Amžiaus katastrofa: „Staikino fortas“ (Fort Stikine)

Iki šiol Mumbajaus (buvusio Bombėjaus) gyventojai, kalbėdami apie kokius nors praeities įvykius, naudoja išsireiškimus "kai sprogo garlaivis", "iki sprogimo" ir "po sprogimo". Tai susiję su liūdnais 1944-ųjų metų balandžio mėnesio įvykiais, kai siaubingas sprogimas sugriovė dalį miesto. Dar ir dabar rytinėje Mumbajaus dalyje gatvėse ir uoste matosi buvusių sugriovimų pėdsakais. Senieji gyventojai pasakoja, kad tą lemtingą dieną už miesto, anoje pusiasalio pusėje, kur stūkso Malabarų kalvos, savo lūšnelėje ant grindų sėdėjo senas batsiuvys indas...

Netikėtai lūšnos stogas sudrebėjo, prie senio kojos į žemę susmigo kažkoks daiktas, kaip jam pasirodė - plyta. Senukas griebė už „plytos“ ir nusidegino ranką. Tai buvo įkaitęs 22 kg sveriantis aukso luitas, vienas iš 155, kuriuos išblaškė sprogimas, įvykęs anglų garlaivyje „Staikino fortas“. Vėliau, kai sužinojo apie nelaimingą atsitikimą, sąžiningas batsiuvys gražino aukso luitą uosto valdžiai. Likę luitai nebuvo rasti.

Anglų krovininis garlaivis „Staikino fortas“, buvo pastatytas Kanadoje 1942-ais metais. Jo vandentalpa buvo kiek daugiau nei 7000 tonų, ilgis - 140 m ir plotis - 19 m. Laive buvo įrengti du 12-os svarų pabūklai ir keletas „Erlikono“ sistemos kulkosvaidžių, kurie turėjo padėti apsiginti nuo vokiečių lėktuvų ir povandeninių laivų puolimo. 1944 m. vasario 24 d. „Staikino fortas“ su kariniu kroviniu išplaukė iš Anglijos Birkenhendo uosto, pasuko į Atlanto vandenyną, sėkmingai išvengė susitikimo su vokiečių povandeniniais laivais, apiplaukė Gerosios vilties kyšulį ir kovo 30 dieną atplaukė į Karačio uostą Pakistane. Čia iš laivo buvo iškrauti keli lėktuvai, kurie išardyti dalimis buvo gabenami denyje, bei kažkokia ginkluotė su šaudmenimis.

Po kelių dienų į „Staikino forto“ triumus buvo pakrauti 8700 ritinių Pendžabo medvilnės, kaučiuko, sieros ir kitų krovinių, tarp kurių buvo 155 aukso lydiniai po 22 kg, kurių vertė buvo 5 milijonai dolerių. Medvilnė - pavojingas krovinys. Kai ji sudrėksta, jos viduje prasideda cheminė reakcija, kurios metu išsiskiria vandenilis, aplinkui esantis oras įkaista ir gali įvykti savaiminis užsidegimas. Tai buvo tikra beprotybė - krauti medvilnę su kitais greitai užsidegančiais daiktais į laivą, kuriame jau buvo prikrauta sprogmenų. Kapitonas bandė prieštarauti krovinio siuntėjams, tačiau jiems pavyko įtikinti, kad jis turi nugabenti krovinį į Mumbajų. Vyko karas, kapitonas Naismitas žinojo, kad kiekvienas laivas turi būti pilnai pakrautas, kad ir kur jis vyktų. Po to laivas pakėlė inkarą ir pasuko link Mumbajaus, kur balandžio 12 d. apie 11:30 prisišvartavo prie 1-os prieplaukos Viktorijos doke.

