Čarlzo Forto X-failai

"X-failais" pirmiau buvo pavadintas ne visiems gerai žinomas daugiaserijinis filmas apie FTB agentų Malderio ir Skali nuotykius. "X-failais" Čarlzo Forto kūrybos gerbėjai taip pavadino jo kūrybinį palikimą, be kurio nebūtų pasirodęs nei minėtasis serialas, nei daugybė mistiniams reiškiniams skirtų interneto svetainių. Kas buvo tas Čarlzas Hojus Fortas?

Keistas amerikietis

1910-ais metais Bronkse gyveno atsiskyrėlis - dar nesenas, žemaūgis ir gana stambus vyras. Ant savo pusiau nuplikusios galvos nešiojo žalios spalvos kepurę, o didelę ir kiek priplotą nosį puošė akiniai geležiniuose rėmeliuose.

Jis neturėjo nei draugų, nei pažįstamų. Vienintelis gyvas asmuo, kuris praskaidrindavo vienatvę, buvo žmona, mergautine pavarde Ana Finlain, kuri bendravo su visais kaimynais, žinojo visus jų reikalus ir skundėsi jiems dėl nepakenčiamo „savo Čarlio" charakterio. Reikia pažymėti, kad Čarlzas Fortas negalėjo pakęsti, kai jį vadindavo Čarliu.

Jis gimė 1874 m. rugpjūčio 9 d. Olbanyje, Niujorko valstijoje. Iki trisdešimties metų bakalėjininko (krautuvininko) iš Olbanio sūnus C. Fortas tik egzistavo, vos sudurdamas galą su galu savo gana vidutinišku reporterio talento dėka ir mokėjimu džiovinti drugelius. Jaunystėje Čarlzas buvo jaunųjų gamtininkų būrelio narys. Po to, kai mirė tėvai, o jų parduotuvėlė buvo parduota, Fortas ėmė gyventi iš gaunamos kuklios rentos, vedė, metė žurnalistiką ir „vietoje idealistų kūnų rinkimo lavoninėse, vaikų iš sekmadieninių mokyklų paradų Brukline, pinigų padirbinėtojų ir nuteistųjų" atsidavė savo vienintelei aistrai: kolekcionuoti pranešimus apie įvairius nepaprastus įvykius, kurie įvyko ir kurie buvo patvirtinti dokumentais.

Tai buvo 1819 m. lapkričio 2 d. lijęs raudonos spalvos lietus Blankenberge, 1853 m. liepos 5 d. ant Ruano nukritęs ir į gabalus subyrėjęs ledkalnis, 1880 m. lapkričio 30 d. danguje virš Palermo pasirodžiusios sparnuotos būtybės. Sieros ir žmogaus mėsos lietūs. Škotijoje aptiktų milžinų liekanos.

Čarlzui Fortui pavyko surinkti apie 25 tūkstančius pranešimų, kuriuose buvo, jo žodžiais, „prakeikti faktai“, kuriais jis vadino paminėtus, tačiau vėliau abejingumo liūne pranykusius faktus. Tačiau tai buvo patikimi faktai, kurie buvo nutylimi ir nepastebimi. Visus šiuos pranešimus Fortas saugojo savo namuose Bronkse kartono dėžutėse. Iš savo „urvo“ jis išsiruošdavo tik į miesto biblioteką, kur užsisakydavo ir perskaitydavo daugybę laikraščių, žurnalų, kartą per metus leidžiamų leidinių. Stebuklų metraštininkas ėmė rimtai galvoti apie tai, kaip įamžinti jo surinktus „prakeiktus faktus“: išgraviruoti geležyje ar, dar geriau, iškalti betono blokuose. Tačiau vieną dieną Čarlzas Fortas suprato, kad jo atliktas milžiniškas darbas nevertas nė sudilusio skatiko. Vyras, labiausiai už viską pasaulyje bijojęs gaisro, visą savo kartoteką sudegino ugnyje.

Nuo maniakiškumo iki pranašysčių

Šis nerangus vyras iš Bronkso iškėlė sau uždavinį per aštuonerius metus susipažinti su visais mokslais ir sukurti dar kokį pusę tuzino mokslų savo paties naudojimui. „Kuo labiau studijavau įvairius mokslus, tuo labiau supratau, kad jie yra nepilni. Pati šių mokslų dvasia yra nepriimtina. Reikia viską pradėti nuo pradžių ir įtraukti atmestus faktus, apie kuriuos surinkau enciklopedinę dokumentinę medžiagą, o po to pasistengti juo paaiškinti, jei tai įmanoma.

