. 

Pavyzdžiui, pagalvokite, ar jums reikia tokio bendravimo, koks formuojasi su jūsų senyvo amžiaus mama? Kaip galėtumėte iš naujo apibrėžti santykius ir daryti tai, kas svarbu ir reikalinga? Tai gali atrodyti keista ir net savanaudiška, tačiau tai yra kelias į pokyčius. Visai gali būti, kad pasikeitęs dukros požiūris nurodys mamai būtent tų santykių vertę. Nėra jokių garantijų, bet šansų yra. Taip pat yra galimybė dukrai pagaliau išgirsti save ir daryti tai, ko ji nori.

Atsikratykite stereotipų

Kas dar trukdo mums atsikratyti iliuzijų apie savo artimuosius? Dažnai tai visuomenės nuostatos. Kartą iš vieno gydytojo išgirdau frazę: "Mergaite, rūpinkis savo santykiais su mama. Nes mama niekada tavęs neišduos!" Ar tai tikrai tiesa? Visi norėtume, kad taip būtų. Iš tikrųjų ir mamos išduoda, ir tėvai pasirodo esą niekšai. 

Labai dažnai žmonės kenčia dėl to, kad jų močiutės nėra tokios, kokias jas vaizduoja mūsų kultūra. Visai ne rūpestingos mielos senutės, o savanaudiškos kietos galvos intrigantės. Iš kur žinote, kad kažkas negerai? Kartoju vėl ir vėl: kreipkitės į savo jausmus. Ir jei tarp to, ko norite, ir to, kas egzistuoja, yra atotrūkis - taip, būtent jis, jūs pataikėte į skausmo tašką. Pradėkite veikti, turite įrankių!