Cholesterolis – ne priešas

Keliaudamas po įvairius planetos kampelius daktaras Vestonas Praisas pamatė, jog tradicinės visuomenės vertina gyvulinius riebalus. Šveicarijos gyventojai labai brangina savo vasarišką sviestą, eskimai valgo žuvį, padažę į ruonio taukus, o indėnai daugiausia maitinasi briedžių ir elnių mėsa bei vidaus organais.

Nors ten ir gausu cholesterolio, toks maistas padėjo senoms tautoms išlikti sveikoms ir stiprioms. O štai tos, kurios perėjo prie civilizuoto maitinimosi (balta duona, cukrus ir augaliniai aliejai), sirgo įvairiomis, taip pat ir širdies bei kraujagyslių ligomis.

Žinoma žaliavalgė Viktorija Butenko taip pat aplankė kelias tankiai apgyvendintas vietoves, kuriose gyventojų amžius viršija 100 metų. Į klausimą: „Kokia jūsų dieta?“, ilgaamžiai Jakutai atsakė: „Mūsų dieta geriausia pasaulyje. Mes valgome mėsą ir žalią žuvį“.

Iš tikro cholesterolis – ne priešas, o viena būtiniausių medžiagų gyvūno organizmui. Cholesterolis yra statybinė medžiaga, kuri ląstelių membranoms suteikia stiprumo, padeda gamintis tulžies rūgščiai, steroidiniams hormonams, vitamino D sintezei, atlieka daugybę kitų funkcijų. Ketogeninė dieta (iki 90 % kaloringumo iš riebalų) yra vėžio profilaktikos ir gydymo priemonė.

Dar prieš šimtą metų žmonėms net nešovė į galvą vengti gyvulinės kilmės produktų. Atvirkščiai, mūsų protėviai savo racione labai vertino gyvulinės kilmės produktus, o širdies ir kraujagyslių ligomis sirgo retai.

Mitas apie cholesterolį atsirado 1912 metais kaip netiksli nekorektiško eksperimento rezultato interpretacija. Rusų patafiziologas Aničkinas žolėdžius triušius maitino cholesterolio tirpalu. Triušiai pasiligojo, o Aničkinas nusprendė, jog cholesterolis kenkia ir žmogui.

Tai tas pats, jei imtume drausti karvėms ėsti šieną, todėl kad šuniui blogai nuo tokio maisto. Vėliau buvo atlikta šimtai tyrimų su pelėmis ir žiurkėmis. Tyrimų rezultatai buvo prieštaringi ir mokslininkai jokių rekomendacijų dėl žmogaus mitybos nepateikė.

Aničkino teorija nebuvo minima iki pat 1950 metų. Tada amerikiečių fiziologas Keisas išleido knygą, kurioje bandė išsiaiškinti, kodėl vienose šalyse mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra žemas, o kitose – aukštas. Jo verdiktas – dėl visko kalti gyvuliniai riebalai ir cholesterolis.

Tačiau Keisas į savo tyrinėjimus neįtraukė Prancūzijos, kur padėtis prieštarauja jo išvadoms. Žemą sergamumą Japonijoje jis aiškino mityboje gausiu žuvų taukų kiekiu, nors žuvyje taip pat daug cholesterolio. Galiausiai Keisas pasinaudojo 7 atrinktų šalių duomenimis, ir be Prancūzijos ignoravo dar 14 šalių, apie kurias turėjo informacijos.

Dar kurį laiką tęsėsi ginčai, kas gi kaltas dėl širdies ir kraujagyslių susirgimų – riebalai ar cukrus. Laimėjo Keisas (jam padėjo cukraus korporacija) ir cholesteroliui buvo paskelbtas karas. Daugelyje šalių sumažėjo gyvulinės kilmės riebalų suvartojimas, o JAV netgi svietą ėmė naudoti kaip kurą elektros stotyse.

Pirmieji duomenys, liudijantys, kad riboti cholesterolį maiste nėra jokios prasmės, gauti per patį cholesterolio isterijos įkarštį. 1991 metais autoritetingame medicinos žurnale publikuotas straipsnis apie 88 metų vyrą, kuris kasdien suvalgo po 25 vištos kiaušinius.

