Išmokau gyventi su moterimi

Išmokau gyventi su moterimi. Tai visai nepanašu į tai, ką aprašo romanuose. Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad ilgi moters plaukai – tai ne tik retas grožis, siekiantis jos…

Išmokau gyventi su moterimi. Tai visai nepanašu į tai, ką aprašo romanuose. Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad ilgi moters plaukai – tai ne tik retas grožis, siekiantis jos juosmenį, jos moteriškumas ir šarmas. Bet ir atsargumas, pirmiausiai iš mano pusės. Juk kai ji guli šalia manęs, aš turiu prisiminti, kad pradžioje turiu patraukti jos plaukus nuo pagalvės, o tik tada atsigulti arčiau jos. Su laiku tai tampa įpročiu.

Aš nežinojau, kad jeigu ji yra blogos nuotaikos, tai reikia nedelsiant ją apkabint, sužinoti kas nutiko ir tada paguosti. Su manimi viskas visiškai kitaip. Kai jaučiuosi blogai, man nepatinka, kai manęs klausinėja ir bando sužinoti kas nutiko – tokius momentus turiu išgyventi vienas.

Aš nežinojau, kad jeigu ji niekada neprašo mano pagalbos, tai visada laukia, kad pasiūlyčiau padėti pats. „Neliesk, aš pats tai padarysiu!“. „Šiaip aš galiu ir pati…“ Ne, negali! Tiksliau laukia, kol aš imsiuosi veiksmų. Jai yra svarbu pasijusti moterimi, o arkliu galiu pabūti ir aš. Beje!

Jeigu neleisti jai kelti nieko sunkesnio už rožių puokštę, greitu metu galima pastebėti, kad bloga nuotaika ją aplanko rečiau, o šypsena pasirodo dažniau.

Aš nežinojau ir to, kad moteris – tai ne tik meilužė, su kuria dalinuosi lovą, vonią, virtuvės stalą, bet ir draugas, kurio reikia įdėmiai klausytis. Girdėti kai klausai, netgi jeigu ji kalba apie nieką.

Moteris nėra paslaptis, anaiptol. Ir į kiekvieną savo klausimą aš galiu sulaukti atsakymo, jeigu būsiu bent kiek atidesnis. Ji visada pasako, ko jai reikia. Visada! Man keista girdėti vyrus sakant, kad nesupranta, ko nori jų moteris. Greičiausiai jie tiesiog nenori to žinoti.

Aš nežinojau, kad santykiai – tai ne tik aš, bet dar ir „aš“ kvadratu. Kiekvienas turi žengti savo žingsnį, kol abu nesusidurs lupomis. Jeigu tu stovi vietoje, o kitas nuolat juda link tavęs, vieną dieną, greičiausiai, tu liksi jam už nugaros.

Kiekvienas žengia savo žingsnį. Žmogui be kojų starte ne vieta…

Nustumti kitą į bedugnę – tai dar toli gražu ne pabaiga. Iš bet kokios duobės galima išsikrapštyti, svarbiausia – neatsisakyti tave nustūmusio rankos. O suėmus ją, nelaukti patogaus momento nustumti keršijant.

„Atsilyginti tuo pačiu“ – tai tarsi gerti nuodus iš vienos taurės. Netgi kai kitas žino apie pražūtingą savybę. Reikia išpilti iš ąsočio tai kas žudo ir vietoje to pilti tai, kas svaigina.

Pavyzdžiui, kerštas – šaltas patiekalas, kuris nesuteikia laukiamo efekto, vietoj to gaunamas afektas. Kaip, pavyzdžiui, rankų švelnumas – apsvaigina labiau nei bet koks vynas.

Švelnumą – kaip patiekalą – patariama tiekti „atsilyginant“. Bet tik karšta!

Aš nežinojau, kad visi jausmai gyvena ne pilvo apačioje, o pirštų galiukuose, kuriais tu lieti ją. Ir jeigu arfa groja, reiškia tai yra tavo instrumentas. Juk pirštų negalima sureguliuoti. Tu arba turi talentą arba ne…