Vieniša mama tarp orumo ir turtingo vyro pasiūlymo

Gyvenimas retai būna paprastas, ypač kai esi 31-erių išsiskyrusi mama, auginanti du mažus vaikus ir dirbanti slaugytoja-fizioterapeute. Kasdien rūpinuosi kitais, bet dabar atsidūriau situacijoje, kuri verčia rūpintis savimi ir savo principais. Turtingas 60-metis vyras, buvęs pacientas, pasiūlė tapti jo meiluže mainais už finansinę paramą mano vaikams. Šis pasiūlymas mane drasko tarp noro užtikrinti vaikams geresnę ateitį ir baimės prarasti save. Šiame straipsnyje dalinuosi savo mintimis – galbūt jūs padėsite man rasti atsakymą?

Man 31 metai, esu išsiskyrusi, auginu du vaikus – 8 ir 4 metų. Dirbu slaugytoja-fizioterapeute prabangioje sanatorijoje, kur kasdien sutinku įvairiausių žmonių. Šią vasarą tarp mūsų pacientų buvo toks 60-ies metų vyriškis – malonus, pagarbus, nešykštintis komplimentų. Iš pradžių jis dovanojo gėles, saldainius, šypsojosi – na, kaip ir daugelis kitų, tad pernelyg nesureikšminau. Man visi pacientai vienodi, o jo išvaizda niekuo neišsiskyrė. Kai jis išvyko, iš kolegų sužinojau, kad tai įtakingas ir pasiturintis žmogus. Su mergaitėmis darbe pasijuokėme, kad „paleidau savo laimę“, ir tuo viskas baigėsi. Bent jau taip maniau.

Neseniai jis vėl pasirodė – atvyko specialiai pas mane. Padovanojo brangius kvepalus, pasveikino su artėjančiomis šventėmis ir, ilgai nelaukęs, pateikė pasiūlymą: tapti jo meiluže. Jis žino, kad esu vieniša mama, todėl iškart pabrėžė, kad finansiškai labai padės – vaikams būtų ir geresnė mokykla, ir būreliai, ir atostogos, ir net sveikatinimas. Mainais jis tikisi periodinių susitikimų, galbūt kelionių kartu ir, žinoma, „viso kito“. Tiesiai šviesiai – intymių santykių.

Nuo šio pasiūlymo jaučiuosi kaip nesava. Nesu naivi ar šventuolė – gyvenimas po skyrybų išmokė būti pragmatiška. Bet čia jau peržengiama riba: jis man tinka į tėvus, o jo tonas toks, lyg pirkčiau save kaip prekę iš lentynos. Kita vertus, galvoju apie vaikus. Ar turiu teisę atimti iš jų galimybes, kurių pati negaliu suteikti? Geresnė ateitis, kokybiškas išsilavinimas, stovyklos, kelionės – visa tai, kas man, augusiai paprastai, buvo tik svajonė. Jis, tarsi žinodamas mano silpnybes, viską pateikė taip viliojančiai, kad net vienišos mamos širdis sudrebėjo.

Dabar nerandu sau vietos. Galva plyšta, nemiegu naktimis, svarstydama: ar verta dėl vaikų taip žemintis? O gal išdidumas – tik tuštybė, ir turėčiau ryžtis, tapti turtingo žmogaus išlaikytine? Pasmerkite mane arba patarkite – pati nebežinau, kur tiesa.

Kaip suprasti, ką jaučiu?

Pirmiausia verta išsiaiškinti, ką šis pasiūlymas kelia jūsų viduje. Jaučiate pasibjaurėjimą, baimę, o gal slapčia vilioja stabilumas? Aš, kaip slaugytoja, pripratusi rūpintis kitais, bet šįkart turiu pasirūpinti savimi. Jei vien mintis apie artumą su juo kelia šleikštulį, tai ženklas, kad kūnas ir širdis sako „ne“. Bet jei dvejonės kyla tik dėl amžiaus skirtumo ar moralės, galbūt verta pasverti visus „už“ ir „prieš“.

Vaikų gerovė – svarbiausia, bet kokia kaina?

Vaikai – mano gyvenimo variklis. Žinau, ką reiškia augti be pertekliaus, ir nenoriu, kad jie kartotų mano kelią. Jo pasiūlymas – tarsi auksinis bilietas: privati mokykla, būreliai, galimybė jiems pamatyti pasaulį. Bet ar tai nepakenks jiems kitais būdais? Jei sutiksiu, kaip paaiškinsiu jiems šį pasirinkimą ateityje? Ar jie didžiuosis mama, kuri „viską padarė dėl jų“, ar matys mane kaip tą, kuri pardavė savo orumą? O gal yra kitų būdų – sunkesnių, lėtesnių, bet mano pačios rankomis uždirbtų?

Ar tai tikrai tik finansai?

Jo elgesys kelia klausimų. Jei jis toks įtakingas, kodėl ieško meilužės, o ne partnerės? Gal jam rūpi tik trumpalaikis malonumas, o aš – tik patogus variantas? Jis žino mano silpnybes, bet ar gerbia mane kaip žmogų? Pagarbos trūkumas – raudona vėliava. Be to, jei sutikčiau, ar galėčiau jaustis saugi, kad jis laikysis žodžio? O jei po metų jam atsibosiu – kas tada?

Alternatyvos ir sprendimai

Galvoju, gal verta ieškoti kitų kelių. Papildomas darbas, kvalifikacijos kėlimas, gal net persikraustymas į miestą su geresnėmis galimybėmis? Taip, tai ne greitas sprendimas, bet bent jau mano sąžinė būtų rami. Kita vertus, jei nuspręsčiau sutikti, galėčiau išsikelti aiškias ribas – tarkim, sutartį, kad finansinė parama būtų garantuota raštu. Visgi abejoju, ar tai išspręstų vidinį konfliktą.

Pabaigai – ką rinktis?

Šis pasirinkimas – tarsi kryžkelė tarp orumo ir pragmatizmo. Viena dalis manęs sako: „Daryk, ką reikia dėl vaikų.“ Kita šaukia: „Tu verta daugiau nei būti kieno nors žaisliuku.“ Galbūt atsakymas slypi tarpinėje zonoje – rasti būdą, kaip užtikrinti vaikams ateitį, bet neišduoti savęs. O gal jūs, skaitantys tai, turite patarimų? Pasmerkite, jei manote, kad klystu, arba parodykite kelią – man jo labai reikia.