Jis suvartodavo 20 kartų daugiau cholesterolio, nei rekomenduojama, o štai jo kraujyje cholesterolio kiekis buvo mažesnis, nei vidutinio amerikiečio. Atsakymui į klausimą „Kur dėjosi cholesterolis?“ buvo atlikti tyrimai. Du mėnesius jam ir dar 11 savanorių (suvartodavo ne daugiau 5 kiaušinių per dieną) į maistą buvo dedama radioaktyviais elementais pažymėto cholesterolio.

Rezultatai parodė, jog nei pagrindinio nei kitų bandomųjų kraujyje cholesterolio lygis nepakilo. Perteklinis cholesterolis 20 % mažino cholesterolio sintezę kepenyse, dalis cholesterolio virto tulžimi. Pagrindinio tiriamojo organizme cholesterolis paprasčiausiai nepakliūdavo į skrandį ir išeidavo kartu su kitais nesuvirškinto maisto likučiais.

Šis tyrimas, kaip ir daugelis kitų, turėjo visiškai sugriauti mitą apie cholesterolio kenksmingumą, jei jo nebūtų ėmęsi įtakingi globėjai. Maisto pramonė su džiaugsmu priėmė idėją apie tai, jog pigūs augaliniai aliejai naudingi ir ėmė juos aktyviai naudoti bei reklamuoti. Pavyzdžiui, jei kukurūzų aliejus anksčiau buvo tik krakmolo gamybos šalutinis produktas, tai dabar – „naudingas“ produktas, kurį galima parduoti vartotojui.

Kaip tapo žinoma, 1967 metais cukraus gamintojai užmokėjo trims Harvardo mokslininkams už pranešimą, kuris dėl širdies ir kraujagyslių susirgimų kaltina riebalus, o ne cukrų. Nuriebintų produktų kaloringumą reikėjo kažkuo papildyti, ir tą vietą užėmė cukrus. Reklama ir propaganda į žmonių galvas gerai įtvirtino mintis apie tai, jog gyvulinės kilmės riebalai yra kenksmingi, o augaliniai – naudingi.

Dar viena cholesterolio teorijos saugotoja yra farmacijos pramonė. Rekomenduodamas daugiau judėti ir vartoti mažiau cukraus bei pramoninių produktų daug neužsidirbsi. O, jei dėl visko kaltinsi cholesterolį, galėsi pardavinėti tabletes (statinus), turinčias daugybę šalutinio poveikio elementų, kurias teks gerti iki gyvenimo pabaigos.

Praeito amžiaus pabaigoje farmacijos pramonė išleido šimtus milijonų dolerių kurdamos statinus ir buvo pasirengusi „gydyti cholesterolį“ visame pasaulyje. Suprantama, jog tam negalėjo sutrukdyti jokie moksliniai tyrimai. Rezultatas toks – farmacinės kompanijos parduoda statinų už dešimtis milijardų dolerių, o sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis ir toliau didėja.

Dar gi medicinos organizacijos kartas nuo karto mėgsta sumažinti cholesterolio normą kraujyje. Jei dar vakar žmogus buvo sveikas, tai šiandien jau norma tokia, kad jam reikia vartoti tabletes. PSO duomenimis, 90 % Norvegijos gyventojų, vyresnių nei 45 metai, vartoja statinus. O juk Norvegai – viena sveikiausių Europos tautų.

Pagal šiuolaikines normas greičiausiai ir mūsų protėviams reikėjo statinų, nors dar XX a. pradžioje aterosklerozė buvo retenybė. Nežiūrint į farmacinių kompanijų statinų lobizmą, moksliniai tyrimai ir sveikas protas ima viršų. 2011 metais FDA (JAV Medikamentų ir maisto pramonės sanitarinės priežiūros valdyba) pripažino, jog statinai yra pavojingi, o 2016 metais dar ir neefektyvūs gydant širdies ir kraujagyslių ligas.

Šiandien jau yra plačiau žinoma, jog 80 % cholesterolio organizmas išskiria pats, ypatingai kepenys. Veganų, kurie visiškai nevartoja gyvulinio maisto kraujyje cholesterolio kiekis dažnai būna aukštas. Ir tai nestebina, juk skrandžio ląstelių atsistatymui kaip statybinė medžiaga naudojamas cholesterolis.

Jei su maistu gaunamas per mažas cholesterolio kiekis, kepenys turi jo sintezuoti dar daugiau, kuris į skrandį pakliūna, žinoma, per kraują. Daktaro Kastelio teigimu (buvęs stambaus tyrimo Fremingeme direktorius), „mes ištyrėme, kad kuo daugiau žmogus suvalgė riebalų, cholesterolio, tuo mažesnis cholesterolio kiekis buvo jo kraujyje“.

