Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Gegužės » 5

Nepavydėtinas garlaivio „Atlantic" likimas

Anglų keleivinis garlaivis dėl navigacinės klaidos atsitrenkė į povandenines uolas prie Naujosios Škotijos krantų. Katastrofoje žuvo 546 žmonės.

XIX amžiuje veikė ne viena laivininkystės bendrovė, turintį „žvaigždėtą“ pavadinimą: „Raudonoji žvaigždė“, „Baltoji žvaigždė“, „Mėlynoji žvaigždė“, „Auksinė žvaigždė“ ir t. t. Tarp jų ypatingą vietą užėmė „Baltoji žvaigždė“ („White star“), kurią 1849 metais įkūrė du jauni verslininkai iš Liverpulio Pilkingtonas ir Vilsonas. Jai priklausė nemažai burlaivių, daugiausia plaukiančių į Australiją, kur buvo aptikta aukso ir į kurią iš karto patraukė tūkstančiai laimės ieškotojų. 1867 metais bendrovės savininku tapo Tomas Henris Ismėjus (Thomas Henry Ismay). (paranormal.lt)

jūrų katastrofos, katastrofos, atlantic, garlaivis

Ismėjus tuo metu jau buvo sukaupęs didelę patirtį, eksploatuojant garlaivius Šiaurės Atlante, nes daug metų buvo transatlantinės bendrovės „National line“ direktoriumi. Įsigijęs „White star line“ burlaivius jis nuspendė juos pakeisti geležiniais
garlaiviais ir įkurti naują transatlantinę bendrovę.

Ismėjus konkurentus nustebino savo mostais - per pusantrų metų į vandenį buvo nuleisti šeši nauji pirmos klasės laineriai. Laivų savininkas rizikavo, tačiau ši rizika pasiteisino.

Pirmieji „White star line“ bendrovės „Oceanic“ tipo garlaiviai įpūtė šviežio oro laivininkystės vystymuisi Siaurės Atlante. Šių laivų pagrindą sudarė trys principai: ekonomiškumas, greitis ir komfortas. Garlaiviais buvo gabenama po 800 keleivių. Kiekvieno laivo keliamoji galia buvo 5 tūkstančiai registro tonų, ilgis - apie 140 m, garo mašinų galia - 5 tūkstančiai AG. Laineriai plaukdavo per Atlanto vandenyną vidutiniu daugiau kaip 15 mazgų greičiu.

„White star line“ savininkai, kaip ir kitų bendrovių savininkai, norėdami laimėti „Žydrąją Atlanto juostą“, vertė savo kapitonus nepagrįstai rizikuoti. Tai baigėsi siaubinga laivo katastrofa. Liūdnas likimas ištiko trečiąjį „Oceanic“ tipo laivą.

1873 metų kovo 20 dieną garlaivis „Atlantic“, kuriam vadovavo kapitonas Viljamsas, išplaukė iš Liverpulio į Niujorką. Tai buvo 19-asis garlaivio reisas. Kapitonas užsuko į Kvinstauną Airijoje (dabar - Kovas), kur paėmė dar keleivių ir paštą. Kitą dieną laivas išplaukė į vandenyną. Iš viso garlaiviu plaukė 862 keleiviai ir ekipažo nariai. Pirmas tris dienas oras buvo palankus plaukimui, tačiau netrukus stiprus vėjas privertė kapitoną Viljamsą sumažinti greitį. Ypač blogai tokiu nepalankiu oru jautėsi keleiviai emigrantai, kurie keliavo atvirame, vandeniu užliejamame denyje. Praėjo dar viena diena, prasidėjęs stiprus štormas privertė kapitoną sumažinti greitį iki 5 mazgų. Per parą laivas nuplaukė vos 118 mylių. Blogas oras neigiamai veikė jūreivius ir keleivius. Padažnėjo ginčų ir muštynių atvejų, jūreiviai ėmė iš sandėlio vogti alkoholį. Visų nuotaika buvo niūri.

Taip „Atlantic“ tris paras beveik stovėjo vietoje. Kapitonas labai nervinosi: jis ką tik įsidarbino „White star line“ bendrovėje ir prieš išplaukdamas į reisą iš savininkų gavo griežtą nurodymą atvykti į Niujorką nurodytu laiku. „Atlantic“ jau aiškiai vėlavo nuo numatyto grafiko.

jūrų katastrofos, katastrofos, atlantic, garlaivis

Kovo 31 dieną vyresnysis mechanikas informavo, kad bunkeryje liko vos 127 tonos anglių, kurių pakaks 15-20 valandų, o iki Sandi Hugo švyturio dar reikėjo plaukti 460 mylių. Vandens ir maisto produktų buvo likę dviem dienoms. Pūtė stiprus vakarų vėjas, barometro rodyklė krito. Susidarius tokiai situacijai kapitonas Viljamsas priėmė teisingą sprendimą - plaukti į artimiausią Halifakso uostą, ten papildyti atsargas ir palaukti, kol pagerės oro sąlygos. Nors Viljamsas turėjo aukščiausio laipsnio kapitono diplomą „extra master“) ir buvo nemažai plaukiojęs, tačiau į Halifakso uostą niekada nebuvo plaukęs (taip pat, kaip ir keturi jo padėjėjai).

Laivas pakeitė kursą ir 8-12 mazgų greičiu ėmė artėti prie Kanados uosto.

