Ant National Geographic viršelio pasirodė vaikas-transgenderis

Liūdniausia tai, kad nusenę iškrypėliai iš vakarų MIP prisidengia rūpesčiu „vaikų likimu“…

Visame pasaulyje garsaus National Geographic sausio numeris išeis su transgenderiu ant viršelio.

Be to, kas charakteringa, ne ko nors, o vaiko. Kad apšviesti iš visų pusių šią problemą necionalinės geografijos šviesa…

Skaitytojai, kuriems šią žinią pranešė iš anksto vyriausiojo redaktoriaus tviteryje, — švelniai kalbant, suglumo. O ko čia suglumti? Na nusprendė amerikietiškas “Aplink pasaulį” (rusiškas “National Geographic” analogas, A.L.) persiorientuoti nuo banginių ir indėnų temos į genderinius iškrypėlius – kas čia tokio?

Imkime ir išsiaiškinkime, nes stebėti suglumus į tai, kaip iš kiekvieno plyšio, „iš kiekvieno lygintuvo“, mus atakuoja „40 skirtingų lyčių“ — bus mums patiems blogiau. Reikia suprasti šio reiškinio esmę.

O esmė – visai nesudėtinga. Bauginanti – taip, bet nieko sudėtingo joje nėra. Paslaptis tame, kad šiuolaikinės vakarų liberalios civilizacijos „mažumų kultas“ – tai totalus manipuliavimo dauguma instrumentas. Mažumos reikalingos (aš pabrėžiu šitą žodį su visa jo kilmės ir paskirties pilnuma) valdyti daugumai.

Kaip tai veikia? Tokiu būdu.

Kaip priversti žmogų įvykdyti reikalaujamą veiksmą? Kadangi žmogus – gyvūnas visuomeninis, socialiai-inkorporuotas, tai optimaliu stimulu jam yra skola. Žmogus skolingas – o kam ir ką, ne taip svarbu. Skolingas genčiai, klasei, Tėvynei, ateičiai ir taip toliau. Bet kaip šitą skolą „užkabinti“ ant žmogaus? Galima per dėkingumą — „šalis tiek daug tau padarė!“ O galima – per kaltę. Čia dirba logika, analogiška bazinei juridinei: aš padariau kažkam žalą, išeina – dabar jam skolingas. Tai liečia ne tik materialinę žalą, bet ir moralinę. O ši – tokia subtili materija, kad ir apsidairyti nesuspėsi, kaip staiga, nelauktai sau, tapsi kaltininko padėtyje.

Praktiškai tai realizuojama taip.

Pirma stadija: išrenkama iš jau esančių arba sukuriama – reklamuojant MIP, populiarinant žymius asmenis, nuolatos minint kinematografe ir masinėje kultūroje – tam tikrą mažumą, bet kokiu atveju organizuotą pagal požymius – nuo lytinių polinkių iki išorinės išvaizdos, nuo religijos iki kulinarijos. Mažuma gali būti labai neskaitlinga, skaičius nevaidina rolės, bet – svarbu! – ji turi sukelti pasišlykštėjimą ir pasipiktinimą pas eilinį, paprastą žmogų. Jeigu nesukelia pasišlykštėjimo ir pasipiktinimo, tai jokia ne mažuma, o taip uždaras interesų klubas.

Antra stadija: pas daugumą provokuoja negatyvią reakciją. Iš tikrųjų, vartotojas – taikinys visų šių manipuliacijų – pakankamai pasyvus, jis susikoncentravęs į asmeninius tikslus ir problemas, ir priversti jį būti „teisėju“ — dar reikia pasistengti. Tam ir pradedamas planingas, kalimas mažumos įvaizdžio, jų problemų, vispusiškas jų aptarinėjimas, visiškai svetimų ir keistų paprastiems piliečiams, ir pabrėžiant jų svarbą, o po to – su triumfu pripažinti mažumą visuomenės avangardu. Tai, kaip nesunku suprasti, ir atvedė devynių metų transiką į NG viršelį.

Trečia stadija: šiuo moraliniu teroru užspausta natūralų visuomenė ir, visumoje, žmonių visomis prasmėmis tradicinės orientacijos ima piktintis. Ne fiziškai, žinoma, nes tai praktiškai neįmanoma – eik, sumušk snukį kokiam nors išsigimėliui, jeigu jų pusantro žmogaus šimte kvadratinių kilometrų plote, ir dar iš buto retai išeina — bet nors garsiai. Prasideda murmėjimas įvairiuose diapazonuose, ir, kas nėra nuostabu po masinio primetimo, kažkur pasigirsta – nukelkite skrybėles, apnuoginkite galvas! – „neapykantos kalba“!! Jūs suprantate — neapykantos kalbą, hate speech! Baisi liberalios visuomenės reakcija! Už tai jau be didelio vargo galima ir į kalėjimą pasodinti.

Ketvirta stadija: viskas vyksta planingai, dabar tik moralinę žalą reikia transformuoti į materialinę, kad „įtvirtinti sėkmę“. Kur nors jaunas žmogus, veikiamas madingos propagandos nusprendęs, kad jis – „genderfliuidas“, neatlaiko aplinkinių patyčių ir nusižudo. Bingo! Mission completed.

Penkta stadija: tikslas pasiektas, dauguma, tokia žiauri ir nejautri, pasirodė „skolinga“ mažumai. Dabar kiekvienas, kuris neišsako „pakankamai potoso“ keistų iškrypėlių atžvilgiu, gali būti, kaip minimum, pasmerktas ostraktizmui, o kaip maksimum – teisiamas. Pabandykite „civilizuotoje šalyje“ pasakyti kažką panašaus: negaliu pakęsti gėjų (transgenderių, „genderfliuidų“, veganų – reikalingą įrašyti), nenoriu, kad mano vaikai taptų tokiais. Pažiūrėsim, kas bus su jūsų karjera, o gal ir su laisve.

Bet, suprantama, visa tai daroma visai ne dėl pačių mažumų interesų, kurios (juokingi išsigimėliai) savaime niekam nevertingos ir nesvarbios. Pagrindinis tikslas – nuolatinis daugumos treniravimas, kad padaryti juos paklusniais bet kokiems liberaliems įgeidžiams. Ryškiausias pavyzdys: pastarieji JAV prezidento rinkimai – pasirodo, kad jau pusė šalies (daugiau negu šimtas milijonų!) bėga į priešingą pusę nuo jiems rodomo to, kuris „neapkenčia mažumų“ (šiuo atveju, Trampas). Įtaigai pasiduodančios studentės vos ne voliojosi isterikoje po Klinton pralaimėjimo, ir ką, šitas jaunimėlis – visi „genderfliuidai“? Ne, žinoma, – tiesiog jiems jau sėkmingai susiuvo smegenis – tas kaltas, o tu username, nenori prisiimti jo kaltės (ir, atitinkamai, naišvengiamos bausmės)?

Štai ir visa schema. Mažumos reikalingos tam, kad jų neapkęstų dauguma, o po to daugumą patogu tuo kaltinti ir reikalauti „išpirkti kaltę“. Praras aštrumą transgenderių tema – National Geographic siuntinės fotografijas mažų išmatų valgytojų ir istorijas apie tai, kaip jų nesupranta klasės draugai.