Amerikietiškos kapinių siaubo istorijos

Jungtinės Amerikos Valstijos, kur daugiausia pasaulyje pastatoma siaubo filmų, taip pat pirmauja pagal miesto legendų, susijusių su numirėliais ar kapinėmis, skaičių.

Viena tokia legenda pasakoja apie jaunuolį, kuris vėlai naktį keliavo namo iš vakarėlio. Kelio pakraštyje jis pastebėjo jauną merginą, apsirengusią ilga balta suknele. Vaikinas sustojo ir pasisiūlė pavėžėti. Pastebėjęs, kad nepažįstamoji dreba iš šalčio, vaikinas pasiūlė jai apsigobti savo švarku. Kai pasiekė merginos namus, vaikinas išlipo iš automobilio ir atidarė dureles merginai išlipti ir tuo metu pastebėjo, kad jo pakeleivė dingusi. Vaikinas nusprendė, kad mergina staigiai iššoko iš automobilio, kai jis sustojo, ir įbėgo į namus. Kitą dieną jaunuolis prisiminė, kad mergina jam negrąžino švarko. Jis vėl nuvažiavo prie merginos namo ir paskambino į duris. Iš namo išėjo merginos mama, kuri papasakojo, kad jos dukra prieš 10 metų žuvo automobilio avarijoje. Ji papasakojo, kaip kapinėse galima rasti jos kapą. Vaikinas nuvyko į kapines, kur ant merginos kapo pamatė savo švarką.

Kitas variantas. Naktį jaunuolis, pavartojęs kiek per daug alkoholio, bandė iš baro grįžti namo. Jis stabdė pravažiuojančius automobilius, tačiau niekas nestojo. Pagaliau sustojo mergina ir pasiūlė pavėžėti. Nepažįstamoji pasisakė savo vardą ir parsivežė pas save į namus. Tuo metu vaikinas tarsi „atsijungė", nieko neatsimena. Atsigavo tik ryte begulintis ant kapo. Antkapyje buvo iškaltas tos pačios merginos vardas.

Kai kuriuose legendos variantuose mergina staiga dingsta iš automobilio prie kapinių, o vairuotojas ant vieno antkapio pastebi savo švarką, kurį neseniai buvo jai paskolinęs. Kartais vaikinas patenka į mirusiosios tėvų namus ir pamato jos nuotraukas, kuriose mergina užfiksuota su ta suknele, kuria buvo apsirengusi, kai ją sutiko.

Dar vienas siaubo istorijos variantas. Jaunuolių grupė išvažiavo pasivažinėti automobiliu, kuris priklausė vieno vaikino tėvui. Pakeliui sutiko merginą, kurią pasisiūlė pavežti. Nepažįstamoji atsisėdo ant galinės sėdynės tarp dviejų vaikinų. Vienoje sankryžoje ir paprašė sustabdyti automobilį ir ją išleisti, tačiau nenaudėliai turėjo kitokių planų. Mergina ėmė rėkti ir netikėtai tiesiog akyse pradėjo irti... Nevykėliai nuotykių ieškotojai, apimti siaubo, iššoko iš automobilio. Jame nebuvo jokio lavono, tik jautėsi supuvusių audinių kvapas. Kai kas netgi nurodo vaiduoklio vardą - Prisikėlimo Merė. Legenda byloja, kad Čikagos gyventoja Merė, 1934-ais metais grįždama iš šokių vakaro, žuvo automobilio katastrofoje. Ji buvo palaidota Prisikėlimo kapinėse. Nuo 1939-ųjų metų Čikagos apylinkėse ėmė rodytis gražios blondinės mėlynomis akimis, apsirengusios pokylio suknele, vaiduoklis. Kartais mergina bando užšokti ant pravažiuojančio automobilio variklio dangčio ir taip sukelti avariją, kartais sustabdo automobilį ir vairuotojo paprašo pavėžėti iki naktinio klubo. Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad mergina ir automobilio vairuotojas naktį praleidžia klube. Prieš aušrą mergina paprašo parvežti ją namo, tačiau nepasako tikslaus adreso, tik nurodo, kad reikia važiuoti šiaurės kryptimi Ankerio aveniu. Kai automobilis važiuoja pro Prisikėlimo kapines, vairuotojas staiga pastebi, kad jo keleivė ima tirpti ir išnyksta ore.

