Gintaro Kambario Istorija Ir Paslaptis

Ypatingą vietą per karą prarastų vertybių sąraše užima Gintaro kambarys, kurį naciai išvežė iš Carskoje Selo (Rusija) esančių Jekaterinos rūmų, ir kuris be pėdsakų dingo 1945-aisiais. Gintaro kambario paieškos truko dešimtmečius. Jo dingimo aplinkybės - viena iš didžiausių istorijos paslapčių.

Architekto A.Šliuterio sumanymas

Gintaro kambario istorija buvo sudėtinga iš pat pradžių. 1699 m. Prūsijos karaliaus rūmų vyriausiojo architekto pareigos atiteko Andreasui Šliuteriui (Andreas Schlueter), o viena pagrindinių jam tekusių užduočių - karaliaus rūmų Berlyne rekonstrukcija. Nusprendęs sukurti kai ką nepaprasta, A.Šliuteris interjero apdailai naudojo gintarą, kurio niekas anksčiau tokiam tikslui nenaudojo. Įgyvendinant originalią idėją pravertė karališkoji gintaro kolekcija.

Darbui su gintaru buvo pakviestas Danijos karaliaus rūmų meistras G.Volframas. Bet darbų įkarštyje Prūsijos karalius Frydrichas I A.Šliuterį atleido iš architekto pareigų, nepatenkintas jo darbo rezultatais. Netrukus buvo atleistas ir G.Volframas. Frydrichas I manė, kad A.Šliuteris užsimojo pernelyg plačiai ir nusprendė Gintaro kabinetą įkurdinti Šarlotenburgo pilyje. Tačiau karaliui mirus ir šis sumanymas nebuvo įgyvendintas iki galo. Naujajam monarchui Frydrichui Vilhelmui I „gintarinis palikimas“ buvo visiškai nereikalingas, todėl taip ir neužbaigto kabineto dalys buvo išsiųstos į sandėlį Berlyne.

Problematiška dovana

1716 m. Prūsijos karalius Gintaro kabinetą padovanojo Rusijos imperatoriui Petrui I, kuris labai mėgo panašius originalius kūrinius. Dovana 18 vežimų buvo nugabenta į Peterburgą. Krovinį patikrinus paaiškėjo, kad trūksta daug detalių. Taigi valdant Petrui I Gintaro kabinetas Rusijoje sumontuotas nebuvo, ir už sukrautų gintarinių pano ilgai kliuvinėjo Vasaros rūmų lankytojai.

Prūsijos karaliaus dovaną prisiminė Petro dukra, imperatorė Jelizaveta. Ji nusprendė plokštes panaudoti vienam iš Žiemos rūmų kambarių papuošti. 1743 m. atlikti šiuos darbus buvo patikėta meistrui Aleksandrui Marteliui, o viskam vadovavo vyriausiasis architektas Bartolomėjas Rastrelis. Gintaro detalių trūkumą jis papildė veidrodiniais piliastrais ir tapyba, primenančia gintarą. Bet iš Prūsijos netikėtai buvo gautas siuntinys su dalimi dingusių detalių, kurios buvo rastos sandėliuose. Tad iki 1746 metų Gintaro kambarys buvo sumontuotas ir 9 metus jame vyko oficialūs priėmimai. Paskui imperatorė įsakė perkelti kambarį į Carskoje Selo rūmus. Jau mirus Jelizavetai, kambario išvaizda buvo pakeista Jekaterinos II įsakymu. Galutinai kambarys buvo išbaigtas tik 1770 m.

Andreaso Šliuterio sumanymas pagadino nemažai kraujo ne vienos kartos rusų dailininkams ir restauratoriams. Gintaras - apdailai labai netinkama, nepatikima medžiaga. Jai kenkė temperatūros svyravimai, apšildymas krosnimis ir skersvėjai. Todėl kambarys buvo restauruojamas 1833, 1865, 1893-1897 ir 1933-1935 metais. 1941 m. sovietų restauratoriai planavo vėl pradėti Gintaro kambario restauravimo darbus, bet jiems sutrukdė prasidėjęs karas.

Dingęs Karaliaučiuje

Vokiečiams puolant Leningradą, pavyko išgabenti ne visas kultūros vertybes. Išmontuoti Gintaro kambariui reikėjo laiko, todėl jis buvo tiesiog užkonservuotas, apklijavus popieriumi ir vata. Puškino miestą (buvusį Carskoje Selo) vokiečiai užėmė jau 1941 m. rugsėjo 18 d., tad paslėpti Gintaro kambario nuo okupantų nepavyko. Hitlerininkai turėjo daugiau laiko kambariui išmontuoti. 1942 m. jis buvo išvežtas į Rytprūsius, kur tapo Karaliaučiaus pilies puošmena. 1945 m. balandį sovietų kariuomenė užėmė Karaliaučių, tačiau Gintaro kambario jau nerado. Hitlerininkai vėl jį išmontavo ir išsigabeno, tik dabar jau nežinoma kryptimi.

