Aptiktas "Trečiojo Reicho auksas": sensacija ar pramanai

Sergejus Trifonovas, kurį daugelis kolegų laiko pasakų sekėju, yra įsitikinęs, kad galų gale surado garsiąją slėptuvę, rašo Kristina Čeriomuškina laikraštyje „Moskovskij Komsomolec“.

Karaliaučiaus istorikas, kraštotyrininkas tyrinėtojas Sergejus Trifonovas pranešė apie sensacingą radinį: pačiame miesto centre, per metrą nuo buvusio vokiečių vermachto generolo Otto von Lascho bunkerio (dabar muziejaus. – Aut. pastaba) neva yra paslėptos seniai ieškomos Kionigsbergo brangenybės.

Pasak jo, po žeme paslėpta – nei daug, nei mažai – „Dresdner Bank“ auksas, autentiškas Immanuelio Kanto paminklas ir garsiojo Gintaro kambario fragmentai. Tačiau daug kas mieste į šį pareiškimą sureagavo skeptiškai. Kodėl?

Apie tai mes paklausėme pačio kraštotyrininko, sako K.Čeriomuškina. Kaip papasakojo leidiniui pats Sergejus Trifonovas, vietovę šalia bunkerių jis tiria jau daugiau kaip septynerius metus, ir tik prieš metus, kai buvo atliekami remonto darbai, istorikas pastebėjo per metrą nuo pagrindinio statinio mažą bunkerį.

„Bunkerio matmenys nedideli – 2 x 4 metro, gylis – apie 8,5 metro. Bet kadangi toliau mūsų prietaisai nemato, mes įtariame, kad gylis yra didesnis. Galima drąsiai tvirtinti, kad kaip tik šioje vietoje stovėjo vokiečių skulptoriaus Josefo Raucho paminklas Immanueliui Kantui (dabar toje vietoje pastatytas naujas paminklas filosofui. – Aut. pastaba), kadangi mes radome akmeninius blokus iš jo postamento.

Mūsų nuomone, būtent šitame bunkeryje gali būti paslėptas „Dresdner Bank“ auksas – apie 4,5 tonos, o taip pat Gintaro kambario fragmentai ir аutentiškas paminklas filosofui“, – pasakoja S.Trifonovas.

Pasak jo, Maskvos geofizikai dar anksčiau nustatė, kad toje vietoje kažkas yra. Buvo atliktas GPR profiliavimas (angl. „ground-penetrating radar“ – georadaras; tai radiolokatorius, kuriuo galima tirti žemę, gruntą, kalnus, gėlą vandenį ir kitą terpę siunčiant į ją impulsus, o nuo įvairių inkliuzų ir skirtingų terpių skiriamųjų ribų atsispindėjusi elektromagnetinė banga priimama, registruojama ir kompiuterio ekrane suformuojamas atitinkamos terpės profilis – vertikalus pjūvis. – Red.), kuris ir patvirtino S.Trifonovo spėjimus.

Apie tai, kas tie specialistai, kurie jam padeda, istorikas atsako išsisukinėjamai: „Tai žmonės iš specialiųjų tarnybų. Ne oficialūs asmenys, o specialistai, užsiimantys gynybos dalykais. Iki tol man padėdavo geofizikai iš Rusijos valstybinio Immanuelio Kanto universiteto. Bet saviveiklos niekada nebuvo, aš visuomet gaudavau muziejaus ir paminklų apsaugos fondo leidimus.“

Tačiau dauguma Karaliaučiaus kraštotyrininkų naujienas apie S.Trifonovo atradimus sutinka skeptiškai.

„Į šį popierių galėjo būti suvynioti Gintaro kambario skydai“, „Liemuo su rankomis – tai paminklas Kantui“, – tokie straipsniai iš tiesų pasirodo stebėtinai reguliariai. Kaip sakė vienas iš leidinio pašnekovų, S.Trifonovas maždaug kartą per metus sukuria naują informacinį pagrindą, kad vėl atsidurtų žiniasklaidos dėmesio centre: „Dabar, matote, ir iki Maskvos nusigavo“.

S.Trifonovas neneigia: vienas iš pagrindinių tikslų – atkreipti kuo didesnį dėmesį į savo darbą. „Apie bunkerį jau sukūrė 450 televizijos laidų, jeigu skaičiuosime pakartotinas. Buvo atvažiavę žurnalistai iš JAV, Europos, – sako S.Trifonovas. – Aš suprantu, kodėl kraštotyrininkai nusiteikę taip skeptiškai. Ilgą laiką aš kūriau fantastines laidas su fantazijų elementais (vietinėje televizijoje buvo rodoma programa „Kionigsberg-13“, kurios vedėjas buvo S.Trifonovas. – Aut. pastaba).

Susikūriau sau pasakininko įvaizdį. Bet esu tikras, kad po žeme yra brangenybių. Kodėl būtent čia? Todėl, kad Otto von Lascho bunkeris yra per kelis metrus nuo Karalių pilies sienos, iš kur paskubomis vežė auksą ir Gintaro kambarį. Žinote, kaip vokiečiai sako: „Paslėpk matomiausioje vietoje, ir tada niekas neras“.

„Kodėl ankstesni kasinėjimai bunkeryje baigėsi potvyniu, juk būtent jus kaltina dėl to? „Kasinėjama nebuvo, buvo tyrinėjama. Otto von Lascho bunkeryje iki tol, kol mes pradėjome darbus, potvyniai buvo kasdienis reiškinys. Mes nusipirkome siurblių ir pirmą kartą nusausinome jo patalpas.

Jakimovas (Sergejus Jakimovas, Istorijos ir meno muziejaus ir muziejaus „Lascho bunkeris“ direktorius. – Aut. pastaba) sako, kad tai Trifonovas užtvindė , bet tai netiesa. Mes išgręžėme skylę, bet į tą patalpą, kur vandens nėra“, – teigia nenuilstantis Gintaro kambario ieškotojas.