Tolimais laikais, kai dar buvau berniūkštis, tėvai vertė mane dirbti bakalėjos parduotuvėlėje, kur turėjau nuo konkurentų konservų dėžučių nuplėšti etiketes ir klijuoti savo tėvų etiketes. Kartą buvo likę tik persikų etiketės. Apklijavęs jomis visas persikų konservų dėžutes ir ėmiausi abrikosų konservų. Aš pagalvojau: ar abrikosai ne persikai? Ar kai kurios slyvos į juos nėra panašios? Ir dar kaip panašios. Ir štai dabar, turėdamas mokslinį pagrindą, stropiai klijavau persikų etiketes ant konservuotų vyšnių, slyvų, pupelių ir žirnelių dėžučių“.

Tuo pačiu metu Fortas ir toliau ieškojo atmestų faktų, tačiau dabar tai atliko sistemiškai ir stengėsi juos patikslinti palyginimo būdu. Keturiasdešimt tūkstančių žinučių buvo suskirstytos į 1300 skyrių. Jis intensyviai susirašinėjo su Britų muziejumi, kitomis didžiosiomis bibliotekomis ir knygų saugyklomis. „Renku žinias apie pačius įvairiausius reiškinius, pavyzdžiui, nukrypimą nuo koncentrinių apskritimų teorijos Mėnulyje esančiame Koperniko krateryje, netikėtą raudonplaukių britų pasirodymą, netikėtą kometų atsiradimą, užaugusius plaukus ant plikos mumijos kaukolės. Man didžiausią susidomėjimą kelia ne tiek patys faktai, kiek ryšiai tarp jų, tarpusavio priklausomybė. Aš ilgai mąsčiau apie taip vadinamus tarpusavio santykius, kurie vadinami sutapimais.

1862 m. sausio 4 d. ant Sleinzo (Škotija) miesto lijo juodas lietus. 1862 m. sausio 5 d. juodas lietus iškrito ant Karluno, esančio vos už 140 mylių nuo Sleinzo. 1862 m. gegužės 20 d. ir 1863 m. spalio 28 d. Sleinze vėl lijo juodas lietus. Nuo 1863 iki 1866 metų Sleinze juodas lietus iškrito keturis kartus. Kas tai, jei ne sutapimas?“

Praėjus devyneriems kruopštaus ir milžiniško darbo metams Čarlzas Fortas parašė savo pirmąją knygą „1001 užmirštas stebuklas. Prakeiktųjų knyga“. Autorius knygos pratarmėje rašė: „Ši knyga viso labo tėra prasimanymas, kaip „Guliverio kelionės“, „Rūšių atsiradimas“ ir dar „Biblija“.

1923-iais metais Fortas išleido knygą „Naujos žemės“, o 1931-ais metais - „Įsiklausyk“. Fortas mirė 1932-ais metais, likus nedaug laiko iki jo ketvirtosios knygos „Laukiniai talentai“ pasirodymo. Čarlzo žmona Ana savo vyrą pergyveno penkerius metus. Ana Fort neskaitė nė vienos šios knygos, ji iš viso neskaitė knygų.

Forto reikšmė yra ne tai, kad neleido užmiršti daugybės keistų, nepaaiškinamų, bauginančių faktų, ir ne tai, kad jo pasekėjai, esantys ir nesantys „Čarlzo Forto draugų bendrijos“ nariais, pratęsė jo darbus. Didžiausias pasiekimas - tai revoliucinės idėjos, kurias jis aprašė savo knygose ir be kurių nebūtų galėjęs atsirasti „X-failų“ serialas.

Keistuolio deklaracija

Čarlzas Fortas pirmiausia pasisakė prieš tai, kad mokslas išskiria reiškinius, juos izoliuoja, vietoje to, kad juos stebėtų ir analizuotų. Pagrindinė jo mintis buvo ta, kad izoliuotai niekas neegzistuoja. Gali būti, kad Žemė nėra visiškai nepriklausoma, o gyvybė joje nėra nepriklausoma nuo kitų gyvybių, egzistuojančių neaprėpiamose platybėse.