Antroji pagal populiarumą siaubo legenda kapinių motyvais pasakoja apie vaiduoklį su kabliu, kuris kapinėse laukia vėluojančių lankytojų, kuriems perrėžia gerkles. Štai viena tokia istorija. Vaikinas su mergina atvažiavo į kapines ir jai papasakojo apie vaiduoklį su kabliu. Išsigandusi mergina paprašė ją parvežti namo. Kai privažiavo prie namo, išlipęs vaikinas pamatė, kad ant automobilio durelių rankenos kabo kablys.

Kita istorija yra žymiai šiurpesnė. Viskas prasidėjo panašiai: jaunuolių porelė atvažiavo prie kapinių, norėdami automobilyje užsiimti seksu. Tuo metu per įjungtą radiją buvo paskelbtas pranešimas, kad iš netoliese esančios psichiatrinės ligoninės pabėgo žmogžudys maniakas. Įsimylėjėliai nusprendė važiuoti iš tos vietos, tačiau automobilio variklis neužsivedė. Vaikinas išlipo iš automobilio ir išėjo ieškoti pagalbos, o mergina paliko sėdėti viduje. Po kiek laiko mergina išgirdo, kad kažkas braižo automobilio stogą. Ji pagalvojo, kad tai medžio, po kuriuo stovėjo automobilis, šakos. Jos mylimasis taip ir nepasirodė, tačiau prie kapinių atvažiavo policijos patrulių automobilis. Pareigūnas priėjo prie merginos, liepė jai išlipti ir eiti į policijos automobilį nesidairant į šalis. Tačiau smalsi mergina atsisuko ir pamatė savo vaikiną: jo kūnas kybojo medyje, gerklė perrėžta nuo vienos ausies iki kitos, o rankų pirštai braukė per automobilio stogą.

Yra dar viena legenda, jau visiškai šiuolaikinė. Vieną naktį pagyvenusios moters bute suskambo telefonas. Pakėlusi ragelį, ji išgirdo savo mirusio vyro balsą. Jis nieko nekalbėjo, tik vaitojo, tarsi iš didelio skausmo. Našlė padėjo ragelį, tačiau netrukus vėl pasigirdo skambutis. Taip iki ryto jai nepavyko sumerkti akių. Iš ryto moteris nukeliavo į kapines ir sužinojo, kad naktį vėjas nutraukė telefono kabelį, kurio gabalai nukrito ant vyro kapo.

O štai dar šiurpesnė istorija. Vaikinas ar mergina kerta lažybų, kad praleis naktį kapinėse esančiame rūsyje. Alternatyvus variantas - pasakojimo herojui reikia atlikti įšventinimo į kažkokią slaptą jaunimo bendriją apeigas. Ryte vaikinas ar mergina aptinkami be plaukais. Niekas taip ir nesužino, kas įvyko   naktį.

Ši legenda turi dar vieną variaciją. Dažniausiai pasakojama apie merginą. Ji turi praleisti naktį ant kapo, ant kurio pastatytas paminklas, vaizduojantis angelą ar pagyvenusią moterį ištiestomis rankomis. Ryte mergina aptinkama negyva, apkabinta akmens statulos. Kartais mirusiosios kūne nėra jokių pažeidimų, o kartais ji klūpo ant kelių prieš statulą sulaužytais šonkauliais.

Juodieji angelai

Du gana šiurpūs pasakojimai susiję su taip vadinamais juodaisiais angelais. Abi šios angelo pavidalo statulos stovi Ajovos valstijoje, tik skirtingose kapinėse.