Infarktai bei insultai būna žmonėms, turintiems ir aukštą, ir žemą cholesterolio lygį. Kai kuriose aterosklerotinėse plokštelėse aptinkama 10 kartų daugiau kalcio, nei cholesterolio, o kai kuriose yra didelis kiekis polinesočiųjų riebalų rūgščių. Viena iš susirgimų širdies ir kraujagyslių ligomis rekordininkė – Bulgarija, ten suvartojama labai mažai gyvulinės kilmės riebalų.

Šiaurės Indijos gyventojai suvalgo daug sviesto, o Pietų Indija mieliau vartoja augalinį aliejų. Mirtingumo nuo infarkto lygis pietuose yra 15 didesnis, nei šiaurinėje šalies dalyje. Teorija, teigianti, jog cholesterolio kiekis maiste turi įtakos cholesterolio kiekiui kraujyje nepasitvirtina – žr. grafikus, pateiktus žemiau.

Spaudoje dažnai galime sutikti teiginius, jog atitinkamas produktas savyje turi daug cholesterolio (žuvis, kiaušiniai), tačiau juose taipogi yra medžiagų, kurios mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Kai kurie dietologai netgi tvirtina, jog žuvyje cholesterolio nėra.

Žuvyje ne tik yra cholesterolio (kaip ir visose gyvulinėse ląstelėse), kai kuriose žuvų rūšyse jo gali būti gerokai daugiau, nei svieste (skumbrė, karpis). Tačiau seniai visiems žinoma, jog žuvų riebalai mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Štai čia teorija nesiderina su praktika, reikia gerokai pasidarbuoti, kad viskas atitiktų bendrai palaikomą klaidingą nuomonę.

Jau paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo žinoma, jog cholesterolis kraujyje būna dviejų pagrindinių formų – didelio tankio lipoproteidai (DTL, „gerasis cholesterolis“) ir mažo tankio lipoproteidai (MTL, „blogasis cholesterolis“). Cholesterolis, „supakuotas“ į MTL iš kepenų perduodamas į audinius, o DTL perteklinį cholesterolį transportuoja atgal į kepenis. Todėl bendro cholseterolio kraujo analizės metodas yra pasenęs, jis neparodo DTL ir MTL santykio.

Tyrimai rodo, jog sveikai širdies ir kraujagyslių sistemai svarbiau padidėjęs DTL, o ne sumažėjęs MTL. Tai yra, geriau, kai bendras cholesterolis didesnis, tačiau jame daugiau „gerojo cholesterolio“, nei mažas, kuriame DTL mažai. Prisotintos riebiosios rūgštys maiste gali didinti gerojo cholesterolio kiekį, o tai naudinga širdžiai.

Cholesterolis, kaip statybinė medžiaga, reikalinga organizmui pažeistoms ląstelėms remontuoti. Evoliucijos procese žmogaus organizmas dar niekada nebuvo susidūręs su tokiais kraujagyslių sienelių pažeidimais, kokius sukelia šiuolaikinis gyvenimo būdas. Stresas, rūkymas, hidrogenizuotų riebalų vartojimas, cukraus ir linolinių rūgščių perteklius, nejudrus gyvenimo būdas – dėl to suyra kraujagyslių sienelės arba kyla jų uždegimas.

Organizmas priverstas išskirti daugiau cholesterolio šioms ląstelėms remontuoti. Su amžiumi cholesterolio kiekis kraujyje turi didėti, kadangi didėja poreikis taisyti pažeistas ląsteles. Tyrimai rodo, jog statinais sumažinus cholesterino lygį pagyvenusių žmonių kraujyje, tai ne tik nesumažina, tačiau ir padidina infarkto ir insulto riziką.

Taip pat labai įdomus yra ir daug triukšmo sukėlęs kardiochirurgo Dvaito Landelo straipsnis – jo manymu, pagrindinės širdies ir kraujagyslių ligų priežastys yra polinesočiųjų riebalų rūgščių ω-6 ir greitųjų angliavandenių perteklius šiuolaikinio žmogaus maitinimosi racione.

Nauji tyrimai patvirtina gydytojo nuomonę bei leidžia teigti, jog cholesterolis greičiau yra kraujagyslių būklės indikatorius bei jų pažeidimo pasekmė, o ne širdies ir kraujagyslių susirgimų priežastis.