Garlaivio kapitonas pasiėmė portfelį su dokumentais ir patraukė į uosto valdybą, kur perdavė slaptus dokumentus. Juose buvo rašoma, kad laivą būtina kuo greičiau iškrauti. Jo triumuose, be jau minėtų krovinių, buvo gabenama 1395 tonų labai sprogių medžiagų ir 300 tonų trinitrotoluolo. Nežiūrint į skubumą ir „Staikino forto“ kapitono įteiktų dokumentų svarbumą, sprogmenys buvo pradėti iškrauti tik kitą dieną, balandžio 14 d. Anksti ryte doko darbuotojai ėmė krauti trinitrotoluolą ir šaudmenis iš denio Nr. 2 tvindekų bei medvilnės ritinius iš to pačio triumo, suguldytus po sprogmenimis. Balandžio 14 d., penktadienį, iki pietų buvo iškrautas visas metalo laužas, išskyrus vieną 3 tonas sveriantį gabalą. Jam iškelti reikėjo 2-jų kranų. Gabalas gulėjo ant medienos, po kuria buvo suguldyti medvilnės ritiniai. 12:30  buvo paskelbta pietų pertrauka. Viktorijos doke be „Staikino forto“ stovėjo dar dešimt laivų. Salia esančiame Princesės doke - devyni laivai. Garlaivis „Krevje fortas“ buvo prišvartuotas prie 11-os prieplaukos.

12:30 šio garlaivio vyresnysis kapitono padėjėjas Urzuriaga pastebėjo kažką panašaus į lengvą dūmelį, kylantį iš „Staikino forto“ triumo Nr. 2. Kiek vėliau trečiasis „Krevje for-to“ kapitono padėjėjas D. Paiteris ir pirmosios klasės jūreivis Džonsonas taip pat pamatė dūmus. 12:30 garlaivio „Iranas“, prisišvartavusio prie 9-os prieplaukos, pirmosios klasės jūreivis, vykdamas pietauti, taip pat atkreipė dėmesį į dūmus. Norėdamas geriau įsitikinti, pažvelgė pro žiūronus. Jam pasirodė, kad dūmai kyla iš triumo Nr. 2 liuko. 13:30 Mumbajaus miesto policijos inspektoriaus padėjėjas Kritčelas iš savo posto, įrengto prie Žaliųjų vartų prie įplaukimo į Viktorijos doką, netoli tos vietos, kur stovėjo „Krevje fortas", pamatė dūmus. Dūmai buvo gana skysti, Kritčelui net nešovė mintis, kad laive gali būti gaisras. Jis grįžo prie savo pareigų ir apie dūmus daugiau negalvojo. Tas, kuris 400 m atstumu pamatė dūmus, kylančius iš „Staikino forto“ triumo, nematė reikalo skelbti pavojų. „Jeigu laive iš tikrųjų gaisras, - samprotavo pareigūnas, - tai laive apie jį tikrai žino“. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tie, kurie buvo „Staikino forte", gana ilgai dūmų nepastebėjo. Pirmasis juos pastebėjo krovikų brigadininkas Mochamedas Takis. Dūmai kilo iš po rąstų, ant kurių jis stovėjo. Tuo pačiu metu dūmus pastebėjo ir triume Nr. 2 budėjęs Samandaras Khanas. Jam pasirodė, kad dūmai kyla nuo medvilnės ritinių, esančių po dideliu metalo gabalu. Jis nusprendė, kad dūmai atsirado, kai buvo bandoma metalą iškelti iš triumo. Kiti vėliau tvirtino, kad dūmai triume kilo įvairiose vietose.

Garlaivio vyresnysis mechanikas Aleksandras Go, sužinojęs apie gaisrą, nusileido į mašinų skyrių ir įjungė vandens siurblius, kurie turėjo paduoti vandenį į gaisro magistrales. Antrasis kapitono padėjėjas Harisas, pranešęs apie gaisrą vyriausiajam padėjėjui Hendersonui, metėsi link vienos gaisrinės žarnos, kuri dėl visa pikto buvo laikoma paruošta, prie savo kajutės durų pajungė ją prie stovo, einančio per lubas, ir kartu su jūreiviais nutempė prie triumo Nr. 2 liuko. Iš galinės apatinio triumo dalies prie kairiojo borto kilo dūmai. Į tą vietą ir buvo nukreipta vandens srovė. Žarna nebuvo pakankamai ilga, kad su ja būtų galima nusileisti į tvindeką ir nukreipti vandens srovę tiesiai į gaisro židinį. Du jūreiviai, remontavę gelbėjimo plaustus, nedelsdami atskubėjo į pagalbą ir atitempė dar dvi gaisrines žarnas. Doke budinti gaisrinė brigada įjungė kilnojamą avarinį siurblį. Keletas karių metėsi link garlaivio, išvyniodami dvi gaisrines žarnas. Brigados viršininkas, sužinojęs, kad degančiame laive yra sprogmenų, įsakė padėjėjui nedelsiant perduoti „pranešimą Nr. 2“ (pranešimą apie didelį gaisrą) į gaisrinės dalies dispečerių tarnybą. Padėjėjas, nepavykus prisiskambinti dispečeriams, nubėgo prie gaisro pavojaus posto ir paspaudė mygtuką: ėmė skambėti gaisro pavojų skelbiantis varpas. 14:16 į gaisro vietą buvo pasiųstos vos dvi mašinos.