Kai iki kranto liko 122 mylios, kapitonas paliko budėti du padėjėjus ir pats nusileido į savo kajutę. Jis įsakė jį pažadinti 2:40 - tuo metu, jo skaičiavimais, turėjo pasimatyti Sambro švyturio šviesos. Čia kapitonas planavo palaukti, kol išsisklaidys ant vandenyno nusileidęs rūkas. „Atlantic“ ir toliau plaukė didesniu kaip 13 mazgų greičiu...

2:30 budėtojas, apžvelgianti laivo kursą į priekį, sušuko: „Tiesiai priešais žemė!“ Plaukti tapo pavojinga. Antrasis padėjėjas informavo kapitoną, kad laivas apsuptas ledų.

Tačiau „Atlantic“ ir toliau nelėtino greičio. Staiga pasigirdo komandos: „Vairas kairėn!“ ir „Pilnu greičiu atgal!“ Po akimirkos stiprus smūgis sukrėtė laivo korpusą: laivas užšoko ant povandeninių uolų. „Atlantic“ pasviro ant kairiojo borto, visas šio borto gelbėjimo valtis nuplovė didžiulės bangos.

Nepavydėtinas garlaivio „Atlantic" likimas

Denyje pasirodė išsigandę keleiviai. Visus apėmė panika. Moterys tamsoje ieškojo savo vaikų, vyrai -žmonų. Prasidėjo panika, visi stengėsi kuo greičiau įsėsti į gelbėjimo valtis, tačiau netrukus pasvirimas ant kairiojo borto pasidarė toks didelis, kad jų nuleisti nebebuvo galimybės. Kilo reali „Atlantic“ žūties grėsmė. Kapitonas įsakė laikytis už įrangos ir turėklų bei laukti pagalbos.

Nepraėjo nė 20 minučių, laivas lūžo. Priekinė „Atlantic“ dalis parvirto ant kairiojo borto, o laivagalis, kuriame buvo beveik visos moterys ir vaikai, greitai pradingo didžiulėse bangose. Likę gyvi ėmė vantais lipti ant stiebų.

Bangos užliejo sulūžusį laivą. Kairėje pusėje, maždaug už 20 m nuo žūstančio laivo, buvo matyti kranto uola.
Bocmanas Danas ir trys jūreiviai šoko į šaltą vandenį ir perplaukė bangų mūšą ir povandenines uolas. Iš paskutinių jėgų jie išlipo į krantą ir ant uolos pritvirtino trosą, kurio kitas galas buvo pasmerktame laive. Daugelis tų, kurie bandė šiuo trosu pasiekti krantą, buvo bangų mūšos nuplauti į jūrą, be to, tik nedaugelis sugebėjo ilgai išsilaikyti už troso: rankos nuo didelio šalčio stingo, žmonės krito į vandenį, nuplauti bangų. Vis tik penkiasdešimčiai žmonių pavyko tokiu būdu išsigelbėti.

Tik auštant vietiniai žvejai galėjo į vandenį nuleisti pirmąsias valtis. Apie 6 valandą ryte visi likę laive žmonės buvo paimti ir nuplukdyti į krantą. Ne visi jūreiviai ir keleiviai, suledėjusiomis rankomis įsikibę į įrangą, sulaukė išgelbėjimo. Kapitonas Viljamas ir vyresnysis padėjėjas Fertas laive buvo iki pat galo. Tarp išsigelbėjusių nebuvo nė vienos moters, tik vienam vaikui kažkokiu stebuklu pavyko išsigelbėti...

Tiriant „Atlantic“ katastrofos priežastis paaiškėjo, kad laivas užšoko ant Marso salos, esančios septynios mylios už Sambro švyturio, uolų. Paties švyturio tirštame rūke kapitono antrasis padėjėjas taip ir nepamatė. Jis žvalgėsi švyturio šviesos per kairįjį bortą, nors iš tikrųjų jis turėjo būti į dešinę nuo „Atlantic“ laivo. Si klaida kainavo labai brangiai: iš 862 žmonių, buvusių laive, išsigelbėti pavyko tik 316. Dėl visko, kas įvyko, labiausiai kaltas buvo kapitonas Viljamsas, kuris žinojo, kad yra pavojingame rajone, tačiau neįsakė savo pavaldiniams periodiškai matuoti gylį. Jis pats liko gyvas ir atsipirko palyginti nedidele bausme - jam buvo atimtas kapitono laipsnis.

Teisme garlaivio savininkai, bandydami išvengti atsakomybės, pareiškė, kad pagrindinė laivo katastrofos priežastis buvo anglių trūkumas, kuris atsirado dėl to, kad kažkas Velso anglį sumaišė su paprastąja anglimi, todėl tam, kad pasiekti maksimalų greitį, vietoje 50 tonų per parą teko deginti po 70 tonų anglies. Tačiau apie nusikalstamai didelį laivo greitį prie nežinomo kranto ir kapitono padėjėjų nemokšiškumą „White star laine“ bendrovės vadovybė nutylėjo.

„Atlantic“ žūtis buvo viena iš didžiausių tragedijų, įvykusių Atlanto vandenyne. Praėjus 40-iai metų įvyko kitos laivų katastrofos, kurių fone 1873-ųjų metų pavasario nakties įvykiai nublanko.


Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar