Garlaivio „Generolas Slokamas“ tragedija

1904 m. birželio 15 d. 10 valandą ryte Niujorko gyventojai tapo neįtikėtino ir šiurpaus reginio liudininkais. Pačiame miesto centre Ist Riverio upe didžiuliu greičiu plaukė ugnies apimtas didelis baltas garlaivis. Jo varantieji ratai putojančiame vandenyje sukosi beprotišku greičiu, paskui laivą virš upės driekėsi juodų dūmų šleifas, o perpildytame priekiniame viršutiniame denyje, skambant orkestro grojamai muzikai, keleiviai šoko linksmus šokus.

Žmonės tiesiog negalėjo patikėti savo akimis, matydami tokį vaizdą. Nuo Manhatano ir Bruklino krantų pasigirdo šūksmai: „Sustabdykite garlaivį! Gesinkite ugnį! Švartuokitės prie kranto!“ Tačiau garlaivis ir toliau plaukė žemyn upe link Long Ailendo sąsiaurio. Jį bandė pavyti du gariniai buksyrai ir upių keltas, kuris išsuko iš savo maršruto perkėloje per Ist Riverį, tačiau nesėkmingai.

Nuo tokio keisto, miesto istorijoje dar nematyto įvykio prasidėjo ši diena, įrašiusi dar vieną siaubingą įrašą į jūrų katastrofų metraštį. Niujorko gyventojams buvo gerai žinomas degančio garlaivio pavadinimas. Ant jo didžiulių varančiųjų ratų aukso spalvos raidėmis buvo užrašyta „Gnl. Slocum“.

Garlaivio trumpa istorija yra tokia. Keleivinis ratu varomas burlaivis „Generolas Slokamas“ buvo pastatytas 1891-ais metais Devino Burčio Jaunesniojo laivų statybos kompanijoje Brukline Niujorko „Nikerboker stymbout“ kompanijos („Knickerbocker Steamboat Company“) užsakymu turistų gabenimui miesto upėmis ir Long Ailendo sąsiauriu. Garlaivio registruota talpa buvo 1284 tonos, ilgis - 80 metrų, plotis - 11 metrų, grimzlė - 2,6 metro. 1400 arklio galių garo katilas varė ratus su pasukamomis mentėmis ir leido laivui išvystyti 18-os mazgų greitį. Keturi garlaivio deniai vienu metu talpino 2500 keleivių.

Trys viršutiniai atviri „Generolo Slokamo“ deniai prasidėjo nuo forštevenio ir baigėsi pačiame laivagalyje. Garlaivio svetainių apdaila buvo iš poliruoto raudonmedžio lentelių, jose buvo pakabinti bronziniai šviestuvai ir stovėjo iš ąžuolo pagaminti stalai, kušetės, foteliai ir kėdės, aptraukti tymu ir raudonu aksomu. Kartu su savo „broliu", garlaiviu „Didžioji Respublika“ („Grand Republic“), „Generolas Slokamas“ buvo vienas iš paskutiniųjų JAV garlaivių mediniu korpusu.

Kaip jau buvo minėta, „Generolas Slokamas“ aptarnavo ekskursantus. Paskutiniame tragiškame reise jo keleiviais buvo vokiečių emigrantai, kurie prieš du dešimtmečius apsigyveno Manhatane apatinėje Ist Saido dalyje, Midl Vilidž rajone. Ši vieta, esanti tarp 14-osios gatvės ir Hiustono geležinkelio stoties, iki šios vadinama „Mažąja Vokietija". 1904-ųjų metų vasarą Šv. Morkaus bažnyčios Niujorke vokiečių bendruomenė šventė 17-ąsias savo emigracijos metines ir nusamdė garlaivį „Generolas Slokamas“ linksmai kelionei į Skėrių girią - vaizdingą Niujorko priemiestį šiaurinėje Long Ailendo salos dalyje.

Šios lemtingos dienos ankstyvą rytą garlaivis išplaukė iš savo stovėjimo vietos Hudzone, apiplaukė Baterijos krantinę ir 8:20 prisišvartavo prie pirso Ist Riverio upėje keleiviams priimti.