Viena statula, padengta bronzos ir aukso spalvos dažais, buvo pastatyta 1912-ais metais Ajovos miesto Oklendo kapinėse. Antkapį užsakė Teresė Feldevert, gydytoja-akušerė, emigravusi į JAV iš Bohemijos. Paminklą suprojektavo Bohemijoje gyvenęs dailininkas Marijus Borbelas, o pastatytas jis buvo ant kapo, kuriame gulėjo moters vyro ir sūnaus palaikai. Vyras mirė 1891-ais metais, sūnus - 1911-ais metais. Pati Teresė mirė 1924-ais metais ir taip pat buvo palaidota „po angelu". Netrukus paminklo paviršius ėmė pastebimai tamsėti, per keletą metų angelas tapo visiškai juodas. Gali būti, kad taip atsitiko dėl metalo oksidacijos, tačiau buvo nurodomos ir mistinės priežastys. Viename pasakojime teigiama, kad Feldevertų šeima ar tai padarė daugybę nuodėmių, ar tai užsiiminėjo burtais. Neatsitiktinai angelo galva ir sparnai nuleisti žemyn, o ne pakelti aukštyn, kaip yra įprasta. Kitame pasakojime teigiama, kad kitą naktį po Teresės laidotuvių į antkapį trenkė žaibas, todėl paminklas ir pajuodavo. Trečioji versija teigia, kad Teresė ant vyro kapo prisiekė būti jam ištikima, o jeigu sulaužys šį pažadą, tegul angelas pajuoduoja... Matyt, savo pažado moteris taip ir netesėjo. O pačiame šiurpiausiame pasakojime teigiama, kad Teresė nužudė savo sūnų (pagal oficialią versiją jis mirė nuo meningito, būdamas 20-ies metų amžiaus). Angelas pajuodavo, nes negalėjo pakelti jos nuodėmės sunkumo...

Su šiuo paminklu susiję niūrūs prietarai. Pavyzdžiui, jeigu mergina per mėnulio pilnatį naktį pabučiuos juodojo angelo kojas, tai ji po pusmečio mirs. Kita prietaro versija: tas, kuris palies juodąjį angelą Helovino naktį, mirs po septynerių metų. Jeigu kas ryšis pabučiuoti angelą į lūpas, tam akimirksniu sustos širdis.

Kaunsil Blafse yra įrengtos Feirvju kapinės, kurios yra vienos iš seniausių apygardoje. Kažkada šioje vietoje buvo indėnų kapinės, vėliau kapinės tapo mormonų bendruomenės nuosavybe. Apie 1919-uosius metus paminklas su angelo statula buvo pastatytas ant Rūtos Anos Dož kapo. Ji buvo generolo Grinvilio Dožo, pilietinio karo veterano ir vyriausiojo Transkontinentinio geležinkelio inžinieriaus, žmona. Rūta mirė 1916-ais metais. Savo mirties išvakarėse ji matė regėjimą, kuriame nuostabaus grožio angelas davė jai indą su nemirtingumo vandeniu. Misis Dož dukros Ana ir Eleonora kreipėsi į garsų amerikiečių skulptorių Danielių Česterį Frenčą, užsakydami išlieti angelo statulą, kuri tiksliai atitiktų priešmirtinį motinos regėjimą. Užsakymas buvo įvykdytas. Angelas rankoje laiko vazą-fontaną, kuri nuolat pripildyta vandens. Po to, kai 1920-ais metais paminklas buvo pašventintas, jame buvo iškaltos citatos iš Biblijos: „Palaimintieji tyri širdimi, nes jie pamatys Dievą"; „Ir parodė man gyvybės vandens upę, švarią, tarsi krištolas, ištekančią iš Dievo sosto"; „Ir trokštantis teateina ir norintis teima gyvybės vandenį veltui“. 1960-ais metais fontanas buvo išjungtas. 1984-ais metais prasidėjo paminklo restauravimo darbai. Panašu, kad per tą ketvirtį amžiaus paminklas ir patamsėjo. Dabar angelo taurėje vėl kunkuliuoja vanduo, o pats antkapis įtrauktas į nacionalinį istorinių paminklų rejestrą.