Kitus septynis dešimtmečius tyrinėtojai iš įvairių pasaulio šalių ieškojo Gintaro kambario. Jo dingimo versijų buvo daugybė: buvo teigiama, kad jis galėjo būti išgabentas į Pietų Ameriką, kad šedevras pateko į amerikiečių rankas, kai kuriais duomenimis vokiečiai užkasė dėžes su kambario fragmentais Jutlandijos pusiasalio šiaurėje, pagal kitą versiją Gintaro kambarys buvo paslėptas slaptuose Karaliaučiaus pilies požemiuose. Tačiau labai ilgai jokių daiktinių įrodymų rasti nepavykdavo, todėl daug kas manė, kad Gintaro kambarys buvo sunaikintas britų aviacijai bombarduojant Karaliaučių.

Šedevras sukurtas iš naujo

8-ojo dešimtmečio pabaigoje RSFSR ministrų tarybos nutarimu buvo pradėti Gintaro kambario atkūrimo darbai. Jie prasidėjo 1981 m. ir truko ilgiau kaip du dešimtmečius. Iš esmės menininkams teko sukurti kitą Gintaro kambarį. Buvo pasitelkta dešimtys specialistų, kambariui atkurti iš biudžeto atseikėta apie 11,5 mln. dolerių. Be to, 3,5 mln. dolerių darbams skyrė Vokietijos firma „Ruhrgas AG“.

Kai analogų istorijoje neturintis naujo Gintaro kambario kūrimo procesas įpusėjo, iš Vokietijos buvo gauta netikėtų žinių. 1997 m. ten buvo rasta florentietiška mozaika „Uoslė ir lytėjimas“, viena iš keturių, 1787 m. pagamintų Jekaterinos II užsakymu, ir gintarinė komoda, kurią 1711 m. pagamino Berlyno meistrai, ir kuri buvo vienas iš pagrindinių Gintaro kambario baldų. Mozaika buvo konfiskuota iš vokiečio notaro, kuriam ją laikinai saugoti perdavė vokietis karininkas, dalyvavęs išvežant Gintaro kambarį iš Carskoje Selo. Notaras ją bandė parduoti, buvo teisiamas, o mozaikos teisėta savininke buvo pripažinta jo dukra. Ši atsisakė pretenzijų į gintaro plokštę ir visas teises perleido Brėmeno miestui, kuris ir grąžino ją Carskoje Selo muziejui. Oficiali radinio perdavimo ceremonija Rusijai įvyko 2000 m. balandžio 29 d. Carskoje Selo Jekaterinos rūmuose.

Specialistai, palyginę rastąsias Gintaro kambario detales su pagamintomis jį atkuriant, padarė išvadą - jos praktiškai identiškos. Tai reiškė, kad Gintaro kambario atkūrimas vyksta sėkmingai. Gintaro kambario atkūrimo darbai buvo baigti 2003 m. ir gegužės 31-ąją, švenčiant Sankt Peterburgo įkūrimo 300-ąsias metines. Tada Gintaro kambarys oficialiai atvėrė duris lankytojams, nuo 2003 m. birželio apžiūrėti Gintaro kambarį gali visi pageidaujantys.

Viso pasaulio specialistų nuomone, Gintaro kambario atkūrimas - absoliučiai unikalus projektas. Jį vykdant dailininkai restauratoriai sukūrė visiškai naujų restauravimo darbų technologijų.

O kaip originalus Gintaro kambarys? Kur jis? Lobio ieškotojai ir toliau tikrina įvairiausias versijas, tikėdamiesi vis dėlto atskleisti paslaptį. Žiniasklaidoje periodiškai pasirodo pranešimų apie tikėtiną Gintaro kambario buvimo vietą, tarp galimų paslėpto lobio saugojimo vietų minima Kaliningrado sritis, Vokietija, Lenkija ir Čekija, bet iki šiol jie nepasitvirtino. O štai Rusijos imperijoje gimęs Lichtenšteino pilietis baronas Eduardas fon Falc Feinas (Eduard von Falz-Fein), kadaise su rašytoju Julijanu Semionovu įkūręs Gintaro kambario paieškų tarptautinį komitetą ir tam skyręs 20 gyvenimo metų, padarė išvadą, kad originalus Gintaro kambarys vis dėlto buvo sunaikintas. Baronas E.fon Falc Feinas, vienas iš nedaugelio žmonių, dar mačiusių savo akimis ir dingusį Gintaro kambarį, ir jo kopiją, sukurtą dailininkų restauratorių, teigė, kad naujoji Gintaro kambario versija esanti net geresnė už originalą.

Autorius: Milda KUNSKAITĖ, Rašo: respublika.lt