1904 m. birželio 15 d. buvo įprastinė darbo diena, tarp keleivių daugiausia buvo moterys ir vaikai, vyrų buvo mažiau nei šimtas. 9:40 „Generolas Slokamas“ su 1388-iais keleiviais atsišvartavo nuo prieplaukos, apsisuko ir nuplaukė žemyn Ist Riverio upe link Long Ailendo, nešamas greitos atoslūgio srovės. Kapitono tiltelyje stovėjo pats kapitonas 60-mėtis olandas Viljamas van Šaikas ir locmanai Edvardas Vartas ir Edvardas Viveris.

Po kelių minučių garlaivis turėjo praplaukti pro uolėtą sąsiaurį, vadinamą „Pragaro vartais“ („HelL gates“). Netgi šiandien ši vieta laikoma pačia pavojingiausia ir sunkiausiai įveikiama vieta laivams, plaukiojantiems Niujorko rajone. Nors jau seniai išsprogdintos dauguma povandeninių uolų, tačiau vingiuotas sąsiauris, primenantis Z raidę, iš laivus vedančių asmenų reikalauja gero dugno žinojimo ir netgi virtuoziškumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad potvynio ir atoslūgio srovės, kuri savo kryptį šiame rajone keičia du kartus per parą, greitis yra 5-6 mazgai. Srovė nurimsta kartą per parą vos keturioms minutėms.

Taigi, „Generolas Slokamas“ artėjo prie Pragaro vartų. Jis plaukė vakariniu farvateriu tarp Bruklino kranto ir Blekvelo salos, kuri šiandien pavadinta prezidento Ruzvelto vardu. Praėjus dvidešimčiai minučių po išplaukimo nuo prieplaukos, laive prasidėjo gaisras. Pirmuosius jo požymius pastebėjo keleivis - vienuolikmetis berniukus. Eidamas apatiniu deniu šalia kairiojo borto už varančiojo laivo jis pajuto dūmų kvapą. Dūmai skverbėsi pro uždaryto sandėliuko durų apačios tarpą. Berniukas apie dūmus pasakė jūreiviui Džekui Kokliui. Jis atidarė sandėliuko duris, kuriame buvo laikomi seni trosai, statinės su dažais ir mašinine alyva, indai ir sulaužyti baldai iš svetainių. Didelėje medinėje statinėje, kuriose garlaiviais buvo gabenami stikliniai indai, degė šiaudai. Jūreivis, norėdamas numalšinti ugnį, į statinę sumetė tai, kas pasitaikė po ranka - maišą su smulkiomis anglimis, kuriomis laivo virėjas kūreno krosnį kambuze, ir nusprendė pasišaukti pagalbos. Apie įvykį pranešė pirmajam kapitono padėjėjui Edvardui Flanaganui, kuris savo ruožtu, tikriausiai, nenorėdamas imtis atsakomybės, papasakojo vyriausiam mechanikui Benui Koklinui. Vyriausiasis mechanikas surinko 5-6 jūreivių ir kūrikų grupę, įjungė gaisro gesinimo siurblį ir ištiesė denyje vandens padavimo žarną. Vos tik buvo atidarytas vožtuvas, žarna keliose vietose susprogo, sutrūnijusiose vietose neatlaikiusi vandens slėgimo.

Po kelių minučių antrasis mechanikas Everetas Brendou atitempė kitą guminę žarną, kuri buvo siauresnė. Tačiau jos panaudoti nebuvo galima, nes nebuvo perėjimo movos prijungimui prie siurblio. Per tą laiką ugnis iš statinės uždegė mašininę alyvą ir aliejinius dažus. Labai greitai ugnis iš sandėliuko persimetė į laivo medines plokštes ir pertvaras. Priminsime, kad garlaivis „Generolas Slokamas“ beveik visas buvo medinis, be to, neseniai jis buvo perdažytas. Tuo metu apie saugius ugniai atsparius dažus nieko dar nebuvo žinoma, laivas buvo nudažytas paprasčiausiais aliejiniais dažais. Sausa, per daugelį metų gerai išdžiūvusi laivo konstrukcijų mediena po ne vienu senų dažų sluoksniu degė kaip medvilnė. „Generolas Slokamas“, pasinaudodamas atoslūgio srove, plaukė prieš vėją. Kapitonas van Šaikas, nenorėdamas prarasti laivo valdymo sraunumoje prie Pragaro vartų, varė garlaivį visu greičiu. Priartėjus prie sąsiaurio garlaivio greitis siekė 18 mazgų. Visa tai padėjo ugniai greitai plisti aukštyn ir į laivagalį.