Tuo metu gaisrinės brigados viršininkas prie trijų gaisrinių žarnų ištempė dar dvi, kurias turėjo savo žinioje. Praėjus aštuonioms minutėms po to, kai buvo paskelbtas pavojaus signalas, prie laivo privažiavo dvi gaisrinės mašinos. Joms vadovavęs karininkas Mobarakas Singhas į triumą nukreipė dar šešias gaisrines žarnas.

Kažkas jam pasakė apie sprogmenis, jis į gaisrinės dalies dispečerinę tarnybą pasiuntė pavėluotą „pranešimą Nr. 2". Pranešimas buvo gautas 14:30. Prie „Staikino forto" išskubėjo dar aštuonios gaisrinės mašinos. Atvykęs prie Viktorijos doko 1-osios prieplaukos britų armijos kapitonas Brinlis Tomas Oberstas, kurio žinioje buvo Mumbajaus uosto šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų sandėliai, ypatingų gaisro požymių nepastebėjo. Keli gaisrininkai ir jūreiviai į atvirą triumo Nr. 2, esantį priekinėje  laivo dalyje, liuką nukreipė gaisrines žarnas. Kai Oberstas sužinojo, jog sprogmenys yra pavojingai arti gaisro židinio, jam pasidarė neramu. „Jeigu triume smarkai pakils temperatūra, - jis pasakė kapitono padėjėjui Harisui, - tai „A" kategorijos sprogmenys, sudėti tvindeksuose, sprogs. Sprogimo pasekmes sunku įsivaizduoti. Vienintelis būdas išgelbėti doką - paskandinti laivą". Norint paskandinti laivą, reikėjo pramušti dugną. Kažkas pasiūlė ant švartavimo bokštelių sukti švartavimo trosus, kol laivas pasvirs tiek, kad vanduo pro atvirus liukus plūstels į triumus. „Šioje vietoje nepakankamas gylis", -paprieštaravo kapitonas Naismitas. Jis norėjo išsaugoti ir doką, ir savo laivą. „Staikino forto" paskandinimas prie Viktorijos doko 1-osios prieplaukos tikrai nieko nebūtų padėjęs.

Tarp 14 ir 16 valandų vandens lygis nebuvo toks aukštas, kad pilnai užtvindytų apatinį triumą. Kova su gaisru tęsėsi. Antrasis kapitono padėjėjas Harisas sukvietė visus nedirbančius tuo metu komandos narius ir nusivedė juos į triumą Nr. 1. Oberstas į pagalbą atsiuntė keletą savo žmonių. Per valandą jie nuo pertvaros atitraukė 25 tonas detonatorių. Temperatūra triume kiekvieną minutę kilo, kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Staiga jie išgirdo garsių pliaukštelėjimų seriją. Tai sprogo šoviniai, sudėti po degančios medvilnės ritiniais. Ugnis toliau plito. 14:40 prie pertvaros tarp dviejų triumų nebebuvo įmanoma prisiliesti. Žmonės sunkias dėžes tampė ypač atsargiai. Jie žinojo, kad mažiausias staigus smūgis gali sukelti sprogimą, Dėl to, kad į triumą buvo pripilta vandens, laivas stipriai pakrypo ant dešinio borto. Norint išlaikyti laivą prie prieplaukos, komandai teko panaudoti papildomus švartavimo trosus. Karštis prie triumo Nr. 2 liuko pasidarė nepakenčiamas.