Gliukozės ir ypatingai fruktozės perteklius sukelia kraujagyslių sienelių baltymų glikaciją. Linolinės rūgšties ω-6 perteklius didina kraujo krešėjimą ir uždegimą. Hidrogenizuoti riebalai įsilieja į audinius vietoje normalių riebalų rūgščių, pažeisdami jų funkcijas. Prie sveikų kraujagyslių niekas šiaip sau neprilimpa.

Cholesterolio mitas jau nebeatsilaiko prieš kritiką. 2015 metų vasarį JAV Sveikatos apsaugos ir socialinių tarnybų ministerija naujose maitinimosi rekomendacijose pripažino, jog „cholesterolis maiste nekelia pavojaus, kaip buvo manoma anksčiau“.

Anksčiau Amerikos dietologų asociacija dešimtis metų rekomenduodavo riboti cholesterolio vartojimą, taip pat ir sviestą keisti margarinu. Netgi po cholesterolio reabilitacijos gydytojams nebus lengva prisipažinti, jog rekomenduodami gyvulinės kilmės riebalus keisti augaliniais bei dideliais kiekiais vartoti statinus, kenkė ir pablogino pacientų sveikatą.

Nors tyrinėtojai patvirtinantys mėsos žalą yra teisūs. Pramoniniu būdu išaugintoje mėsoje gausu pesticidų (iš grūdų, kuriais maitina gyvulius), hormonų, antibiotikų, kitų ksenobiotikų.

Gyvūnai, esantys aukščiausiame mitybos grandies lygyje, nuodus audiniuose kaupia iš maisto, kuriuo minta, nekalbant apie medžiagas, kurias gauna fermose injekcijų būdu. Netgi fermose augintų gyvulių riebalų sudėtis skiriasi nuo riebalų, kuriuos vartojo mūsų protėviai. Maitindamiesi soja ir kukurūzais gyvuliai kaupia linolines rūgštis.

Perdirbtoje mėsoje (mėsos gaminiai, dešros) yra dar daugiau kenksmingų medžiagų, kurių pridedama gamybos procese. Keptas bekonas savyje turi didelį kiekį galutinio glikacijos produkto, apie kurį kalbėsime kitame skyriuje. Todėl Pasaulinės sveikatos organizacijos išvada – perdirbta mėsa gali sukelti vėžį.

O cholesterolis čia niekuo dėtas. Kepta bei pramoniniu būdu perdirbta mėsa yra kenksminga, kaip ir bet koks keptas ar perdirbtas produktas. Tiriant virtą mėsą nebuvo rasta jokio kenksmingo efekto. Matyt, vienintelis cholesterolis, kurio reikia vengti – oksiduotas cholesterolis. Gana daug oksiduoto cholesterolio yra kiaušinių ir pieno milteliuose.

Vis dėl to tai, kad cholesterolis nepavojingas, nereiškia, kad galima piktnaudžiauti gyvulinės kilmės riebalais. Tai reiškia, jog sviestas nėra blogiau už kiaulienos lašinius, nors jame yra 3 kartus daugiau cholesterolio, jog nereikia atsisakyti kiaušinių ir kitų natūralių gyvulinių produktų. Riebalų pertekliuje kenksmingas pats perteklius, o ne cholesterolis. Jei fiziškai nedirbate taip, kaip dirbo protėviai, neverta persivalgyti (bet kokių produktų) bei suvartoti per daug kalorijų.

Iš palyginus naujų širdies ir kraujagyslių susirgimų rizikos faktorių galima išskirti homocisteiną, galutinius glikacijos produktus, trimetilamino oksidą. Homocisteinas pažeidžia kraujagyslių sieneles ir susidaro iš metionino aminorūgšties esant atitinkamoms problemoms organizme. Trimetilamino oksidą gamina žarnyno mikroflora iš cholino ir karnitino bei gali sukelti aterosklerozę. Norint sumažinti šių medžiagų kenksmingumą, iš raciono reikia pašalinti viską, kas kepta ir pridegę, nepiktnaudžiauti baltymais bei praktikuoti iškrovos dienas (Nikolajevo iškrovos dietos terapija arba dieta, susidedanti iš žalių daržovių).

Užbėgant į priekį – jeigu rekomendacijas dėl sveikos širdies ir kraujagyslių sistemos sujungtume, tai gautume lentelę – žr. apačioje. Esant galimybei, geriau nepasikliaukite sintetiniais preparatais, kadangi dar ne visi šalutinio poveikio efektai yra ištirti.