Keleiviai, buvę trijuose priekiniuose garlaivio deniuose, apie gaisrą nieko nežinojo.

Jiems nieko nesakė ir kapitonas, su dviem locmanais stovintis kapitono tiltelyje.

Orkestras toliau grojo, o keleiviai šoko.

Pirmasis kapitono padėjėjas Flanaganas kapitonui apie gaisrą pranešė, praėjus 20-iai minučių po to, kai jam apie tai pranešė jūreivis Džekas Koklis. Pamatęs iš apatinių denių už varančiųjų ratų kylančius ugnies liežuvius ir už laivagalio besidriekiančius dūmus, van Šaikas suprato, kad garlaivis pasmerktas.

Sustabdyti garlaivį arba užplukdyti jį ant seklumos nebuvo galimybių, nes laivas jau įplaukė į sąsiaurį ir pradėjo dešinį posūkį. Jeigu šiuo metu „Generolo Slokamo“ variklis būtų sustabdytas, srovė laivą iš karto būtų apsukusi ir užmetusi ant Pragaro vartų uolų. Išeities nebuvo. Degantis laivas tęsė beprotiškas lenktynes su savo žūtimi.
Ugnis sklido tarsi gaisras stepėje. Keleivius akimirksniu apėmė panika, „Generolo Slokamo“ deniuose prasidėjo kažkas nenusakoma. Moterys verkė, grąžė rankas, rovėsi plaukus. Visi puolė minioje ieškoti savo vaikų. Šimtų vaikų riksmas, aimanos ir verksmas buvo girdėti visuose garlaivio deniuose ir aplinkiniuose krantuose, užgožė garo mašinos ir varančiųjų ratų keliamą triukšmą. Žmonės bėgiojo nuo vieno borto prie kito, iš vieno denio į kitą. Laiptuose prasidėjo spūstis. Visur įsivyravo panika ir visiška suirutė. Dabar garlaivyje niekas nebegalvojo apie tai, kaip užgesinti ugnį. Tai buvo neįmanoma, nes jau liepsnojo pusė laivo, ugnis artėjo link garlaivio priekio. Žmonės puolė prie metalinių gelbėjimosi valčių, kurioms ugnis nebuvo baisi. Garlaivyje iš viso buvo šešios tokios valtys. Tačiau jas nuleisti į vandenį buvo neįmanoma. Visos jos dėl daugybės dažymų buvo mirtinai pridžiūvusios prie kilblokų, ir, dar daugiau, prie jų buvo pritvirtintos stora viela - matyt, šios valtys uosto vagims kėlė didelę pagundą. Garlaivyje dar buvo apie du dūkstančius ypatingos konstrukcijos gelbėjimosi liemenių -taip vadinamų „niekada neskęstančių Konveilerio liemenių". Tačiau ir šios šioje situacijoje nepaprastai būtinos gelbėjimo priemonės buvo nepasiekiamos keleiviams, ypač moterims. Jos buvo laikomos specialiuose stelažuose šalia kiekvieno atviro denio išilginių pertvarų, tačiau taip aukštai, kad jas vos buvo galima pasiekti pašokus. Kai garlaivio jūreiviai vis tik nuėmė gelbėjimosi liemenes ir pabandė jas išdalinti moterims, vėl nieko nepavyko. Šios „niekada neskęstančios liemenės" buvo supakuotos po dvylika vienetų ir apvyniotos viela. Kai buvo bandoma apsivilkti šias liemenes, jos suiro į gabalus, o jų vidų užpildęs kamštinis medis buvo pavirtęs dulkėmis. Vėliau paaiškėjo, kad liemenės nuo pat „Generolo Slokamo“ nuleidimo į vandenį niekada nebuvo nukeltos iš stelažų ir patikrintos.

