451 laipsnis pagal Farenheitą

Nusileidęs nuo Šventojo Sinajaus kalno, kur Dievas įteikė akmenines plokštes su jomis išraižytais 10-ia įsakymų, Izraelio tautos vadas Mozė nuliūdo, pamatęs, kad jos tautiečiai garbina savo pačių rankomis sukurtą stabą - aukso veršį. Tai reiškė, kad žmonės savo noru atsisakė tikėjimo tikruoju Dievu ir perėjo į pagonybę. Šis dalykas taip supykdė Mozę, kad jis "metė iš savo rankų akmens plokštes ir sudaužė jas į kalną" (Senasis Testamentas, Pradžios knyga 32,19). Biblija mums pasakoja apie pirmąjį istorijoje knygos sunaikinimą, tragišką rašytinių istorijos liudijimų naikinimą. Žmonės, kažkada pradėję atminties prie savo praeitį valymo procesą, jo nebaigė iki šiol.

Dauguma per pirmuosius dvejus mūsų eros amžius parašytų ankstyvosios krikščionybės rankraščių dingo. Senajame Testamente yra nuorodos į kažkokią seną knygą: „Ar ne tai buvo parašyta Teisiojo Knygoje: saulė kabėjo dangaus viduryje ir beveik visą dieną neskubėjo į vakarus" (Antroji Karalių knyga 1, 18). Šioje paslaptingoje knygoje buvo aprašytas ne koks nors mažmožis, o iš tiesų kosminio masto reiškinys - juk saulė nejudėjo (gal tuo metu ir laikas buvo sustojęs?!). Tačiau apie Teisiojo Knygą šiandien niekas nežino. O štai mūsų protėviai žinojo!

Taip pat mums nieko nėra žinoma apie kitus biblinius senovės šaltinius - Jahvės kovų knygą ar Saliamono istorijos knygą. Iš viso Biblijoje yra 54 nuorodos į 20 mums nežinomų senovės knygų. Daugelis tyrinėtojų mano, kad kai kurios knygos Biblijoje paminėtos skirtingais pavadinimais. Tačiau atlikta analizė parodė, kad yra apie tuzinas knygų, kurių pėdsakai amžiams prarasti. Pavyzdžiui, iš kai kurių apokrifinių (į Bibliją oficialiai neįtrauktų) evangelijų iki mūsų laikų išliko tik kažkokios ištraukos. Yra žinoma, kad dar buvo Pabaigos evangelija ir pastaruoju metu daug triukšmo sukėlusi Evangelija pagal Judą.

Problema su dingusiais pirminiais istoriniais šaltiniais susijusi ne vien tik su religija. Labai keista tai, kad labai didelės spragos žmonijos atmintyje yra būtent tose vietose, kur kalbama apie jos ištakas, pagrindines tapimo civilizacija fazes. Nėra Senovės Egipto pirminių šaltinių, kuriuose nuo 4-ojo tūkstantmečio prieš mūsų erą skrupulingai buvo aprašomi kiekvienų metų įvykiai, netgi vandens lygis Nilo upėje! Yra aptiktos tik apgailėtinos šių metraščių liekanos, kurios kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Yra prarasti du trečdaliai Tito Livijaus Romos istorijos „Nuo miesto įkūrimo", parašytos prieš 2 tūkstančius metų. Taip pat dingo Fenestelos (52 m. pr.m.e. - 19 m.) analai apie Romos respublikos kasdienybę. Šiandien iš paminėjimų kituose kūriniuose žinoma tik labai mažai šios Knygos detalių. Prarasti visi pirmojo ir garsiausiojo Romos imperatoriaus Augusto darbai. Jis, dar būdamas gyvas, buvo garbinamas kaip dievas, ir būtent jo garbei buvo taip pavadintas rugpjūčio mėnuo. Dingo jo autobiografija, taip pat „Pamfletas prieš Brutą" - vieną iš Gajaus Julijaus Cezario, kuris buvo Augusto įtėvis, žudikų. Neišliko 48-ios Romos poeto ir teisių gynėjo Cicerono (106 - 43 m. pr.m.e.) kalbos, kurios paliko daugybę sparnuotų išsireiškimų, pavyzdžiui, „Bloga taika geriau už gerą karą". Dingo svarbiausi filosofo Diogeno (apie 412 - 323 m. pr.m.e.) darbai. Iš viso dingo apie trečdalis antikos laikų literatūrinių kūrinių. Tiksliai žinoma, kad Senovės Graikijos dramaturgai Sofoklis, Euripidas ir Aristofanas parašė 330 dramų, iš kurių mes žinome tik 46.