Generalinis dokų valdytojas pulkininkas Sedleris pasiūlė kapitonui Naismitui buksyrais ištempti degantį laivą į išorinį reidą. „Jeigu taip padarysite, laivas susprogs, -paprieštaravo Mumbajaus gaisrinės tarnybos viršininkas Normanas Kumbsas. - Triumą gesina daugiau nei trisdešimt žarnų, visos jos pajungtos prie siurblių, kurie stovi prieplaukoje. Jeigu pajudinsite laivą iš vietos, teks atjungti visas žarnas, liks tik trys laivo gaisrinės žarnos“. Tačiau pulkininkas Sedleris ir toliau reikalavo vykdyti jo pasiūlyta planą. Jis kreipėsi į laivybos kompanijos D. Stiuartą Brauną: „Aš norėčiau nutempti laivą ten, kur didesnis gylis, - ir, truputį pagalvojęs, pridūrė: - Nors ir bijau, kad vos tik mes tai
pradėsime daryti, jis susprogs, taip ir nepasiekęs gilesnės vietos”. Naismitas ir Mumbajaus gelbėjimo tarnybos vyresnysis karininkas, 3-io rango kapitonas D. Longmairas sutiko su Kumbso žodžiais, jog pavojinga atjungti gaisrines žarnas. 15 valandą į „Staikino fortą" pasikėlė Uosto tresto valdytojo padėjėjas saugos klausimais S. Vilsonas. Apžiūrėjęs gaisro židinį, jis davė įsakymą priplukdyti du vandens pylimo laivus, kad būtų galima padidinti į triumus pilamo vandens kiekį. Netrukus prie „Staikino forto" priplaukė vandens pylimo laivas „Dorė", o netrukus - „Penuelė". Prie naudojamų gaisrinių žarnų prisidėjo dar devynios: trys - iš „Dorės", šešios - iš „Penuelės“.

Duoti įsakymą nuskandinti laivą galėjo įgaliotieji asmenys Indijos karinių jūrų pajėgų komandoras ir Mumbajaus vyresnysis jūrų viršininkas. Dar 14:45 kapitonas Longmairas bandė prisiskambinti komandorui, tačiau nesėkmingai. Buvo taip, kad nei komandoras, nei vyresnysis jūrų viršininkas nieko nežinojo apie gaisrą, kol neįvyko katastrofa. O laive nebuvo žmonių, kurie ryžtųsi priimti galutinius sprendimus. Visą tą laiką ugnis gaisrininkams buvo nematoma. Netrukus ugnis pasirodė, tik ne tiems, kurie buvo denyje, o tiems, kurie buvo prieplaukoje. Gaisrininkas H. Dejamaras stovėjo prie valdymo pulto, kai pajuto didelį karštį. Buvo be kelių minučių 15-a valanda. Jis pamatė, kad nedideliame laivo borto apkalo plote, kiek aukščiau jo ūgio, pilki borto dažai ėmė pūstis. Po to pūslės ėmė sproginėti, o dažai, akimirksniu sukietėję, atšokinėti nuo borto. Pagal išsilydžiusią dėmę buvo galima tiksliai nustatyti gaisro šaltinį. Kumbsas įsakė borte išpjauti skylę, pakankamą tam, kad pro ją pralystų gaisrinis vamzdis, ir nukreipti vandens srovę tiesiai į gaisro židinį. Tačiau visi bandymai įjungti dujinį pjovimo aparatą buvo nesėkmingi. Išsilydžiusi dėmė tuo metu vis didėjo. Netrukus jos skersmuo siekė tris metrus, o bortas toje vietoje tapo vyšninės spalvos.

Buvo atgabentas antrasis dujinis pjovimo aparatas, tačiau ir jis buvo sugedęs. 15:30. Trisdešimt dvejomis gaisrinėmis žarnomis į triumą Nr. 2 buvo supilta daugiau nei 900 tonų vandens.

