Antikvarinių baldų mistika modernioje aplinkoje

Svariausia priežastis, kodėl, užuot kartu su minia plūdę į naujus baldų centrus, pasukame antikvariato arba sendaikčių turgaus link, yra išskirtinumo siekimas. Dažnas norime turėti tai, ko neturi mūsų kaimynai, kas patrauktų į svečius užsukusių draugų akį ir pagaliau kas padarytų mūsų namus ypatingus. Antikvariniai baldai dažniausiai ir yra vienetiniai, išlaikę juos pagaminusių meistrų, amatininkų bei ankstesnių šeimininkų dvasią.

 

Antikvarinių daiktų pritaikymą moderniuose namuose taip pat lemia interjero tendencijų kaita. Atsidžiaugę moderniu paprastų, tikslių formų reikalaujančiu minimalizmu, draudžiančiu detalių gausą, sukame kitu keliu. Pamažu pripildome savo namų erdvę didesniu kiekiu daiktų, renkamės kitas, šilumą kuriančias formas, į dienos šviesą vėl traukiame senus, masyvius baldus. Antikvariniai daiktai, priešingai negu šiuolaikiški, yra įmantrių formų, visai kitų spalvų, o svarbiausia suteikia mūsų namams jaukumo ir prabangos.

 

Kartais klasikinio stiliaus baldų prašosi pačios namų sienos. Įsigiję būstą senamiestyje šeimininkai dažnai nedrįsta išguiti ypatingos seno pastato dvasios kičiniais populiariais baldais. Darna nesunkiai sukuriama namų erdvėje skoningai pritaikius vieną kitą sendaiktį. Antikvariatų duris kone kiekvieną dieną taip pat varsto kolekcininkai. Vienas ieško naujo “seno” laikrodžio savo kolekcijai, kitą domina degtukų dėžučių etiketės ar senos patefonų plokštelės, trečias akis kreipia tik į įdomias monetas ar porcelianinius dirbinius. Kadangi antikvarinių daiktų parduotuvėse nuolat atsiranda naujų sendaikčių, kolekcininkai iš ten paprastai grįžta su savotiškais trofėjais.

Antikvarinių daiktų parduotuvėse stebina ne tik prekių gausa, bet ir kainų skirtumai. Pavyzdžiui, viename Vilniaus antikvariate komodų kainos svyruoja nuo 3000 iki 14.000 litų. Iš pažiūros panašūs senoviniai daiktai paprastai turi visiškai skirtingas „biografijas“, šios ir lemia jų kainą. Svarbu viskas: šalis, iš kurios daiktas atkeliavo, amžius, kada jis pagamintas, iš kokių medžiagų padarytas ir netgi daiktą sukūrusio meistro pavardė. Tikslią antikvarinio baldo ar kito aksesuaro vertę nustatyti gali tik ekspertas. Vienas tokio pobūdžio baldų prekybininkas netgi siūlė padirbėti mėnesį kitą jo antikvariate. „Tik taip išmoksite atskirti, kuris daiktas vertingesnis“, – juokavo patyręs antikvaras. Svarbu žinoti, kad antikvariniais baldai ir daiktai laikomi, kai sulaukia penkiasdešimties metų, knygos – šimto metų.

 

Paprastai vienetiniai daiktai yra brangesni negu serijinės gamybos, ypač jei jie pagaminti garsaus meistro. Stulbina ir šių baldų ar kitų daikčiukų kokybė. Didelę reikšmę taip pat turi daikto amžius ir būklė. Pavyzdžiui, puikiai išsaugota XVII amžiaus ikona turi kur kas didesnę vertę nei panašus XVIII amžiaus kūrinys. Daikto kainą lemia ir paklausa. Galimas dalykas, jog brangiau kainuos tie antikvariniai daiktai, kurių paklausa didesnė. Populiariausi pastaruoju metu XIX amžiaus minkšti baldai, komodos, veidrodžiai, šviestuvai, žvakidės.

Ne veltui antikvarinių daiktų centre apsilankę žmonės daugiausia laiko sugaišta rinkdamiesi baldus ir paveikslus. Tai daiktai „su charakteriu“ – bet kur jų nepadėsi. Geriausia pasitelkti į pagalbą interjero subtilybes išmanantį žmogų. Tačiau jei vis dėlto ryžotės patys sušildyti savo namų aplinką senoviniu baldu ar paveikslu, štai keletas idėjų ir patarimų, neleisiančių nuklysti į lankas.

 

Populiaru moderniame interjere vietos palikti praėjusių amžių dvasia dvelkiančiam kampeliui. Tada išvengiama grėsmės, kad šalia esantys šiuolaikiški ir senoviniai daiktai nederės, pjausis tarpusavyje. Tokioje vietoje tiks nedidelis stalelis gražiomis raižytomis kojelėmis ir ant jo uždėta vaza, galima pastatyti įdomią komodą su XIX amžiaus šviestuvu bei statulėle – variantų be galo daug, tereikia pasitelkti vaizduotę.

 

Šiek tiek sudėtingiau rasti antikvariniam daiktui tinkamą vietą tarp modernių baldų – derinti reikia labai subtiliai. Kad baldas neiškristų iš kambario konteksto, reikėtų sukurti jam atsvarą kitoje kambario pusėje. Tai gali būti sunkios užuolaidos ar masyvūs veidrodžio rėmai, išpuošti įmantriomis panašaus stiliaus detalėmis. Labai įdomiai atrodo ir daugybę funkcijų atlieka “vienišas” angliško stiliaus nedidelis krėslas, pastatytas kur nors atokiai, toliau nuo modernių baldų. Tai puiki vieta rytais gurkšnojant kavą skaityti laikraščius ar skubant užmesti ant jo vieną kitą drabužį.

 

Jeigu turite labai senų, pageltusių prosenelių nuotraukų, neleiskite joms dulkėti albumuose. Mat pasitaiko žmonių, kurie netgi specialiai įsigyja tokių fotografijų antikvariatuose, kad galėtų retušuoti, pasididinti ir lyg paveikslais papuošti savo namų sienas.

 

Nereikia bijoti ir gretinti skirtingo stiliaus daiktų. Klasikinis baldas ir ryškiaspalvis modernių linijų paveikslas – puikus derinys. Vien antikvariniais daiktais įrengtų būstų pasitaiko kur kas mažiau. Dažniau tai užmiesčio sodybos bei kaimo turizmui pritaikyti namai. Miesto butui lyg gaivaus oro gūsio reikia ir šiuolaikiškų akcentų, modernių linijų.

Yra žmonių, kurie negali apsieti be senienų savo namuose, juos žavi aptrintos senų knygų nugarėlės, praeitimi dvelkiantys baldai, stalas, kurio pakrypusi kojelė primena kokį nors smagų atsitikimą. Tačiau yra ir kita žmonių grupė, mėgstanti naujus daiktus. Kai kurie žmonės tiki įvairiais prietarais, draudžiančiais namuose laikyti senus veidrodžius ir pan. Nevertinantiems praeities dvasią išlaikiusių baldų, bet mėgstantiems klasikinį stilių šiais laikais turi ką pasiūlyti imituotų senienų prekybininkai. Vienos tokios bendrovės savininkė teigė nesitikėjusi, kad jų baldais domėsis taip daug jaunų žmonių: „Manėme, kad mūsų klientas bus maždaug keturiasdešimties metų amžiaus, bet ateina ir daug jaunesnių“.