Anomalus Maros ežeras

Centrinėje Čekijoje, netoliese Tršebo kaimelio, jau daug metų vyksta keisti reiškiniai. Visai šalia kaimo auga miškelis, kurį vietiniai gyventojai laiko užburtu. Daugelio medžių viršūnės nulaužtos. beržų ir klevų kamienai susukti ir neįprastu būdu išlenkti praneša ufospace.net

Vasaros naktimis danguje virš Tršcbo pasirodo mirksintys taškai ir ryškus švytėjimas. Kaimo gyventojai kartais savo daržuose aptinka mažus šviečiančius rutuliukus, kurie, paimti į ranką, ištirpsta, tarsi būtų iš ledo. Tomis dienomis, kai atsiranda rutuliukai, žemę užkloja tirštas oranžinės spalvos rūkas. Šiame rūke kojos klimpsta, tarsi jis būtų iš vatos, taip pat sumedėja, tarsi nuo šalčio.

Gyventojai šiuos rutuliukus vadina „dangaus mana". Pievoje už kaimo žmonės kartais mato šviesos stulpą, o jame - neryškią moters figūrą. Kartasi atsiranda ne vienas, o trys šviesos stulpai, kurių viduje matomos raitelių figūros.

Netoliese kaimo tyvuliuoja Maros ežeras. Jame labai keistas vanduo - visiškai tamsus, nepermatomas. Legenda byloja, kad labai seniai šiuose kraštuose gyveno mergina Mara. Ji buvo įsimylėjusi vietinį vaikiną, jaunuoliai ruošėsi susituokti.

Kartą kaimo apylinkėse medžiojo kunigaikštis. Jis atsitiktinai pamatė gražuolę ir iš karto jam krito į akį. Pasiuntė pas Marą piršlius, tačiau ši atsisakė tekėti. Klastingas kunigaikštis pagrobė ją, nutaikęs progą, ir parsigabeno į savo pilį. Negalėdama pakelti gėdos, mergina nubėgo prie ežero ir puolė į vandenį.

Kunigaikštis netrukus išprotėjo, o Mara nuo to laiko gyvena ežere. Pasakojama, kad naktimis paskenduolė išlipa į krantą ir dainuoja liūdną dainą, atsisėdusi ant akmens. Tačiau vargas tam, kas atsitiktinai pamatys Marą ar išgirs jos dainą. Gražuolė įvilios jį į ežerą, kuriame nelaimingasis nuskęs.

Tršebo gyventojai Maros ežerą vadina mirusiu. Pasakojama, kad ežere nėra dugno. Vanduo ežere labai šaltas, netgi karštą vasara jis būna tiesiog ledinis. Ežere negyvena žuvys, maudytis ežere vietiniai gyventojai nesutiktų už jokius pinigus.

1961-ųjų metų vasarą į Tršebą atvyko 15-metė paauglė pasisvečiuoti pas močiutę. Vieną šiltą liepos mėnesio vakarą ji vaikščiojo netoliese ežero ir netikėtai išgirdo melodingą skambėjimą. Mergaitė pakėlė galvą ir pamatė, kad violetinės spalvos vakarėjančiame danguje matosi šuoliuojančių arklių kaimenė. Netgi buvo girdėti arklių žvengimas. Arkliai nubėgo pietų kryptimi, palaipsniui ištirpdami danguje.

Netoliese Maros ežero yra pelkė. Anksčiau tai buvo Besovo ežeras, tačiau jis palaipsniui užžėlė. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog šiame ežere išsimaudžius per savo gimtadienį, galima atjaunėti dešimčia metų. Neretai nusimaudyti ežere atvykdavo poniutės iš Ostravos ir Brno.

Praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje ežero apylinkėse įsikūrė čigonų taboras. Jų arkliai atsisakė gerti ežerų vandenį, nenorėjo netgi artintis prie vandens, prunkštė, kanopomis daužė žemę. Čigonų baroną netikėtai ištiko paralyžius. Sena būrėja pasakė, kad į vieną ežerą, o gal ir į abu, velnias įmetė akmenį, todėl ši vieta yra pražūtinga. Taboras skubiai iškeliavo, daugiau niekas ten čigonų nematė.

Praėjus dešimčiai metų Tršebos kaimo apylinkėse dirbo archeologai iš Prahos. Mokslininkai rado V amžiui priskiriamos gyvenvietės liekanas, kurioje gyveno šiuolaikinių čekų protėviai, ir vietą, kurioje pagonys atlikdavo savo ritualines apeigas. Si pievelė yra ant nedidelės kalvos šalia Maros ežero.

Ten guli du visiškai lygūs akmenys, tarsi kažkas būtų juos specialiai nupoliravęs. Vietiniai gyventojai jau seniai žino apie šiuos „velnio akmenis" ir buvo labai nepatenkinti archeologų darbu. Senoliai tvirtino, kad raustis žemėse - didelė nuodėmė, velniai tikrai už tai atkeršys.

Kai ekspedicija išvyko, Tršebos gyventojai pievelėje uždegė laužus, norėdami įkaitinti nupoliruotus akmenis, o po to ant jų pylė šaltą vandenį. Akmenys suskilo į keletą gabalų, kuriuos žmonės sumetė į Maros ežerą. Jie galvojo, kad tokiu būdu išvengs velnių keršto.

Netrukus netoliese ežero atsirado maždaug 3 m aukščio tvirtas medinis kryžius. Niekas nežino, kas jį pastatė, tačiau vasarą ant kryžiaus būna užkabintas lauko gėlių vainikas. Niekas niekada nematė, kad kas nors pakabintų vainiką. Kalbama, kad tai pati Mara nupina vainiką ir užkabina jį ant kryžiaus.

Po truputį Tršebos kaimas nyksta. Senieji gyventojai miršta, jaunimas iškeliauja į Ostravą. Naujų namų niekas nestato, senieji baigia sugriūti. O ir blogos vietos šlovė nesuteikia kaimui populiarumo.