Kairiojo borto denis taip įkaito, kad ant jo nebuvo įmanoma stovėti. Ant denio ištiestos gaisrinės rankovės galėjo bet kurią minutę pačios užsidegti. Kumbsas įsakė po jomis pakloti medines lentas, o pačias žarnas laistyti vandeniu. Ugnis jau pasiekė viršutinius medvilnės ritinius, sukrautus prie pat kairiojo borto. Tvindeke tarp medvilnės ritinių ir sprogmenų buvo daugiau nei 2 m aukščio erdvė. Pilant vandenį į triumą, deganti medvilnė, plaukiojanti vandens paviršiumi, kilo vis aukštyn. Ugnis artėjo prie šaudmenų. Ugnis įsisiautėjo visa jėga, tačiau niekam neatėjo į galvą laive iškelti raudoną vėliavą - signalą, perspėjantį, kad laive yra pavojingas krovinys. Taip pat nebuvo paskelbtas bendras pavojus, pagal kurį visi, išskyrus gaisrininkus, turėjo palikti dokus. Faktiškai tokio aliarmo Mumbajaus doke nebuvo. „Staikino fortas" galėjo įspėti visus apie pavojų serija trumpų besikartojančių švilpukų, tačiau ir to nebuvo padaryta. 15:45 užsidegė keletas dėžių su sprogmenimis. Iš erdvės tarp dėžių, buvusių šalia siauros šachtos tarp triumo Nr. 2 apatinio ir viršutinio liukų, išsiveržė tirštų dūmų stulpas. Gaisrininkai buvo priversti atsitraukti. Ugnis pakilo virš aptvarų. Degantys medvilnės gniutulai kilo į orą, keldami pavojų uždegti kitus laivus. Kumbsas dešiniajame „Staikino forto" denyje ir Palmeris kairiajame vėl surinko žmones ir įsakė toliau gesinti ugnį.

Gaisrininkai nubėgo prie liuko, paėmė gaisrines žarnas ir nukreipė vandens srovę į dėžes su šaudmenimis, gulinčias tvindekuose. Penkias minutes gaisras tai kiek nurimdavo, tai vėl įsismarkuodavo su nauja jėga, ugnis kildavo vis aukščiau. 15:50 iš triumo iššoko ugnies fakelas, kurio aukštis siekė garlaivio stiebo viršų. Ir tik tuomet kapitonas Naismitas davė įsakymą komandai palikti laivą. Tuo metu doke buvo visiška suirutė. Tie, kurie paliko „Staikino fortą", stengėsi nusigauti toliau nuo laivo. Juos spaudė žmonių minia, sugužėjusi pasižiūrėti nematyto reginio. Kituose laivuose jūreiviai ir krovikai susispietė prie bortų ir smalsiai stebėjo degantį laivą. Naismitas dar kartą apėjo laivą. Laivagalyje, persisvėręs per aptvarus, jis pažvelgė pro atvirus triumų Nr. 4 ir Nr. 5 liukus. Triumas Nr. 4 buvo prikimštas „A" kategorijos sprogmenų. Liukai turėjo būti uždaryti, tačiau apie tai paprasčiausiai užmiršo.

Naismitas sugrįžo prie trapo. Nusileidęs ant prieplaukos, jis pasivijo Hendersoną ir inspektorių Stivensą. Visi trys pro laivo bortą patraukė link išėjimo iš doko. Tuo metu įvyko siaubingos jėgos sprogimas. Didžiulės įkaitusio metalo skeveldros, naikindamos viską pakeliui, pakilo aukštyn. Degančios statinės su tepimo alyva skraidė danguje, po savęs palikdamos ugnies ir žiežirbų šleifą, tarsi tai būtų koks fejerverkas. Degantys medvilnės ritiniai pakilo į orą ir ėmė kristi ant kitų laivų bei sandėlių, sukeldami gaisrus. Nuo sprogimo susidarė stipri banga, kuri šalia „Staikino forto" laivagalio stovėjusio laivo „Džalapadma (vandentalpa - beveik 4000 tonų, ilgis -135 m) laivagalį iškėlė į 20 m aukštį virš vandens. Si banga laivą apsuko 90 laipsniu kampu ir laivagalį užkėlė ant sandėlio Nr. 2 stogo, kuris buvo 17 m aukščio. Sprogimo sumaitota „Džalapadma", išplėšta iš vandens, atsigulė ant sandėlio, o laivo priekinė dalis susmigo į doką. Vienas kabotažinis laivas, kurio vandentalpa 5000 tonų, buvo išmestas į krantą. Iš 50-ies krante esančių pakhauzų buvo išmestos tūkstančiai tonų grūdų ir karinių krovinių, kurie pasklido po gana didelę teritoriją. Kelios dešimtys krovininių ar gaisrinių automobilių buvo sunaikinti ar visiškai dingo.

