Amžinasis Johano Orfyrėjaus variklis

XVII amžius ir XVIII amžiaus pradžia buvo tas laikotarpis, kai ypač intensyviai buvo bandoma sukurti amžinąjį variklį, t.y. mašiną, kurios darbui nereikalinga pašalinė energija. Atrodė, kad sprendimas yra visau šalia, o pergalė - visiškai galima!

Keliaujantis amatininkas

Nors amžinąjį variklį bandė sukurti daugelis mokslininkų, tačiau tik vienetams pavyko sukurti kažką tokio, kas išliktų istorijoje. Vienas iš labiausiai pasiekusių amžinojo variklių išradėjų yra Johanas Ernstas Besleris. Jis gimė 1680-ais metais ir dar vaikystėje pasižymėjo ypatingu smalsumu. Johanas anksti metė mokyklą ir pradėjo keliaujančio amatininko gyvenimą. Jam teko imtis įvairiausių darbų, kad užsidirbtų duonos kąsnį. Jaunuolis dirbo ir laikrodininku, ir stiklapūčiu, ir graveriu, ir ginklininku, ir astrologu, ir gydytoju. Bandė išgauti ir dirbtinį auksą, tačiau, kaip ir kitiems alchemikams, nepasisekė. Tuomet jis visas savo pastangas nukreipė kito, ne mažiau įdomaus uždavinio sprendimui - sukurti amžinąjį variklį. Jam pasirodė, kad Johanas Besleris skamba labai nykiai, todėl pasivadino Johanu Orfyrėjumi (graikiškai „orfos" reiškia „aukštas").

Pirmasis pavyzdys

Daugelis, rašę apie Orfyrėjų, teigia, kad jis siekė tik naudos sau ir buvo pasirengęs bet kokiai apgaulei. Tačiau šie tvirtinimai neturi pagrindo. Prieš pradėdamas kurti amžinąjį variklį Orfyrėjus tapo vargonų meistro mokiniu ir įsisavino visas mechaniko ir staliaus darbo subtilybes. Jis taip pat išnagrinėjo daugybės jau sukurtų variklių konstrukciją, pagamino ir išbandė daugiau nei 300 įvairiausių mechanizmų! Pagaliau jis išsirinko tinkamiausią mechanizmą ir į jo demonstravimą pakvietė pačius garsiausius to meto mokslininkus, tarp jų - garsų fiziką ir filosofą Kristijaną Volfą. Demonstracija pavyko, tačiau susipažinti su vidine savo variklio sandara išradėjas niekam neleido, netgi už pinigus. Beje, mokslo vyrai ir taip aukštai įvertino jo darbą.

Gandas apie nepaprastą mašiną labai greitai pasklido. Orfyrėjaus ir jo mašinos garbei buvo kuriamos poemos. Vienoje jų buvo pasakojama apie tai, kaip sunku išgauti rūdą iš požeminio vandens, kuris užlieja rūdyną. Tačiau dabar viskas pasikeis - nebeliks sunkaus darbo. Kovoti su vandeniu padės Orfyrėjaus sukurta mašina.

Abejonės Landgrafo Karolio globa

Orfyrėjaus reikalai visiškai pasitaisė, kai jo globėju tapo Heseno-Kaselio landgrafas Karolis, garsėjęs kaip mokslo ir meno mecenatas. 1716-ais metais Jo Didenybė pakvietė Orfyrėjų persikelti pas jį ir įsikurti grafo pilyje Vaisenštaine. Mokslininkas džiugiai atsiliepė į kvietimą. Jam pilyje buvo skirta atskira patalpa, į kurią be mokslininko leidimo niekas negalėjo įeiti.

Pamatęs mašinos veikimą, landgrafas buvo apstulbęs: jos darbui tikrai nereikėjo jokios pašalinės energijos! Nedelsdamas jis Orfyrėjui išdavė „kunigaikščio garbės žodžiu" patvirtintą liudijimą, kuriuo patvirtino, kad parodyta mašina nepriklauso „nuo jokios iš vidaus užvedamos spyruoklės ar kokių nors ratų“ ir gali veikti taip ilgai, kol įrenginyje „kas nors suges, sulūš, suplyš ar susidėvės". Susižavėjęs grafas amžinojo variklio kūrėją apdovanojo rūmų patarėjo titulu, didele pinigų suma ir namu.

Variklis buvo tuščiaviduris apie 4 m skersmens ir 35 cm pločio ratas. Jis buvo pagamintas iš medinių juostelių ir aptrauktas vaškuotu audiniu, kuris uždengė vidinį mechanizmą. Ratas sukosi ant storos ašies. „Aš apžiūrėjau šią ašį, - rašė žymus Leideno fizikas Gravezandas, - ir esu tvirtai įsitikinęs, kad iš išorės niekas nepadeda ratui suktis".