Istorijos eigoje žmonija sunaikino daugybę knygų. Kartu su jomis buvo prarastos žinios apie praėjusias kultūras. Daug kas mūsų istorijoje galėjo vykti kitaip, jeigu būtumėm susipažinę su informacija, užrašyta milijonuose papirusų, pergamentų ir foliantų, kuriuose iki mūsų gyvenusios žmonių kartos užfiksavo savo žinias, atradimus ir pasiekimus. Mes būtumėm buvę žymiai protingesni, nebeeikvoję pastangų „dviračio išradimui", jeigu iki mūsų laikų būtų išlikusios protėvių žinios arba
bent jau apytikslis katalogas to, ką jie atrado, atliko, pasiekė ir kaip iš tiesų jie gyveno.

Šis teiginys ypač tinka, kalbant apie istorijos mokslo, kaip svarbiausios žmonijos veiklos rūšies, šaltinius. Bet ir čia, kaip tyčia, dingo visi Taleso darbai. Jis buvo vienas iš VII-VI amžių prieš mūsų erą „Septynių išminčių", kuris jau tuomet padarė išvadą, kad vanduo yra visko pagrindas. Lygiai taip pat keistai dingo graikų matematiko Diofanto (apie 284 - 200 m. pr.m.e.) darbai su šimtais patikrintų matematikos formulių.

Žinios - Pavojingas ginklas

Kyla klausimas: „Kur dingo visi šie darbai?" Prielaida, kad per ilgą laiką jie sudūlėjo, neturi pagrindo, nes tiek papirusas, tiek pergamentas gali būti saugomi daugybę amžių.

Atsakymas paprastas: knygos yra sunaikintos. Ypač daug antikinės literatūros buvo sukaupta garsiojoje Aleksandrijos bibliotekoje - apie pusė milijono rankraščių. Biblioteka buvo įkurta III amžiuje prieš mūsų erą, ne kartą sugriauta (dažniausiai dėl gaisrų). Keletą kartų biblioteka buvo griaunama sąmoningai, pavyzdžiui, III amžiuje pilietinio karo metu, valdant imperatoriui Aurelijui, arba 391-ais metais biblioteką sugriovė krikščionys, o VII amžiuje tai padarė musulmonai kalifo Omaro įsakymu.
Pirminių šaltinių naikinimas buvo vienas iš pagrindinių liūdnai pagarsėjusio „Draudžiamų knygų indekso" tikslų. Šį sąrašą 1559-ais metais sudarė katalikų bažnyčia. Į sąrašą įtrauktos knygos Vakarų Europoje buvo be gailesčio naikinamos.

Viduramžių laikais, kai vyko raganų medžioklė, be gailesčio ant laužo buvo deginamos ne tik nuteistosios mirtimi, bet ir visi pas jas aptikti užrašai. Kalbama apie daugybę dešimčių tūkstančių nuteistųjų (kai kuriuose Vokietijos regionuose buvo sunaikinta trečdalis moterų), todėl galima tik įsivaizduoti, kiek iš tikrųjų buvo sudeginta senovinių tekstų, kurie buvo šių moterų rankose.

„Žinios brangesnės už pinigus, aštresnės už kardą, stipresnės už patrankas" - skelbia patarlė. Būtent dėl to bibliotekos buvo geidžiamu tikslu karuose: 1814-ais metais buvo sugriauta JAV Kongreso biblioteka, 1914-ais ir 1940-ais metais - garsioji Katalikų universiteto biblioteka Liuvene (Belgija).

Milijonai knygų buvo sunaikinti per politinius sukrėtimus, perversmus, valdžios pasikeitimus. Pavyzdžiui, pirmasis Kinijos imperatorius Čin Ši Huangas, šalį suvienijęs III amžiuje prieš mūsų erą, įsakė užkariautose provincijose sudeginti visus rašytinius šaltinius, kurie jam pasirodė beverčiai.

Po „progresyviosios" 1789-ųjų metų Prancūzijos revoliucijos buvo surinkta daugybė knygų, kurios be pėdsakų pradingo taip vadinamuose „literatūriniuose depuose".

Knygų deginimas Vokietijoje Hitlerio valdymo metais irgi buvo bandymas pašalinti iš žmonių atminties ištisus žinių klodus ir daugybę vardų, tačiau masinio knygų tiražavimo epochoje naciai neturėjo jokių galimybių pasiekti savo tikslo.

Tačiau 1993-iais metais buvo sunaikinta Bosnijos ir Hercegovinos Nacionalinė biblioteka, kurioje buvo saugoma daugybė mokslinių manuskriptų arabų kalba. Mes negalime abejingai žiūrėti į pirmykščių informacijos šaltinių naikinimą vien dėl to, kad būtent čia, Balkanuose, prisidengiant suirute galėjo būti sunaikina unikali medžiaga apie vis dar neatskleistą Pirmojo pasaulinio karo sukurstymą. Kažkas ir toliau atkakliai stengiasi ištrinti istorijos žinias.

 Pagrindinis priešas - turinys

Daug istorinių šaltinių buvo sunaikinta ne tik buvusiose Antikos šalyse ar Senovės Egipte. Knygos buvo naikinamos ir Rusijoje.

1682-ais metais, valdant carui Fiodorui, Maskvoje buvo surinktos ir sudegintos „Paskyrimų knygos". Yra žmonių, kurie iki šios dienos bukai tvirtina, kad tai buvo atlikta dėl pažangos, tačiau yra aišku, kad taip kryptingai buvo naikinama informacija apie Rusijos bajorų giminių kilmę, t .y. jų tikroji genealogija, informacija apie pačios Rusijos valstybės atsiradimą. Į išlaisvintą vietą paskubomis buvo įrašytas naujas istorijos variantas („Riuriko paskyrimai"). Būtent tai ir tapo oficialiu šaltiniu, kuriuo vėliau rėmėsi netgi toks garsus mokslininkas, koks buvo Lomonosovas. Dingo, ir atrodo, kad tai įvyko jau seniai, taip vadinama „Carų knyga“ - oficialus Rusijoje valdžiusių dinastijų metraštis.

Praktiškai neliko beveik jokių autentiškų caro Ivano IV Rūsčiojo dokumentų. Neliko nė vieno (!) dokumento su jo parašu, nei jo garsiojo „Įsako dėl opričninos“, nei „Sinodiko" - teksto, kurį, kaip manoma, parašė po to, kai ėmė atgailauti dėl atliktų piktadarybių. Šiandien neišlikę opričninos archyvai, kuriuose būtų saugomos šio periodo teismų bylos.

Labai sudėtingas klausimas susijęs su „Ivano Rūsčiojo liberėja (biblioteka)", kuri dingo po jo mirties 1-ųjų Neramumų laikais. Šios bibliotekos dingimo paslaptingumui gali prilygti nebent Gintaro kambario dingimas. Nors kartas nuo karto pasklinda žinios, kad liberėja pagaliau aptikta, visa tai pasirodo besanti netiesa.

O juk manoma, kad būtent šioje bibliotekoje buvo trūkstami Tito Livijaus Romos istorijos „Nuo miesto sukūrimo" tomai; 12 tokių pačių senų Tacito „Istorijos" knygų; Homero „Iliados" ir „Odisėjos" rankraščiai (!), kurių amžius yra apie 3 tūkstančiai metų; Aristotelio, Platono, Sokrato veikalai; seniausios Evangelijos, kurios gali tiesiog perversti krikščionybės istoriją. Tiksliai yra žinoma, kad šioje bibliotekoje buvo pirmoji spausdinta rusiška knyga „Apaštalas" (1564 m.).
Tačiau pačios bibliotekos nėra. Kažkas labai pasistengė pasidarbuoti su šalies istorija.