Garlaivis Pragaro vartų rajone priminė didžiulį upe plaukiantį laužą. Ugnis jau pasiekė mašinų skyriaus apšvietimo liukus ir apėmė du apatinius priekinius denius.

Pagaliau kapitonas van Šaikas galėjo sustabdyti laivą ir į mašinų skyrių perdavė atitinkamą įsakymą, tačiau atsakymo nesulaukė - mechanikai ir kūrikai jau buvo palikę savo vietas. „Generolo Slokamo“ varantieji ratai toliau sukosi visu greičiu, o sustabdyti juos varantį agregatą nebebuvo galimybių, nes ugnis buvo atkirtusi kelią į mašinų skyrių.

- Stabdykite garlaivį! Išleiskite mus į krantą! Gelbėkite mūsų vaikus! - šaukė moterys. Tačiau garlaivis vis plaukė pirmyn. Ugnis jau ėmė siekti viršutinį priekinį denį.

Praplaukus pro Pragaro vartus kapitonas van Šaikas nusprendė, kad vienintelė vieta, kur galima užplukdyti laivą ant seklumos - Šiaurinio brolio sala (North Brother Island), esanti priešais Bronkso prieplauką. Kai garlaivis visu greičiu ėmė apiplaukti Haleto kyšulį, kur prasideda Bruklino Astorijos rajonas, jis staiga ir smarkiai pasviro į vieną pusę: viršutiniame priekiniame denyje susigrūdę žmonės buvo nublokšti ir prispausti prie borto turėklų, kurie neišlaikė ir lūžo -šimtai žmonių atsidūrė vandenyje.

„Generolas Slokamas“ pasuko link salos, kur galėjo išsigelbėti, o tuo metu galingas uosto buksyras „Franklinas Edsonas“ sugebėjo priplaukti prie garlaivio ir prisišvartuoti prie varančiojo rato dangčio. Apie 50 žmonių sugebėjo pereiti į buksyrą. Tačiau buksyras pats užsidegė ir buvo priverstas skubėti į krantą išlaipinti žmones. Iš visų pusių link „Generolo Slokamo“ skubėjo gaisriniai laivai, keltai, irklinės valtys.

Iš vandens buvo traukiami plaukiantys žmonės ir lavonai.

Šiaurinio brolio salos įlankos krante kapitonas van Šaikas pastebėjo naftos rezervuarus ir į rietuves sukrautą miško medieną. Užplukdydamas ant seklumos degantį laivą šioje vietoje, jis, tikriausiai, būtų padegęs sandėlius. Kapitonui van Šaikui neliko nieko kito, kaip pasukti laivą prie salos šiaurės rytų kranto.

Reginys su degančiu „Generolu Slokamu“ buvo toks siaubingas, kad žmonės, matę jį nuo kranto, negalėjo nieko nesiimti - jie puolė į prieplaukose stovinčias valtis, užgulė irklus ir nuskubėjo gelbėti nelaimingųjų garlaivio keleivių. Iš Šiaurinio brolio salos link degančio garlaivio nuskubėjo valtis, kurią irklavo keturi saloje esančios infekcinių ligų ligoninės pacientai. Netoliese esančioje Raikerio saloje (Rikers island) buvo įkurti pataisos namai mažamečiams nusikaltėliams. Pamatę, kad iš ugnies apimto garlaivio per bortą į vandenį moterys meta savo vaikus ir šoka iš paskos, uždarytieji savavališkai užgrobė irklines valtis, priklaususias pataisos namų administracijai, ir nuskubėjo į pagalbą.

Kapitonas tikėjosi užplaukti ant seklumos dešiniuoju bortu, tačiau to nepasisekė padaryti, garlaivis atsirėmė priekiu į akmenis, jį srovė apsuko, laivagalis atsidūrė gilioje vietoje. Dėl to daugelis nemokančiųjų plaukti ir tikėjęsi iš garlaivio nušokti ant sausumos, liko ugnies apimtame laive.