Vis tik kompetentinga mokslininkų komisija nusprendė ypatingu būdu išbandyti Orfyrėjaus variklį. Ratas buvo paleistas suktis, po to uždarytos patalpos durys, jos užantspauduotos landgrafo antspaudu, o šalia jų pastatyta sargyba. Durys buvo atidarytos po dviejų savaičių, visi galėjo įsitikinti, kad ratas sukasi tuo pačiu greičiu, kaip ir anksčiau! Patalpa vėl buvo uždaryta. Dabar - jau 40-iai dienų. Rezultatas buvo tas pats. Trečią kartą mašina buvo uždaryta dvejiems mėnesiams. Netgi po šio ilgo laikotarpio ji veikė tarsi niekur nieko.

Žinia apie amžinojo variklio sukūrimą pasiekė Peterburgą ir nepaprastai sudomino carą Petrą I. Kaip tik tuo metu užsienyje buvo Peterburgo kabineto retenybių rinkėjas Johanas Šumacheris, kurį į Europą Petras I išsiuntė įsigyti mokslinės literatūros, meno kūrinių ir įvairių „keistenybių". Jam buvo suteikti įgaliojimai vesti derybas su Orfyrėjumi ir įsigyti jo sukurtą „amžinąjį ratą“.

Derybos

Amžinojo rato kūrėjo paaiškinimai, panašu, buvo įtikinami. Šumacheris rašė į Peterburgą: „Tai - tikras perpetuum mobile, niekas kitas, išskyrus priešiškai nusiteikusį žmogų, to neišdrįs paneigti". Tačiau kai Orfyrėjus pasakė kainą už savo variklį - šimtas tūkstančių talerių, Šumacheris griebėsi už galvos!

Grįžęs į Rusiją, jis carui išreiškė kai kurias abejones apie nematytos mašinos veikimą. Petras I planavo 1725-ųjų metų pradžioje pats vykti į Vokietiją ir viską išsiaiškinti, tačiau tų pačių metų sausio mėnesį netikėtai mirė.
Profesoriaus

Sapogino hipotezė

Tuo metu virš Orfyrėjaus galvos ėmė kauptis debesys. Kartu su pagyrimais ėmė sklisti ir pikti pamfletai. Taip pat pradėjo sklisti gandai, kad jo rato sukimąsi virvėmis palaiko žmonės, paslėpti šalia esančioje patalpoje. Šie žmonės - Orfyrėjaus brolis ir tarnaitė.

Iš rankų į rankas keliavo ir keistos priesaikos apie „amžiną tylėjimą" tekstas. Buvo teigiama, kad priesaiką amžinojo rašo išradėjui davė jo tarnaitė Ana Rozina. Tekste buvo skelbiama: „Aš, Ana Rozina Maursberger, prieš visagalį Dievą krauju prisiekiu savo ponui Johanui Orfyrėjui. Prisiekiu, kad nuo šios minutės iki pat savo mirties nieko nepasakosiu ir nerašysiu apie tai, kas man žinoma apie jo darbus ir paslaptis. Jeigu aš sulaužysiu šią priesaika, tegul Dievas mane nubaudžia mirties bausme, o aš, nusidėjėlė, tebusiu prakeikta amžiams. Amen!".

Orfyrėjus, pasinaudodamas savo iškalba ir sumanumu, kažkaip išsisuko iš šios nemalonios situacijos. Kai mirė langrafas Karolis, Orfyrėjaus padėtis tapo visiškai prasta. Jis mirė 1745-ais metais, būdamas 65-ių metų amžiaus, kartu su savimi amžiams nusinešdamas savo sukurtos mašinos paslaptį.

Praėjus trims dešimtmečiams po Orfyrėjaus mirties Paryžiaus mokslų akademija nusprendė nebenagrinėti amžinojo variklio projektų, nes jie prieštarauja fizikos dėsniams. Tačiau prieš keletą metų maskvietis profesorius Levas Sapoginas pareiškė drąsią mintį. Jis pripažįsta, kad, remiantis Niutono mechanikos dėsniais, joks amžinas variklis nėra įmanomas. Tačiau kvantinėje (banginėje) mechanikoje viskas keičiasi. Čia veikia visiškai kitokie dėsniai, kurie, Sapogino nuomone, pašalina visas kliūtis amžinajam varikliui.

Sunku patikėti, kad Johanas Orfyrėjus jau prieš tris amžius savo išradime panaudojo kvantinės mechanikos dėsnius. Tačiau ir į jo sukurto rato vidų taip pat niekam nepavyko pažvelgti.