Karas visada sukelia infliaciją

Nors Jungtinės Valstijos tariamai su niekuo nekariauja, mūsų vyriausybė leidžia mokesčių mokėtojų pinigus taip, tarsi kariautų.

Šių metų JAV gynybos departamento biudžetas yra 844 mlrd. dolerių. JAV gynybai išleidžia beveik tris kartus daugiau nei Kinija ir 10 kartų daugiau nei Rusija. Tuo pat metu dėl daugybės konfliktų, pavyzdžiui, Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, sparčiau senka JAV karinės atsargos ir kiti rezervai. Gynybos rangovai, jų akcininkai ir nupirkti politikai gauna naudos, bet kas moka? Galiausiai sąskaitą apmoka Amerikos mokesčių mokėtojai, kurie niekada nebalsavo už tai, kad jų sunkiai uždirbti mokesčių doleriai būtų siunčiami į užsienį arba kad jų kariuomenės dalyvautų tik pavadinimuose nurodytuose karuose. Šie piliečiai moka du kartus: pirma, savo mokesčių doleriais, o antra, ir tai žalingiausia, savo sumažėjusia perkamąja galia ir realiu (po infliacijos) turtu.

Tai yra apmokestinimas be atstovavimo, nes šie sprendimai priimami be atitinkamos Kongreso priežiūros.

Karai visada sukelia infliaciją.

Tai taisyklė be išimčių.

Jungtinėse Amerikos Valstijose ir toliau bus didelė infliacija, jei šie dabartiniai įsipareigojimai bus nekontroliuojami arba jei bus leista, kad iš jų išaugtų kiti.

Kai pateikiami staigios infliacijos pavyzdžiai, dažniausiai minima hiperinfliacija Veimaro Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo XX amžiuje. Nors Vokietija neabejotinai buvo viena iš labiausiai nukentėjusių valstybių, ji nebuvo vienintelė. Kiekviena žemyno kare dalyvavusi Europos šalis patyrė didžiulę infliaciją. Kai 1914 m. rugpjūtį Vokietija įsitraukė į karą, valiutos kursas buvo 4,2 reichsmarkės už vieną JAV dolerį. Kilus karui ir jam pasibaigus, Vokietijos valiuta nuvertėjo beveik iki begalinio lygio - 4,2 trilijono reichsmarkių už vieną JAV dolerį. 1923 m. gruodį, kai buvo įvesta nauja valiuta, Vokietijos valiuta nuvertėjo iki beveik begalinio lygio - 4,2 trilijono reichsmarkių už vieną JAV dolerį. 1923 m. gruodžio mėn. Visa tai brangiai kainavo politiniu ir socialiniu požiūriu.

Rusijoje, kaip ir Vokietijoje, jos valiuta tapo bevertė, o vyriausybė buvo smurtu nuversta.

Kitų kariaujančių šalių, įskaitant Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Austriją ir Vengriją, kainos padvigubėjo arba patrigubėjo, o jų valiutos gerokai nuvertėjo dolerio atžvilgiu.

Jungtinėse Valstijose istorija tokia pati.

Revoliucinio karo metu kainos, priklausomai nuo kolonijos ir jų pačių fiskalinės bei monetarinės politikos (centrinės valdžios, turinčios teisę rinkti mokesčius, nebuvo), pakilo 350-700 proc. Per Pilietinį karą kainos pakilo daugiau kaip 60 procentų, o Pietuose - daug daugiau. Jungtinėse Valstijose per Pirmąjį pasaulinį karą kainos pakilo beveik 70 procentų, o per Antrąjį pasaulinį karą - gerokai daugiau nei 50 procentų. Per dešimtmetį trukusį Vietnamo karą kainų lygis pakilo 35 procentais, tačiau tikrasis infliacijos poveikis buvo atidėtas iki 1970-ųjų, kai po naftos krizės prasidėjo didelė infliacija. Infliacija atsilieka nuo pinigų ekspansijos keleriais metais.

