Įdomu pagalvoti: Asasinai – mistiškoji Islamo sekta

Asasinai – ko gero viena iš mistiškiausių visų laikų sektų, savo paslaptingumu prilygstanti Iliuminatams bei žiaurumu dabartinėms teroristinėms organizacijoms. Trumpai pažvelkim į sektos atsiradimo istoriją, gyvavimą bei kitas įdomybes.

Hašišo vartotojai ar nuožmūs žudikai?

Taigi, pradėkim nuo to, ką gi reiškia ir iš kur atsirado šis baisus (gal kai kam ir nelabai), siaubą, šiurpą varantis žodis Asasinas. Asasinas – tai žmogus, kuris žudė, žudo arba žudys žmones. Žodis kilo nuo arabiško žodžio “hašišiyūn”, kuris reiškia hašišo rūkytoją, tačiau patvirtinti arba paneigti fakto apie hašišo vartojimą niekas negali – ši legenda buvo aprašyta ir atkeliavo iš keliautojo Marko Polo kelionių. Istorikų manymu, yra gausybė kitų šio mistiško žodžio paaiškinimų:

• Hasano pasekėjas – manoma, kad žodis kilo nuo “Hašašin” reikšmės, reiškusios sektos įkūrėjo, Hasano pasekėją;
• Paslapčių saugotojas – arabų kalba “Assasseen” reiškia sergėtoją, kas galbūt reiškė paslapties saugotoją;
• Triukšmadarys – egiptiečių-arabų kalba “Hashasheen” reiškė triukšmadarį, todėl yra manančių, kad žodis galėjo atkeliauti ir iš ten;

Nuo sektos pavadinimo kilo ir kai kurių šalių žodžiai, reiškiantys žudiką: assassin (ang. k.), assassino (italų k.), asesino (ispanų k.).

Tai kas gi ištiesų per žmonės buvo tie asasinai? Tiksli sektos atsiradimo data nėra žinoma, tačiau jos įkūrėju ir pradiningu laikomas Hasanas-I Sabachas (Hassan-i Sabbah). Sirijoje, Kaire turėdamas didelę įtaką bei populiarumą tarp izmailitų-nizaritų, sulaukė nemažo būrio ištikimų pasekėjų. Jis puikiai išmanė teologiją, turėjo aiškų mąstymą ir gebėjo paveikti aplinkinius žmones savo iškalbomis. Tai labai nepatiko kitoms islamo religijų pakraipoms, todėl Hasanas buvo priverstas trauktis iš Kairo. Pasiekęs Aleksandriją, su ištikimiausiu būreliu pasekėjų jis išplaukė laivu.

Apie 1082-uosius pasiekė šiaurinį Iraną ir ten išsilaipino. Apginklavęs savo ištikimų pasekėjų būrį ginklais, užgrobė ten esančią Alamuto, dar kartais žinomą kaip Erelio lizdo tvirtovę (tokį pavadinimą tvirtovė įgavo dėl jos nepasiekiamumo – sakoma, kad aplink ją stūksojo vien kalnai, ir tėra vienintelis siauras praėjimas, kurį tvirtovės gynėjai galėjo išlaikyti prieš pačias didžiausias pasaulio armijas be jokių nuostolių) ir įkūrė nuožmųjį Asasinų ordiną/sektą. Yra sakoma, kad Hasanas, užgrobęs tvirtovę, daugiau niekada iš jos neišėjo bei ten, dirbdamas prie religinių raštų, praleido visą savo likusį gyvenimą. Netrukus jis buvo pramintas Kalnų Seniu.

Niekas nėra tiesa, viskas yra leidžiama

Tikslūs sektos įkūrimo motyvai nėra žinomi, tačiau aišku viena – Hasanui pavyko sukurti vieną grėsmingiausių visų laikų organizacijų. Sektos gyvavimas prasidėjo apie 1090-uosius ir tęsėsi beveik visą šimtmetį. Įgijęs Alamuto bei aplinkui esančių gyvenviečių kontrolę, Kalnų senis pradėjo skleisti izmailitų tikėjimą, taip įgydamas dar daugiau pasekėjų. 1092-aisiais jis užsitraukė vietinio vizirio rūstybę, kuris pasiuntė gausią armiją atsiimti tvirtovės. Puolimas buvo nesėkmingas – po 4 mėnesių trukusios apgulties Persijos armija atsitraukė patyrusi didelius nuostolius. Tokie ryžtingi Hasano bei jo pasekėjų veiksmai pakerėjo dar daugiau žmonių, todėl sekta ženkliai iššaugo, o kai kurie netgi įtikėjo tariamomis antgamtiškomis Hasano galiomis bei jo dieviškumu.