Daugybė žinučių apie įvairiausius anomalius Žemėje buvusius lietus jau seniai Fortui pakuždėjo mintį, kad šie krituliai gali būti nežemiškos kilmės. Po periodiškai iškrentančio juodo lietais Sleinze į krantą buvo išmesta daugybė medžiagos, apibūdinamos kaip „pemza“ ar „šlakas“. Chemikų manymu, ši medžiaga buvo šlakas iš plieno lydymo krosnių. Tačiau tokiam medžiagos kiekiui pagaminti reikėtų visų pasaulio plieno liejyklų.

„Aš siūlau panagrinėti idėją apie tai, kad kažkur už mūsų pasaulio ribų egzistuoja kiti žemynai, iš kurių pas mus nukrenta įvairūs daiktai, panašiai kaip nuolaužos nuo Amerikos krantų pasiekia Europą“.

„Varlių lietus nėra retenybė, tačiau kažkodėl visi iš debesų ant žemės nukritę varliagyviai yra vienodo amžiaus, tarp jų nepasitaiko buožgalvių“.

„Su žaibo blyksniu ant žemės krenta akmenys. Valstiečiai manė, kad tai yra meteoritai, tačiau mokslas paneigė tokią galimybę. Tuomet valstiečiai pagalvojo apie akmenis iš žaibo, tačiau mokslas atmetė ir šią galimybę. Ar verta priminti tai, kad valstiečiai darbuojasi laukuose, o mokslininkai -savo laboratorijose.

Tie patys akmenys iš žaibo, tik kažkokie nugludinti. Akmenys su kažkokiomis žymėmis, ženklais. Gal tokį komunikavimo būdą pasirinko kitų pasaulių gyventojai, norėdami pabendrauti su mumis ar bent kai kuriais iš mūsų? Su kokia nors sekta, slapta draugija ar ezoterikais mūsų Žemėje? Yra ne vienas tūkstantis tokių bandymų. Mano patirtis, besitęsianti ilgą laiką dėl visokiausių draudimų ir abejingumo man, verčia mane, net nepradėjus svarstyti šios temos, manyti, kad astronomai šiuos pasaulius matė, kad meteorologai juos taip pat matė, ir matė ne vieną kartą. Tačiau Sistema sunaikino visus šiuos duomenis“.

„...Žymės uolose panašios į siurbtukų paliktas žymes. Man atrodo, kad tai yra ryšio priemonės, tik ryšio ne tarp Žemės gyventojų...“.

Pagal Forto teoriją visa mūsų Žemės planeta (šioje vietoje jis remiasi prakeiktais faktais) su visais žemynais, vandenynais, dangoraižiais ir t.t. yra tik salelė kosmoso vandenyne, pro kurią kartais praskrenda kosminiai laivai, kurių dydis žymiai viršija mūsų planetą. Periodiškai šiukšlės iš ateivių laivų patenka į Žemę. Ir tai dar ne viskas!

„...Aš tikiu, kad mus gaudo kaip kokias žuvis. Gal būt, mes esame ypatingas patiekalas kažkur aukštosiose sferose gyvenantiems gurmanams. Esu įsitikinęs, kad mūsų atmosferoje užmesta daugybė tinklų, jie apie tai sužino iš viesulų ir uraganų. Aš tikiu, kad mus gaudo kaip žuvis, tačiau apie tai kalbu tik aptakiai“.

„Prisiimdamas tokį uždavinį turėjau atsisakyti kai kurių realybės aspektų. Pavyzdžiui, nematau, kokiu būdu galėčiau vienoje knygoje pavaizduoti visus žmonijos sugebėjimus gyventi, pateisinti mums malonią iliuziją, kad mes kažką sugebame. Kiaulės, žąsys, karvės iš pradžių turi įsisąmoninti, kad yra valdomos, o tik po to pradėti svarstymus, kodėl yra valdomos. Gal mes esame tinkami kažkokiam panaudojimui, gal buvo kažkoks susitarimas ir kažkas mus valdo, po to, kai tas kažkas sumokėjo kainą, prilygstančią stiklo karoliukų kainai, kurią užsiprašė ankstesnis savininkas. Toks sandoris jau ne vieną amžių žinomas mums, avinams, stovintiems kažkokio kulto ar slaptos draugijos priešakyje, kurių nariai mus, atsižvelgdami į gautas instrukcijas, nukreipia link mūsų paslaptingos funkcijos“.

Priminsime, kad tai buvo parašyta 1919-ais metais.