Už 20 mylių nuo miesto laukuose dirbę valstiečiai nustebo, pajutę karšto vėjo gūsį. Po kelių sekundžių jų ausis pasiekė nuo miesto sklindantis stiprus gaudesys. „Staikino fortas" sprogo 16:06. Kuriam laikui garlaivis dingo ugnies ir dūmų kamuoliuose. Pusės korpuso plieninės liekanos, garo mašinos nuolaužos, dėžės su kroviniais, medvilnės ritiniai, aukso lydiniai ir sumaitoti žmonių kūnai pakilo į 300 m aukštį ir nukrito ant miesto. Prieplaukos betone, toje vietoje, kur buvo prišvartuotas „Staikino fortas", pasidarė didžiulė duobė. Aštuoniolika gaisrininkų mašinų nuo prieplaukos buvo tarsi nupūstos. Patys gaisrininkai, buvę laive ir prieplaukoje, dingo. Vėliau buvo aptikti tik jų metaliniai šalmai.

Apie sprogimo galingumą galima spręsti pagal tai, kad kai kurios garlaivio nuolaužos nuskrido beveik kilometrą, vienas laivo garo katilas atsidūrė miesto gatvėje už 900 m nuo sprogimo vietos. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl išliko „Staikino forto" laivagalis, nugrimzdęs ant doko dugno. Šioje garlaivio dalyje, ketvirtajame triume buvo likę 800 tonų sprogmenų... Antrasis sprogimas įvyko 16:33. Liudininkai tvirtina, kad jis buvo stipresnis už pirmąjį. Pakanka pasakyti, kad „Staikino forto" laivagalis su pritvirtinta 12-os svarų patranka perskriejo 14 m aukščio sandėlį ir nukrito ant kelio už 200 m nuo uosto vartų. Po antrojo sprogimo prieplaukos betone atsirado antra duobė.

Po antrojo sprogimo, kaip ir po pirmojo, per doką ir išorinį reidą nusirito dvi didžiulės bangos. Laivų švartavimo trosai trūkinėjo tarsi siūlai, sunkiai pakrauti laivai tarsi skiedros daužėsi į betonines prieplaukas. Užsidegė 12 laivų, o 18 prekybinių ir 3 kariniai laivai nuskendo arba buvo stipriai apgadinti. Sugadintų laivų bendra vandentalpa sudarė daugiau nei 50 tūkstančių tonų. Sprogimai sugriovė daugiau nei 50 uosto sandėlių, kuriuose buvo laikomi grūdai. Daugybė šaudmenų, karinės technikos mėtėsi visoje uosto teritorijoje.

Į įvairias puses išskraidę degančios medvilnės ritiniai ir įkaitusios skeveldros sukėlė daugybę gaisrų. Dūmuose buvo girdėti sprogimai - tai sproginėjo sandėliai su šaudmenimis... Visa tai vyko pusės mylios atstumu nuo miesto. Ant medinių Mumbajaus namų nukritę degantys medvilnės ritiniai sukėlė gaisrus pačiame mieste. Pučiant musonui, iš uosto gaisras išplito į šiaurę link miesto centro. Miestui kilo didžiulis pavojus. Vakare švytėjimas virš sugriauto uosto buvo matomas iš jūros net 75 mylių atstumu. Visą naktį uosto pusėje buvo girdėti sprogimai ir griūvančių pastatų bildesys. Miesto priešgaisrinė tarnyba buvo bejėgė likviduoti šį pragarišką gaisrą.

Norint išgelbėti miestą nuo ugnies, buvo nuspręsta tarp uosto ir miesto padaryti 500 m pločio „mirties zoną". Šioje padėtyje tai buvo vienintelis teisingas sprendimas. Šiam darbui atlikti buvo mesta keli tūkstančiai karių ir karinio jūrų laivyno jūreivių. Jiems padėjo savanoriai - likę sveiki prekybinių laivų jūreiviai. Pirmąją naktį iš liepsnojančio uosto pavyko išvežti 1500 tonų sprogmenų.

Kova dėl Mumbajaus truko tris dienas ir tris naktis. Miestas buvo išgelbėtas tik dėl to, kad „mirties zonoje“ buvo susprogdinti visi namai, kurie galėjo palaikyti gaisrą. Paskutiniai gaisro židiniai buvo užgesinti 1944 m. gegužės 1 d.