1140-ais Asasinų ordino galia išaugo dar labiau – sekta užgrobė gausybę naujų tvirtovių Sirijoje, svarbiausia iš jų – Mazyfo tvirtovė, esanti apsuptyje tarp Antiochijos Kunigaikštystės, Tripolio žemių bei Didžiosios Seldžiukų Imperijos. Ją ilgą laiką valdė Rashid ad-Din Sinanas. Tuo metu asasinai jau galėjo kontroliuoti apie 100 tvirtovių Sirijos, Irano bei Persijos teritorijose. Kadangi jų valdomos žemės smarkiai išsiplėtė, vieni buvo pavaldūs Alamute esantiems valdomams, tuo tarpu Sirijoje asasinų centru tapo Mazyfo pilis, kur jos valdovas valdė visas apylinkes bei vadovavo visiems ten esantiems sektos nariams nepriklausomai nuo Hasano.

Asasinų ordiną sudarė sudėtinga valdymo sistema, paremta devynių lygmenų iniciacija. Asasinų sektai priskiriama frazė: “Niekas nėra tiesa, viskas yra leidžiama”. Kalbama, kad šiuos žodžius Hasanas ištarė savo mokinimas prieš mirtį. Kiti gi istorikai mano, jog frazė skamba kiek kitaip: “Niekas nėra draudžiama, viskas yra leidžiama”. Griežta asasinų kodekso nuostata: “Netikėti nieko ir neigti viską. Gyvenimas – tai tik iliuzija”. Hasanas mirė 1124 m. Alamute, būdamas 91-erių ir visiškai blaivaus proto.

Labiausiai pagarsėję sektos nariai yra fedafiai (arab. Fida’i) – profesionalūs žudikai, pasiryžę pasiaukti vardan šeimininko. Pagrindinis Hasano tikslas – organizuoti politikų, karvedžių bei kitų garsių asmenybių tobulas žmogžudystes ir pakreipti pasaulį taip, kaip jam atrodė geriausiai. Fedafiai dėvėdavo baltą aprangą su raudonu diržu (balta spalva simbolizavo nekaltybę, raudona – kraują). Pirmąja asasinų auka tapo Didžiosios Seldžiukų Imperijos viziras Nizamas al-Mulkas (dėl to kyla abejonių). Jį 1092-aisiais Bagdade nudūrė profesionalus asasinas.

Kaip jaunuoliai buvo rengiami tapti tokiais nuožmiais negailestingais žudikais? Viena iš teorijų byloja apie hašišo vartojimą. Vienoje iš Marko Polo kelionių aprašoma, kad prireikus ką nors nužudyti, Kalnų Senis išsirinkdavo jaunuolį, prigirdydavo jį hašišu bei opiumu iki tiek, kad tas prarasdavo sąmonę. Tuomet jaunuolis būdavo pernešamas į taip vadinamą “rojaus sodą” ir ten praleisdavo kelias dienas nuostabiausių moterų apsuptyje, valgydamas geriausią maistą bei turėdamas kitas išskirtines sąlygas. Po kelių dienų jaunuoliui vėl duodama hašišo, o jam užmigus, būdavo išnešamas iš sodo. Tik atsibudusiam vaikinui Hasanas pasakydavo: “Jei vykdysi mano įsakymus, tavęs laukia amžinas rojus. Eik ir tai padaryk, kad vėl galėčiau tave sugrąžinti į rojų, kuriame tu ką tik buvai”. Tai išgirdęs, jaunuolis nedelsiant apsirengdavo baltą aprangą su raudona juosta ir išvykdavo vykdyti pavestos užduoties. Tariamą rojaus sodą Hasanas laikė paslaptyje. Niekam nebuvo leidžiama į jį patekti ar išeiti be jo žinios. Tai nuostabaus grožio vieta, slėnis Alamute, kuriame gyveno gražiausios Persijos moterys, augo nuostabiausio plauko augmenija bei vijomis tekėjo skaidrus vanduo.

Asasinai veikdavo profesionaliai ir šaltakraujiškai. Jaunuolis būdavo įsitikinęs, kad po mirties pateks į tokį patį rojų, kurį jam duodavo Hasanas. Pavestą užduotį asasinas visada įvykdydavo – bet kokia kaina. Kaip pavyzdį galima paimti Jeruzalės Karalystės valdovo Konrado Montferato žmogžudystę. Nesulaukęs karūnavimo, jis 1192 m. balandžio 28 d. buvo žiauriai užverstas dviejų asasinų. Po žiaurios didiko egzekucijos žudikai nė neketino bėgti – jie pasidavė sargybiniams. Tuomet krikščionys juos lėtai kankino: sakoma, kad iš pradžių jiems buvo nudirta oda, o paskui lėtai marinami ant ugnies, tačiau asasinai nepasidavė kankinimams ir mirė neištarę nei vieno žodžio.

Visi krikščionys buvo abstulbę tokiu jaunuolių elgesiu, o žinia apie Konrado žmogžudystę pasiekė net Vatikaną. Kas jie buvo? Kokie religiniai tikslai juos privertė tai padaryti? Pasirodo, tai buvo asasinų sektos darbas.

Kartą prie Alamuto tvirtovės sienos atvykusiam Persijos pasiuntiniui buvo pademonstruotas pasiaukojimas vardan švento tikslo. Ant aukščiausio pilies bokšto stovėjo du jaunuoliai akinančiai baltais drabužiais. Tuomet asasinų valdovas parodė pirštu į juos ir ištarė žodžius “Keliaukite su Dievu”. Jaunuoliai taip ir padarė. Jie nedelsiant ištiesė rankas į šonus ir šoko nuo 2000 pėdų aukščio bokšto. Jie tiesiogine to žodžio prasme ištryško į smailias olas. “70 tūkst. tokių pasekėjų paklūsta man. Tai buvo mano atsakymas tavo valdovui”.

70 tūkst. dabartiniais laikais gal ir nėra didelis skaičius, tačiau Viduramžių laikais turėti tokį didelį kiekį narių karinei-religinei organizacijai buvo išties labai daug.

Dar vienas pasiaukojimas buvo pademonstruotas kryžiuočių karvedžiui Henrikui. Apsilankymo metu vienoje iš asasinų tvirtovių, Henrikas bei pilies valdovas priėjo prie aukšto bokšto ir parodė ranka į viršų. Akimirksniu ant bokšto atbrailos stovėję tvirto sudėjimo, stiprūs, iš pirmo žvilgsnio sveikai atrodantys vyrai, apsirengę baltais drabužais šoko nuo bokšto šeimininkui paliepus. “Tik man panorėjus, visi vyrai taip šoktų nuo bokštų”.

Kai kuriais atvejais žudikai vykdydavo pavestą užduotį ištisus metus: iš pradžių išsiaiškindavo silpnąsias aukos vietas, vėliau tarnaudavo aukai kaip patarėjai, diplomatai, prekybininkai, būdavo ištikimi tarnai, tačiau aukos net nenutuokdavo, kad šalia jų gyvena asasinas. Tik išgavęs visą reikiamą informaciją ir tobulai suplanavęs žmogžudystę, žudikas suvarydavo durklą aukai į nugarą. Sektos veikloje dalyvavo tik vyrai – nėra žinoma atvejų, kuomet žmogžudystes vykdytų moterys.

Žudikai buvo rengiami tiek fiziškai tiek psichologiškai. Į tvirtovę Kalnų senis imdavo vaikus jau nuo 10-ies metų ir ten juos auklėdavo kaip paklusnius, šeimininko užgaidas vykdančius žudikus. Vaikai jau nuo mažų dienų mokėsi laikyti kalaviją ir jį be jokio gailesčio suvaryti į priešininką. Asasinų tvirtovėse nuolatos vykdavo treniruotės, taip pat visi sektos nariai po kelias valandas per dieną privalėdavo skirti maldoms. Tik labiausiai sektai atsidavę mokiniai, įtikėję dieviškumu bei perėję visus 9-is iniciacijų lygmenis galėdavo mokytis okultinių prasmių, semtis žinių apie iliuzinį pasaulį bei filosofiją, kurioje “niekas nėra tiesa, viskas yra leidžiama”.

Sektos galia toliau augo, asasinų vardas pasklido po visą islamišką pasaulį. Įtakingų žmonių žmogžudystės vykdavo nuolat. Kartais asasinų valdovai patys paskirdavo žmogžudysčių taikinius, kartais ateidavo užsakovai. Kaip pavyzdį galima pateikti Frydrichą II-ajį, kuris pasamdė asasinus užmušti Bavarijos hercogą ir už tai buvo ekskomunikuotas nuo bažnyčios tuometinio popiežiaus. Vėliau Frydrichas apkaltino buvusį Austrijos hercogą, mat jis buvo pasamdęs tuos pačius asasinus užmušti Frydrichą. Taigi, asasinai taip pat turėjo įtakos Europos politiniam gyvenimui.

Asasinų labai nekentė sultonas Saladinas. Du kartus žudikai bandė nugalabyti sultoną, tačiau nesėkmingai. Antrojo pasikėsinimo metu žudikas buvo taip arti tikslo, jog Saladinas kovoje su žudiku patyrė rimtų sužeidimų. Po nesėkmingų bandymų užmušti sultoną, Mazyfo pilies valdovas Rashid ad-Din Sinanas liepė nesiartinti Saladinui prie asasinų valdų, nes dėl to pažadėjo galimas pasėkmes. Net didžiausi Viduramžių karvedžiai nuolat gyveno baimėje.

Sektos žlugimas

Prasidėjus Mongolų invazijai į Artimuosius rytus sektos galia pradėjo blėsti. Mongolai iki 1250-ųjų užėmė visas Persijos tvirtoves, išskyrus tas, kurias kontroliavo asasinai. Džiaugtis laime asasinai galėjo iki 1256-ųjų, kuomet Mongolai metė absoliučiai visas turėtas pajėgas Alamuto užgrobimui. 1256-ųjų gruodžio 15 dieną, Mongolai, vadovaujami karvedžio Hulagu užėmė tvirtovę ir išžudė didžiąją dalį joje gyvenusių žmonių.

Kai Mongolai užėmė didžiąją dalį Persijos (dabartinio Irano) teritorijų, nesėkmę patyrė ir Sirijos asasinai. Apie 1260-uosius Mameliukai užėmė Mazyfą ir išskaidė ten buvusias aplinkines asasinų karines pajėgas, kurias sudarė apie 150 tūkst. gerai paruoštų galvažudžių.

Sekta toliau gyvavo, tačiau ji nepasižymėjo tokia galybe kaip anksčiau. Veikė uždaros slaptos bendruomenės, kurios toliau vykdė žmogžudysčių užsakymus. Kaip pavyzdį galima paimti Mameliukų sultoną Baibarį, kuris po tariamo sektos sunaikino 1273-iaisiais pasamdė žudikus pripjauti keletą įtakingų asmenų.

Bėgant metams ir sulaukus 13-ojo amžiaus pabaigos sekta beveik užgęso. Likusieji sektantai slėpė savo tikrąjį veidą, dalis jų pabėgo į Indiją ir ten įkūrė panašaus pobūdžio profesionalių žudikų organizaciją Tcagi, pasišventusią deivei Kali.

Dalis sektos narių 13-ojo a. pab.-14-ojo pradžioje apsigyveno Vengrijos teritorijoje, tačiau įsisiautėjus inkvizicijai dalis jų buvo sudeginti arba išvaikyti katalikų bažnyčios paliepimu.

