Amžinai gyvi vienuoliai

Apie sensacingą radinį, aptiktą Kinijoje praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio pabaigoje, tapo žinoma tik visai neseniai. netgi pačioje Kinijoje apie šį radinį praktiškai nieko nebuvo rašoma. Detales interviu vienam Taivanio laikraščiui metu atskleidė Senųjų religijų instituto profesorius Li Guančžu.

Užtvindytų katakombų gilumoje

Sunkiai pasiekiama vietovė Sičuanio provincijoje savo laukiniu grožiu jau seniai traukia ieškančius vienatvės filosofus ir religinius asketus. Dabar šioje vietoje lankosi archeologai, nes aptikti didelio III-VII amžių vienuolyno griuvėsiai. Vienuolynas įdomus tuo, kad prie jo šliejasi požeminės katakombos, kurios buvo iškastos dar senesniais laikais. Tyrinėtojai nuolat randa naujus koridorius ir kameras, dažniausiai užmūrytas, kuriose aptinkami žmonių palaikai ir ritualiniai daiktai.

Radinys, apie kurį kalbama, buvo aptiktas 1979-ais metais. Užtvindytą šachtą, kuri kažkada buvo gana stačiai besileidžiančiu koridoriumi, pirmieji ištyrė nardytojai. Sprendžiant pagal nuosėdas ant dugno, vanduo čia stovėjo ne mažiau 2 tūkstančių metų. Po to, kai vanduo buvo išpumpuotas, į šachtą nusileido archeologai.

Koridorius, esantis natūraliame urve, veda į granito kalno gilumą. Jo siaurose ir su žemomis lubomis kamerose randasi žmonių palaikai ir įvairūs gaminiai. Keisčiausias radinys archeologų laukė pačioje tolimiausioje kameroje, kuri, greičiausiai, buvo užmūryta dar pačioje katakombų statybos pradžioje, t.y. IV amžiuje prieš mūsų erą. Vanduo į kamerą nebuvo patekęs, tad archeologai tikėjosi joje aptikti gerai išlikusius daiktus. Tikrovė pranoko visus lūkesčius. Kameroje buvo aptiktos dvi žmonių figūros, sėdinčios lotoso poza, aprengtos pusiau sudūlėjusiais vienuolių rūbais. Priešais žmones prie sienos gulėjo šuo.

Panašumas į gyvus žmones buvo toks didelis, jog archeologai iš pradžių pamanė, kad tai yra meistriškai iš vaško pagamintos skulptūros. Ypač stebino gerai išsilaikę kūnai. Ant minkštos odos nebuvo matoma jokių puvimo pėdsakų. Visiškai išliko ausys, nosis, akių obuoliai, pridengti vokais, rankų riešai. Atrodė, jog šie žmonės mirė vos prieš keletą valandų!

Archeologai nerizikavo išnešti kūnus iš kameros, nenorėdami jiems pakenkti. Buvo nuspręsta paimti audinių pavyzdžių ir atlikti jų analizę. Mokslininkų laukė tikras sukrėtimas - toje vietoje, kur skalpelis įpjovė odą, pasirodė kraujas!

Tęsiant tyrimus buvo nustatyta, kad vienuolių kūnų temperatūra yra 17⁰ C. t.y. aukštesnė nei oro temperatūra pačioje kameroje. Taip pat paaiškėjo, kad pulsuoja vienuolių širdys. Tik jos tvinksėjo vieną kartą per keletą minučių. Kraujagyslėmis silpnai tekėjo kraujas, plaučiai pumpavo orą, Atrodo, keistiesiems „numirėliams" visiškai nebuvo reikalingas deguonis, jiems užteko oro, esančio kameros viduje, kurį mechaniškai įkvėpdavo ir tokios pačios sudėties iškvėpdavo atgal.

Tūkstančiai metų miego

Vienuolius tyrę specialistai neabejoja, kad jie yra gyvi, tik labai giliai nugrimzdę į letargo būseną, Tokioje pačioje būsenoje buvo ir šuo.

Buvo nuspręsta pabandyti pažadinti šunį. Buvo paduotas deguonis, pajungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas ir širdies raumens stimuliatorius. Reanimavimo procedūros baigėsi tuo, kad šuo sudrebėjo, jo letenos išsitiesė, akys atsimerkė ir šuo tyliai suinkštė. Tačiau po ketvirčio valandos šuo mirė. Jo širdis sustojo, ant kūno netrukus pasirodė irimo požymiai. Panašu, kad įsikišimas į neįprastą gyvūno organizmo gyvybinę veiklą buvo pražūtingas.

Vienuolių buvo nuspręsta neliesti, kol bus dar detaliau išanalizuota situacija, tame tarpe ir nesėkmingas šuns reanimavimas. Kamera vėl buvo užmūryta.

Kaip pasakoja profesorius Li Guančžu, nuo to laiko kamera nė karto nebuvo atidaryta. Mokslininkas taip pat pranešė, kad prieš vienuolius stovėjo indas, kurio dugne išliko išdžiūvusio kažkokio rudo skysčio likučiai. Iš pradžių buvo manoma, kad tai kraujas, tačiau tyrimai parodė, kad tai kažkokia kita medžiaga. Šios medžiagos pėdsakai buvo aptikti vienuolių gerklose, skysčio dėmės buvo matomos ir ant šuns snukio.

