Tos mergaitės neliko nė pėdsako. Ji paliko šį pasaulį kartu su juo

Jai buvo 7, jam 16. Jis lydėjo ją į mokyklą pirmą kartą. Vargšė teta Teresė viena augino Kristiną, o Domas  jau suaugęs berniukas, gali padėti. Jis juk džentelmenas. Išgąsdintos akytės ir kaspinėliai plaukuose – Kristina buvo juokinga ir graži mergaitė.

Kiekvieną dieną ji sėdėjo ir laukė jo, kol jis išeis po pamokų ir eis namo, laikydamas už rankos. Jis grėsmingai žvelgė į mergaites, kuriose kikeno pašalėse, matydamos šį paveikslą.

Domas ištraukdavo iš mergiotiškų muštynių ir bausdavo, kai matydavo cigaretes rankoje. Jis žinojo, kad ją reikia prižiūrėti. Ji buvo įdomi mergaitė: galėjo valandomis žiūrėti į skruzdėlę, tempiančią duonos trupinius. Galėjo paklysti, bandydama pavyti drugelį.

Štai jai jau 18, o jam 27, ir jie santuokų rūmuose. Ji tekėjo už savo klasioko, o jis vedė savo kursiokę. Tačiau po metų abu išsiskyrė. Kartais susitikdavo,  kad palaikytų vienas kitą ir prisimintų vaikystę. Jis visada vadino ją savo mergaite.

Štai jai jau 25, o jam 34. Kristina pilnai realizavo save karjeroje, o ir Domas neatsiliko. Jis užkariavo viršūnes ir tapo vis sėkmingesniu vyriškiu, tačiau truputį neatsakingu!

Ir tai jiems netrukdė susitikti puodelio kavos mėgstamoje kavinėje. Kristinos mama mirė, o šalia buvo tik Domas. Jis žino, kaip raminti savo mergaitę. Po metų abu suprato, kad daugiau negali gyventi vienas be kito. Susituokė!

Dabar jie buvo apsupti meile daugiau nei bet kada! Buvo karjera, o dabar gavo ir šeimą. Gimė vaikai, o paskui ir anūkai.

O Dominykas vis žiūrėjo į savo mergaitę ir suprato, kaip jam pasisekė gyvenime. Jis baugščiai užmerkdavo akis, kai Kristina laipiojo po medžius, kad nusiskintų gardžių vyšnaičių.

Jis galėjo lengvai atsidusti tik tada, kai ji su savo plačia šypsena veide nusileisdavo ant žemės. Užtai kokia laiminga ji būdavo tada! Jie mėgo voliotis žolėje ilgai, užsimerkti ir jausti malonią saulės šilumą ant veido odos.

Kartas jis ją apkabindavo iš nugaros, kai ji stovėdavo prie veidrodžio ir darydavosi makiažą. Jis šnibždėdavo meilės žodžius ir išeidavo su reikalais.

O paskui jis išėjo.

Širdies priepuolis…Ligoninė…Bemiegės naktys…Šansų nėra!

Ji grįžo į tuščius namus ir pragulėjo ten kelias dienas. Kartą ryte ji išgirdo beldimą į duris ir pašoko. Priėjo prie durų su kvaila viltimi, kad grįžo Domas, bet tai buvo paštininkas.

Ji tyliai pasuko link savo lovos, kai sustojo prie didelio veidrodžio prieškambaryje. 

Ji pasibaisėjo, žiūrėdama į save veidrodyje. Prieš ją stovėjo sena 70-metė moteris! Iš besišypsančios Domo mergaitės neliko nė pėdsako, ji mirė kartu su juo!