Po šių įvykių, galima sakyti, asasinai nusibaigė galutinai, bet…

Kiti faktai, gandai bei įdomybės

Čia išlenda įdomūs faktai beigi legendos. Įvairių legendų teigimu, pasibaigus kryžiaus žygiams Artimuosiuose rytuose ir kryžeiviams kartu su Tamplierių ordinu gryžus į Europą, jie pernešė sudėtingą sektos valdymo sistemą ir po kurio laiko Vokietijos teritorijoje įkūrė paslaptingąjį Bavarijos Iliuminatų ordiną, kuriame, neatmetama galimybė, galėjo būti tiesioginių asasinų sektos pasekėjų (dar sektos gyvavimo laikais Tamplierių bei Asasinų ordinų lyderiai turėjo glaudžių ryšių). Ar ištiesų Asasinai galėjo duoti pradžią Iliuminatams? Į šį klausimą sunku atsakyti.

1256-aisiais, Alamuto tvirtovės apgulties metu sudeginta tvirtovėje buvusi įspūdingo dydžio biblioteka su visa ten esančia pačių Asasinų bei Hasano parašyta rašytine informacija, tad pažvelgti į sektą iš pačios sektos bei jos narių perspektyvos praktiškai neįmanoma. Taigi, visa apie sektą esanti informacija atkeliavo tik vėlesniais amžiais iš Marko Polo kelionių arba buvo aprašyta kitų istorikų bei tyrinėtojų arba pasišventusių sektos priešininkų.

Grįžkim prie minėtojo hašišo mito, kurį taip garsiai aprašė Markas Polas po apsilankymo Alamute. Tai taip ir liko mitu, kadangi Alamuto tyrinėjimų metu nebuvo rasta jokių pėdsakų į ten buvusį įspūdingo dydžio bei grožio “rojaus sodą” ir nepaliaujamą hašišo vartojimą. Be to, tokius sodus tuo laikmečiu turėjo didžioji dalis Persijos tvirtovių, tad kažkuom pabrėžti bei išskirti Alamute esantį sodą būtų sudėtinga. Įspūdingiausi istorijoje žinomi sodai buvo įkurti Babilone, maždaug 600 m. pr.m.e.

Dar keletas hašišo vartojimą paneigiančių faktų: pats Hasanas visą savo gyvenimą buvo griežtai nusistatęs prieš bet kokių narkotinių medžiagų vartojimą ir pats, sulaukęs 91-erių mirė visiškai blaivaus proto. Ar galėjo būti taip, jog narkotines medžiagas vartojo tik specialios paskirties žudikai? Čia gimsta dar viena teorija apie asasinų pasiaukojimą – manoma, kad jie tokią “nežmonišką” būseną pasiegdavo vien tik nuolatinių maldų, gerai išvystytos psichologijos, okultinių seansų bei tikėjimo pagalba.

Trečiasis hašišą paneigiantis mitas yra tas, jog Hasanas į savo mokinius mėgdavo kreiptis “Asasiyun”, kas sutrumpinus reiškė Asās arba “tikėjimo atradimą savyje”, o štai pro Alamutą keliavę prekybininkai neteisingai suprato žodį “Asasiyun”, prisigalvojo įvairių nesąmonių ir jį sulygino su narkotine medžiaga hašišu (hašišiyūn). Taip ir galėjo užgimti toji legenda.

Na, bet kuo tikėti, kuo ne – belieka spręsti tik Jums, skaitytojams.

Viena tikrai aišku: Asasinai – tai viena iš žiauriausių, paslaptingiausių, didžiausių kada nors egzistavusių sektų, padariusi didelę įtaką įvairioms islamo pakraipoms, kuri juntama iki šių dienų. Tai sekta, privertusi drebėti galingiausius karvedžius. Tai sekta, kurios metodus perėmė grėsmingiausios šiuolaikinio pasaulio teroristinės organizacijos, o pavieniai pasekėjai visame pasaulyje sutinkami ir šiomis dienomis. Dabartiniai sektos palikuoniai – taiki organizacija “Nazairi izmaili”. Tačiau ar tikrai taiki? To niekas pasakyti negali. Tai sekta, kurią gaubia paslaptys ir iki šiol sklando įvairiausi mitai bei legendos.