Gaisro garlaivyje „Generolas Slokamas“ aukų skaičius buvo siaubingas. Vien tik katastrofos dieną buvo surasti 498 žuvusių žmonių kūnai. Galutinis žuvusiųjų skaičius - 957 žmonės. Netrukus šis skaičius dar labiau išaugo, nes ligoninėse ėmė mirti nuo žaizdų ir ugnies nukentėję žmonės, žuvusiųjų skaičius pasiekė 1021. Iš 1418-os garlaiviu plaukusių žmonių, tarp kurių buvo 30 ekipažo narių, 175 keleiviai ir 5 ekipažo nariai patyrė smarkius nudegimus. Sužeidimų nepatyrė ir niekaip nenukentėjo vos 251 žmogus.

Paskutinis lemtingasis garlaivio reisas prasidėjo 9:40 ir baigėsi 10:20. Ugniai pakako pusvalandžio tam, kad sunaikintų garlaivį. Nežiūrint į įnirtingas prie Šiaurinio brolio salos atskubėjusių gaisrinių laivų ekipažų pastangas, „Generolas Slokamas“ sudegė praktiškai iki pagrindinio uždaro denio.

Šv. Morkaus liuteronų bažnyčios bendruomenės nariai ir „Mažosios Vokietijos“ Niujorke gyventojai nespėjo palaidoti savo žuvusių artimųjų, kai Bronkso prisiekusiųjų teismas ėmė tirti katastrofą sukėlusias priežastis ir aplinkybes. Niujorko visuomenė reikalavo „Generolo Slokamo“ kapitono galvos.

Parengtinis tyrimas labai greitai atskleidė daugybę protu nesuvokiamų taisyklių pažeidimų ir trūkumų, kuriuos savo garlaivio eksploatacijos metu padarė kompanija „Nikerboker stymbout“. Per 13 plaukiojimo metų „Generolas Slokamas“ patyrė keletą avarijų. Praėjus keturiems mėnesiams po pirmojo nuleidimo į vandenį jis užšoko ant seklumos ir stipriai apgadino dugną. Vėliau, plaukdamas nuo Nord Riverio pirso, savo laivagaliu taranavo garlaivį „Monmumas“, kiek vėliau susidūrė su lichteriu „Majelija“. Dar po kurio laivo garlaivio laivagalyje skylę pramušė buksyras „Rodžertas Seiras“. 1894-ųjų metų vasarą garlaivio „Generolas Slokamas“ pavadinimas pateko į pirmuosius visų Niujorko laikraščių puslapius. Van Šaikas sugebėjo užplaukti ant seklumos Rokvėjaus įlankoje, kai garlaiviu plaukė 4700 keleivių (vietoje leistinų 2500)! Už tokį saugumo taisyklių pažeidimą „Generolo Slokamo“ savininkai buvo nubausti 1670 dolerių bauda - tais laikais tai tikrai buvo nemenka suma.

Parengtinis tyrimas taip pat nustatė, kad 1904-ųjų metų gegužės mėnesį garlaivį „Generolas Slokamas“ inspektavo JAV laivybos inspekcija. Tai rodė atitinkamas aktas, kuriame inspektoriai tvirtino, kad jie patikrino visas gelbėjimo priemones, buvo nuleidę visas gelbėjimosi valtis, išbandę gaisrines žarnas ir siurblį.

Apklausinėjamas „Generolo Slokamo“ kapitonas pareiškė, kad jis vadovavo visais atžvilgiais tvarkingam laivui, kuris turėjo visas būtinas jo saugumui priemones. Tačiau parengtinio tyrimo metu paaiškėję faktai demaskavo tiek laivybos inspekcijos inspektorių, tiek „Generolo Slokamo“ kapitono ir savininkų melą. Sudegusio garlaivio ekipažo nariai prisiekė, kad niekada neklausė priešgaisrinio instruktažo ir kad laive niekada nebuvo vykdomi mokomieji gelbėjimo darbai. Dar daugiau, tyrimas parodė, kad kai kurie ekipažo nariai neturėjo reikiamų dokumentų užimti savo pareigoms. Pavyzdžiui, pirmasis kapitono padėjėjas Edvardas Flanaganas neturėjo laivo teisės vairuoti laivą, jis anksčiau dirbo klerku „Nikerboker stymbout“ kompanijos kontoroje.