- Ar tai tik nėra „nemirtingumo eliksyras" apie kurį rašė Senovės Kinijos autoriai? - užduoda klausimą profesorius.

Kinijoje yra išlikusios kelios legendos apie išminčius, kurie išgėrė stebuklingo eliksyro ir užmigo kalno viduje. Legendos nurodo įvairias vietoves ir kalnus. Gali būti, kad visi šie pasakojimai atspindi iš tiesų buvusio įvykio atgarsius - senosiose katakombose įkalinti vienuoliai, užmigę letargo miegu. Inde, kuris stovėjo prieš juos, ir buvo tas pats eliksyras.

Per meditaciją į ateitį

Yra mokslininkų, kurie mano, jog jokių „nemirtingumo eliksyro“ nereikia, norint ilgą laiką, šimtus ar net tūkstančius metų, palaikyti organizmo gyvybinę veiklą. Pačiame žmoguje yra jėgų, kurios gali ilgam atitolinti mirtį, tik reikia mokėti jas aktyvuoti.

Budistų vienuoliai teigia, kad šias jėgas aktyvuoti galima maldomis ir meditacija. Vienas tokio meditacijos poveikio žmogui pavyzdys yra Rytų Sibiro budistų lamos Daši-Doržo Itigelovo fenomenas. 1927-ais metais, būdamas 75 metų amžiaus, jis paprašė vienuolių jam perskaityti maldą su palinkėjimais išeinančiajam ir nugrimzdo į meditaciją, kurios metu jo širdis sustojo. Savo testamente jis nurodė, kad ne numirs, o pasitrauks tūkstančiui metų. Tam, kad žmonės įsitikintų, jog jis gyvas, lama liepė jį apžiūrėti po 75 metų.

Sarkofagas, kuriame lama sėdėjo lotoso poza, pirmą kartą buvo atidarytas 1955-ais metais. Tai padarė lamų grupė. Įsitikinę, kad kūnas visiškai išsilaikė, lamos atliko reikiamus ritualus, pakeitė Itigelovo rūbus ir vėl patalpino į sarkofagą. 1973-iais metais jo kūnas dar kartą buvo apžiūrėtas. O 2002-ais metais, praėjus 75 metams po lamos mirties, sarkofagas buvo atidarytas, dalyvaujant medikams ir kriminalistikos ekspertams. Komisija konstatavo, kad Itigelovas išliko atpažįstamas, buvo visi gyvo kūno požymiai.

- Jo sąnariai lankstėsi, minkštieji audiniai buvo įspaudžiami, o paimti odos, plaukų ir nagų pavyzdžiai parodė, kad jų organinė būsena niekuo nesiskiria nuo gyvų žmonių organinės būsenos, - pasakoja istorijos mokslų daktarė profesorė G.Jeršova.

Jokių ypatingų sąlygų kūno laikymui nebuvo sudaryta. Taip gerai išlikęs kūnas mokslininkams buvo didžiulė mįslė. Budistai mano, kad Itigelovas iki šiol medituoja ir yra pakeliui į nušvitimą.

Tai ne vienintelis atvejis. Netoli Hanojaus esančioje Dau šventykloje jau daugiau nei 300 metų lotoso poza sėdi buvęs šventyklos vyresnysis Vu Khak Minis. Savo gyvenimo pabaigoje jis nustojo valgyti maistą ir pasišalino į nedidelė mūrinę koplyčią. Prieš nugrimzdamas į paskutinę meditaciją jis paprašė vienuolių palaidoti jį tik tuo atveju, jeigu pajus puvimo kvapą: „Jeigu puvimo nebus, tai žinokite, kad aš vis dar gyvas ir meldžiuosi Budai“.

Praėjusio amžiaus pabaigoje ši sena istorija sudomino Vietnamo mokslininkus. Rentgenu ištyrus „statulą", esančią koplyčioje šventyklos pakraštyje, paaiškėjo, kad tai iš tiesų yra žmogaus kūnas. Ir šis kūnas nėra balzamuotas, todėl dar keisčiau atrodo jo toks ilgas išsilaikymas tropinio klimato sąlygomis, kai musoniniai lietūs trunka ištisus mėnesius, o drėgmė dažnai siekia net 100%.

Toje pačioje šventykloje taip pat yra kito vyresniojo, Vu Khak Minio įpėdinio, visiškai išsilaikęs kūnas.

Palyginus šiuos atvejus su radiniu Sičuanyje, galima teigti, kad kinų vienuoliai taip pat nugrimzdo į savo keistą letargo miegą, paveikti maldų ir meditacijų. Tačiau yra vienas „bet“. Kameroje buvo šuo, kuris irgi buvo nugrimzdęs į tokį patį miegą! Reiškia, kad „miegančiųjų" organizmą paveikė ne vien tik meditacija. Akivaizdu, kad buvo naudojama kažkokia priemonė, gal būt, tas pats „nemirtingumo eliksyras", kurio žmonija ieško ne vieną tūkstantmetį.