Vyriausybės deda daug pastangų, kad nuslėptų nuo savo piliečių tikrąją karo kainą. Jos tai daro įvairiais būdais, bet vienas iš dažniausių - užtikrina, kad priežastį ir pasekmę jungiančios grandinės grandys būtų ilgos, gausios ir kuo mažiau matomos. Būtų per daug akivaizdu rinkti "karo mokestį". Todėl vietoj to vyriausybės žaidžia su palūkanų normomis, leidžia infliacijai įsibėgėti, manipuliuodamos statistiniais pagrindiniais kainų rodikliais, ir kaltina godžias korporacijas ir piktus piktadarius, kai infliacija tampa pernelyg akivaizdi, kad jos būtų galima nepaisyti. Pavyzdžiui, prisiminkime prezidento Joe Bideno nuorodą į "Putino kainų šuolį!", kuria jis paaiškino 2022 m. JAV infliaciją, kad rastų, ką kaltinti, ir nukreiptų amerikiečių dėmesį nuo precedento neturinčių 7 trilijonų JAV dolerių deficito išlaidų, kurios per pastaruosius dvejus metus buvo vykdomos be Kongreso apribojimų. Infliacija yra mokestis, tačiau tai paslėptas mokestis, kurio dauguma iš pradžių nepastebi, nes jis šliaužia metai iš metų, pamažu naikindamas santaupas ir perkamąją galią.

Kai valiutos buvo padengtos auksu, vyriausybes nuo karų ir valstybės remiamo smurto varžė tai, kad karai labai brangiai kainavo, o spekuliantų kiekis buvo ribotas. Vadovai siekė taikos derybų keliu, o karai buvo nutraukiami, kai pradėdavo stigti pinigų valstybės ižde. Tačiau XX amžiuje kiekvienai iš pirmaujančių pasaulio galybių atsisakius aukso standarto ir vietoj jo perėjus prie fiat modelio (t. y. popierinių valiutų, paremtų tik jas išleidusios vyriausybės tikėjimu ir kreditu), šis natūralus karų suvaržymas buvo panaikintas. Kol galėjo veikti spausdinimo mašina, deficitas galėjo augti, galėjo būti keliama nauja skola ir leidžiami popieriniai pinigai (arba jų skaitmeninis atitikmuo), kad būtų galima sumokėti už vykstantį konfliktą. Milžiniškas ekonomines išlaidas tyliai padengia ta pati patriotiškai nusiteikusi darbininkų ir vidurinioji klasė, kuri siunčia savo sūnus ir dukteris aukoti gyvybių ir kūnų.

Šiandien Jungtinės Valstijos stovi kryžkelėje.

Nors techniškai šalis nekariauja, jos išlaidos yra tokios pat kaip karo metu. Būtų viena, jei šalies fiskalinė ir monetarinė padėtis būtų buvusi gera pradiniame taške. Tačiau taip nėra. JAV vyriausybės skola viršija 34 trilijonus JAV dolerių ir auga trilijonais vien dėl skolos aptarnavimo (palūkanų) išlaidų. Vyriausybė ir toliau deficitiškai išlaidauja, tarsi vakarėlis galėtų tęstis amžinai. Bet taip negali būti. Su kiekvienu mėnesiu didėja didėjančio karo pavojus.

JAV vyriausybės gebėjimas finansuoti didelį konfliktą lėtai, bet užtikrintai mažėja, nes užsienio valstybės ir kiti investuotojai, kurie kitu atveju būtų pasirašę mūsų skolą, vis labiau baiminasi fiskalinės katastrofos.

Likusi galimybė bus skolos monetizacija (kai Federalinis rezervų bankas taps paskutiniu pirkėju), sparčiai auganti vidaus infliacija ir galiausiai valiutos krizė.

Autorius: Michael Wilkerson iš The Epoch Times,