Mumbajaus katastrofos aukų skaičius nėra žinomas, kaip ir nebuvo žinomas šio didžiulio ir perpildyto miesto gyventojų skaičius. Buvo suskaičiuotos tik tos aukos, kurias užregistravo lavoninės ir ligoninės. Pagal oficialius duomenis žuvo 1500 žmonių, o sužeista - daugiau nei 3000. Tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių nuskendo, žuvo ugnyje, dingo be žinios, palaidoti
po pastatų griuvėsiais.

Sugriautą uostą teko atstatyti iš naujo.

„Staikino forto" sprogimas ir vėliau kilęs gaisras padarė nuostolių maždaug už 1,5 milijardo dolerių.

Uostą teko atstatyti, iš naujo nutiesti 6 mylias geležinkelio bėgių, atkurti elektros ir ryšio tinklus. Mumbajaus uostas buvo uždarytas iki 1944 m. spalio 28 d.

Kokia buvo gaisro „Staikino forte" priežastis? Kodėl beveik per dvi valandas gaisras laive nebuvo užgesintas?

Šalies vyriausybė paskyrė ypatingąją komisiją katastrofos priežastims išsiaiškinti, tačiau jai nepavyko tiksliai nustatyti gaisro kilimo priežasties. Jos nuomone, gaisras galėjo kilti arba dėl savaiminio medvilnės užsidegimo, arba nuo į triumą įmestos nuorūkos. Kadangi gaisrininkai tiksliai nežinojo tos vietos, kur triume gulėjo degančios medvilnės ritiniai, jie pylė vandenį pro krovininį liuką, tačiau vanduo tikslo nepasiekė.

Garlaivio sprogimo priežastimi buvo elementarių saugumo normų pažeidimas, kraunant krovinius į „Staikino fortą". Jokiais būdais negalima buvo į vieną triumą krauti trinitrotoluolo, šaudmenų ir medvilnės, kuri yra antra medžiaga po anglies pagal savaiminio užsidegimo pavojų.

Lemtinga Mumbajaus uosto vadovybės klaida buvo tai, kad laivas su pavojingu kroviniu buvo prišvartuotas doke, kuris jau buvo pripildytas kitais laivais, ir tai uoste, kuris praktiškai su miestu sudaro vieną visumą. Toks laivas, kaip „Staikino fortas“ tarėjo būti iškraunamas išoriniame reide toli nuo uosto.

Mumbajaus uosto vadovybė, nurodžiusi „Staikino fortui" prisišvartuoti iškrovimui tarp dešimčių kitų laivų, netgi nepasirūpino pranešti jų ekipažams ir uosto darbininkams apie būtinas saugumo priemones. Šiame laive, laikantis tarptautinių taisyklių, turėjo būti iškelta raudona vėliava, kuri reiškia, kad laive yra pavojingas krovinys.

Gesinant gaisrą „Staikino forto“ garlaivyje nebuvo centralizuoto vadovavimo gaisrininkų brigadoms. Priešgaisrinės tarnybos viršininkas neturėjo įgaliojimų priimti sprendimą ištempti laivą iš doko arba nuskandinti jį prie prieplaukos.

Nei uosto kapitonui, nei Indijos karinio jūrų laivyno vadui nebuvo pranešta, kad laivą būtina išplukdyti iš doko į reidą arba nuskandinti prie prieplaukos. Pagal karo metu galiojusias taisykles jie abu turėjo teisę duoti tokį įsakymą.

Be to, antrojo sprogimo buvo galima išvengti, jeigu po gaisro kilimo triume Nr. 2 būtų nedelsiant uždaryti laivagalyje esančių triumų Nr. 4 ir Nr. 5 liukai. Tačiau to nebuvo padaryta, laivagalio triumuose esanti medvilnė irgi užsidegė. Dėl šios priežasties įkaito ir susprogo tvindėkuose suguldyti šaudmenys...

Galiausiai, lemiamą vaidmenį šioje istorijoje suvaidino Mumbajaus uosto priešgaisrinės apsaugos viršininko pulkininko Sandlerso neryžtingumas. Jeigu jis, matydamas, kad garlaivį neįmanoma išplukdyti į reidą, butų pasielgęs ryžtingai ir įsakęs paskandinti „Staikino fortą" prie prieplaukos, katastrofos galėjo ir nebūti.