Ketvirtąją savo darbo dieną prisiekusiųjų teismas van Šeiką apkaltino netyčiniu didelio skaičiaus žmonių - jam patikėto garlaivio keleivių - nužudymu. Teisindamasis „Generolo Slokamo“ kapitonas atkreipė dėmesį į tą faktą, kad iki katastrofos šiuo garlaiviu be jokio nelaimingo atsitikimo plukdė 30 milijonų keleivių. Tačiau teismui tai nepasirodė kaip lengvinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, kad van Šaikas patyrė nudegimus ir buvo ligoninėje, tyrimo komisija jį kuriam laikui paleido už užstatą ir katastrofos bylą perdavė Niujorko valstijos Didžiajam federaliniam žiuri. Už užstatą buvo paleistas taip pat laivybos inspekcijos darbuotojas Lundbergas, kuris 1904-ųjų metų gegužė mėnesį pasirašė sufabrikuotą „Generolo Slokamo“ apžiūros aktą, keletas „Nikerboker stymbout“ kompanijos atsakingų darbuotojų ir diplomo neturintis pirmasis kapitono padėjėjas Edvardas Flanaganas, kuris taip vėlai pranešė kapitonui apie laive kilusį gaisrą.

1906 m. sausio 10 d. Niujorko valstijos Didysis federalinis žiuri atnaujino bylos, kurioje netyčiniu keleivių nužudymu buvo kaltinamas „Generolo Slokamo" kapitonas, nagrinėjimą. Prisiekusieji kapitoną pripažino kaltu tuo, kad jis nesirūpino savo laivo priešgaisrine ir gelbėjimosi priemonių būkle, nė karto neinstruktavo ekipažo ir nevykdė atitinkamų mokymų. Nors teismas van Šaiko veiksmus, valdant gaisro apimtą garlaivį, pripažino teisingais, jam paskelbtas nuosprendis buvo rūstus: 10 metų įkalinimas. Kiti kaltinamieji šioje byloje buvo pripažinti nekaltais... Niujorko visuomenė, dvejus metus reikalavusi kapitono van Šaiko galvos, Didžiojo federalinio žiuri sprendime matė neteisybę. Visiems tapo aišku, kad kapitonas buvo paskelbtas vieninteliu katastrofos kaltininku ir atpirkimo
ožiu. Van Šaiko draugai įkūrė materialinės paramos fondą, į kurį Niujorko upių ir jūrų laivų nariai paaukojo 5620 dolerių.

Van Šaiko apeliaciją JAV Aukščiausias teismas atmetė, 70-metis kapitonas buvo įkalintas Sing Singo kalėjimo vienutėje. Likus nedaug laiko iki įkalinimo jis vedė medicinos seserį, kuri jį prižiūrėjo ligoninėje po garlaivyje kilusio gaisro. Per tris van Šaiko buvimo kalėjime metus moteris surinko ketvirtį milijono parašų po peticija, kuria buvo prašoma atleisti nuo bausmės jos vyrą. Peticija buvo įteikta JAV prezidentui Viljamui Taftui. Jis patenkino visuomenės prašymą, 1911 m. per Kalėdas „Generolo Slokamo“ kapitonas buvo išleistas iš kalėjimo. Už surinktus pinigus jis nusipirko netoli Niujorko fermą, kurioje ir apsigyveno. Jis mirė 1927-ais metais, būdamas 90-ies metų amžiaus.

Ar kapitonas van Šaikas iš tiesų buvo kaltas? Kai kurie amerikiečiai istorikai ir laivybos ekspertai mano, kad tuo atveju, jeigu jis būtų palikęs laivą kritiniu momentu prie Pragaro vartų, vargu ar kam nors iš keleivių būtų pavykę išsigelbėti: degantis laivas būtų apsuktas ir atsitrenkęs į uolas. Dabar šis upės ruožas sutvarkytas ir nekelia jokio pavojaus juo plaukiantiems laivams. Tačiau tais laikais Pragaro vartai buvo ta vieta, kurioje avarijas ir katastrofas patyrė dešimtys upių garlaivių, keltų ir buksyrų.