Tyrinėtojų grupei, kuriai vadovavo G. Nosovskis ir A. Fomenko, pavyko aptikti vieną iš knygų, kurios nušviečia praeitį. Kalbama apie Mauro Orbinio „Istorinę knygą apie slavų tautos vardų kilmę, šlovę ir paplitimą, jų carus ir valdovus su daugeliu vardų ir su daugeliu carystėmis, karalystėmis ir provincijomis. Surinkta iš daugelio istorinių knygų per poną Maurourbiną Archimandritą Ragužietį". Šis veikalas buvo parašytas italų kalba 1601-ais metais, į rusų kalbą išverstas 1722-ais metais. Ypač domina žodžiai pavadinime „Surinkta iš daugelio istorinių knygų“. Orbinis išvardija šių knygų autorius, t.y. žmones, kurie raštu užfiksavo visai kitokią pasaulio istoriją, nei dabartinė mums oficialiai žinoma. Šių autorių vardai buvo išbraukti iš žmonijos istorijos po to, kai jų veikalai buvo sunaikinti. Kai kurie autoriai žinomi kiekvienam žmogui, nors truputį besidominančiam senąja istorija - Diogenas, Herodotas, Strabonas. Tačiau senieji rusų autoriai, pavyzdžiui Ivanas Didysis Gotietis ar Jeremija Rusinas, daugeliui yra visiškai negirdėti ir nežinomi. O štai Orbinis apie juos žinojo. Ir rėmėsi jų darbais kaip dideliu autoritetu. Tokių vardų Orbinio knygoje išvardinta šimtai. Ir kiekvienas šis vardas reiškia mažiausiai vieną dingusią knygą, kurioje buvo parašyta kažkas tokio, dėl ko ją teko sunaikinti. Pačiai Orbinio knygai pavyko išvengti daugelio panašių istorijos veikalų likimo tik todėl, kad ja labai susidomėjo caras Petras I. Jam buvo „apmaudu dėl valstybės", kurią manipuliatoriai žmonijos atmintimi pabandė nustumti į civilizacijos užkaborius, sukurpę jai savąją vietos pasaulio kūrime versiją.

Visuose karuose, bandančiuose įvesti naują tvarką, priekyje eina specialūs būriai, kurie vykdo specialius savo šeimininkų įsakymus „išvalyti istoriją". Ir visiškai nesvarbu, kuri epocha už lango, ir kaip šie būriai apginkluoti - riterių šarvais, tankais „Tigras" ar palydovinėmis taikymo sistemomis.

Rankraščiai nedega

Nuo to meto, kai XVIII ir XIX amžiuose buvo pradėti tikslingai rinkti senieji pirminiai šaltiniai, pavyko aptikti apie 2500 graikų ir romėnų autorių kūrinių, apie daugumą kurių buvo tik girdėta. 1890-ais metais pas amerikietį misionierių Egipte buvo aptikta Aristotelio (384-322 m. pr.m.e.) „Atėnų konstitucija"; 1896-ais metais buvo rasta antikos laikų mechaniko Herono „Metrika" (apie 60 m.), kurioje autorius, pirmosios garo mašinos išradėjas, pateikia kvadratinės šaknies skaičiavimo metodą, kuris ir šiandien naudojamas kompiuteriuose. 1905-ais metais Kaire tarp vieno rankraščio puslapių buvo aptikta graikų poeto Menandro (341-290 m. pr.m.e.) pjesė, kurios autorius ir šiandien laikomas komedijos žanro pradininku. 1946-ais metais urvuose prie Mirties jūros buvo aptikti 800 ankstyvosios krikščionybės laikų ritinėlių su Senuoju Testamentu bei daugybė niekam iki tol nežinomų tekstų.

Taip stengdamiesi mokslininkai anksčiau ar vėliau gali surasti akmens plokštes su 10-ia Dievo įsakymų, kurias Mozė iš Aukščiausiojo gavo antrą kartą. Bent taip mano Holivudo veikėjai, kurie 1981-ais metais sukūrė nuotykių filmą apie drąsų ir išradingą Indianą Džonsą, kuris leidosi ieškoti relikvijos tarp Nepalo ir Kairo. Šia nepaprastai įdomia istorija per kompiuterinius žaidimus „užsikrėtė" milijonai vaikų visame pasaulyje. Tačiau šis žaidimas neturi nieko bendro su realiais sunkumais, kurie kyla, siekiant išsaugoti tai, ką dar įmanoma išsaugoti. Restauratoriai galėtų pasauliui pateikti dar daug unikalių darbų, jeigu pelės ir „likvidatoriai" nebūtų greitesni.