Nebaigtas obeliskas Aksume: Senovės Egipto paslaptys

Aksume, Egipto širdyje, stūkso nebaigtas obeliskas, kuris galėjo tapti didžiausiu žmogaus rankomis sukurtu paminklu. Ši paslaptimi apgaubta istorija atskleidžia ne tik senovės egiptiečių meistriškumą, bet ir neįvykdytų svajonių skaudulius. Kaip šis milžinas, likęs gulėti granito karjere, atskleidžia mūsų praeities paslaptis, o kartu primena, kad net didžiausios vizijos gali susidurti su netikėtomis kliūtimis.

Asuano pakraštyje, tarp didingų uolų, stūkso paminklas, kuris galėjo būti vienas didžiausių senovės Egipto kūrinių. Tačiau likimas lėmė kitaip, palikdamas šį milžinišką obeliską nebaigtą. Šiandien jį vadiname nebaigtu obelisku, o jo istorija slepia daugybę paslapčių, atskleidžiančių senovės egiptiečių meistriškumo paslaptis.

Atviro šaltinio nuotrauka / Iliustracinė nuotrauka

Šis obeliskas - tikras kolosas. Jei jis būtų užbaigtas, jo aukštis siektų 42 metrus, o svoris būtų neįtikėtinas - 1323 tonos! Palyginti su kitais senovės paminklais, tai būtų didžiausias žmogaus rankomis sukurtas obeliskas. Tačiau, užuot pakilęs į dangų, jis taip ir liko gulėti granito karjere, tarsi didžiulis istorijos fragmentas, sustingęs laike.

Atvirų šaltinių nuotrauka

Šio grandiozinio projekto darbai prasidėjo didžiosios karalienės Hačepsutos, valdžiusios Egiptą XV a. pr. m. e., įsakymu. Ji buvo viena įtakingiausių to meto moterų, o jos valdymas pasižymėjo daugybe architektūrinių pasiekimų. Karalienė tikriausiai planavo pastatyti šį obeliską Karnako šventykloje, kad jis papildytų esamą Laterano obeliską. Tačiau planai pasikeitė, kai darbininkai susidūrė su netikėta problema.

Dirbdami prie obelisko meistrai pastebėjo pavojingus plyšius akmenyje. Dėl šių defektų paminklas galėjo būti sunaikintas, todėl nedelsiant buvo priimtas sprendimas: projektas turėjo būti sustabdytas. Obeliskas liko nebaigtas.

Tačiau būtent šis įvykis leido mokslininkams ir archeologams pažvelgti į amžių glūdumą ir daugiau sužinoti apie tokių monumentalių statinių kūrimo metodus. Obelisko paviršiuje yra meistrų naudotų įrankių pėdsakų. Mokslininkai daro prielaidą, kad obelisko gamybos procese buvo naudojami mediniai pleištai, kurie buvo įkalami į specialiai paruoštas skyles uoloje. Pleištai buvo drėkinami vandeniu, todėl jie plėtėsi ir palaipsniui skaldė akmenį.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nebaigto statyti obelisko išsaugojimui gresia realus pavojus. 2007 m. rengdami teritoriją turistų lankymui, ekspertai aptiko gilų kanalą, jungiantį karjerą su Nilo upe. Šiuo kanalu į vietovę buvo gabenami baigti obeliskai. Tačiau dabar jis kelia grėsmę paminklo vientisumui, nes į uolą skverbiasi požeminio vandens druskos. Tai gali būti pražūtinga unikaliems senovės meistrų paliktiems pėdsakams.

Nebaigtas obeliskas lieka paslaptingu praeities liudininku, primenančiu mums, kad net ambicingiausi projektai gali susidurti su nenumatytomis kliūtimis, o kartais gamta būna stipresnė už žmogaus ambicijas.

Šiuo metu mokslininkai tęsia tyrimus apie nebaigtą obeliską, siekdami geriau suprasti jo kūrimo procesą ir galimas išsaugojimo strategijas. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad vis dar kyla grėsmė dėl grunto druskų, kurios gali pakenkti paminklo struktūrai.