Dargavsas arba kitaip mirusiųjų miestas Rusijoje laikomas viena paslaptingiausių vietovių pasaulyje. Senovinį miestą sunku rasti, mat jis slepiasi tarp vieno iš penkių Kaukazo kalnų keterų. Dargavsas – iš tikrųjų senovinis nekropolis, kuriame apstu kapų ir kriptų. Dabar jau tiksliai nebežinoma, kodėl žmonės čia laidodavo savo artimuosius…
Miestą gaubia daugybė legendų ir mitų. Dar ne taip seniai žmonės į šią vietą bijodavo net koją įkelti, nes manė, kad gali gyvi nebegrįžti. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad seniausios kriptos pastatytos XVI amžiuje, kilus maro epidemijai, pasiglemžusiai daugybės žmonių gyvybes.
Mistiškas Dargavso miestas yra įsikūręs Šiaurės Osetijoje, Pietų Rusijoje. Į nekropolį Fiagdono upės slėnyje reikia važiuoti pavojingais ir vingiuotais keliais. Kalnų slėnis, kuriame įsikūręs Dargavsas, driekiasi 17 kilometrų, o jį iš visų pusių juosia apie 4000 metrų aukščio viršukalnės.
Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą vietovė paminėta XIV amžiuje, kai šių laikų Osetijos gyventojų protėviai įsikūrė ant kalno keteros. Žemė kitur buvo tokia brangi, kad jie buvo priversti kurti gyvenvietę labiausiai nuo vėjų neapsaugotoje ir kitomis prasmėmis netinkamoje vietoje. Nepaisant to, kadaise šioje vietoje buvo didžiausia populiacija visoje rytų Osetijoje.
Nekropolis atrodo kaip Viduramžių miesto griuvėsiai: ant žole apaugusios kalvos vienoje vietoje stūkso maži namukai. Priėjus arčiau matyti, kad juose negyvena nė gyvos dvasios. Gyvieji čia niekada negyveno. Šie namai buvo pastatyti mirusiesiems. Kiekvienoje kriptoje randama žmonių kaulų ir kaukolių.
Žole apaugusi kalva, ant kurios įsikūręs Dargavso miestas, nusėta nedideliais, baltais pastatais. Tie balti, į gyvenamuosius namus panašūs statiniai yra akmeninės kriptos. Iš viso nekropolyje yra beveik 100 tokių kriptų, kurios atrodo taip, lyg būtų pastatytos pagal detalų planą. Komplekso gale stūkso aukštai iškilęs stebėjimo bokštas, kurio viršutinė dalis nugriuvusi. Pasakojama, kad bokštas buvo pastatytas tam, kad būtų galima prižiūrėti ir saugoti besiilsinčias sielas. Kapai čia suformuoti kaip trobelės su smailėjančiais į viršų, laiptuotais stogais.
Kai kurios didesnės kriptos turi 2 ar net 4 aukštus, mažesnės turi lygius šonus arba yra iš viso be stogų. Didesnės kriptos turi piramidės formos, kryžminio skliauto briaunas, skirtas prilaikyti stogą. Mažesnės kriptos turi puscilindrio formos skliautus. Piramidės ir kūgio formų stogai atrodo taip, lyg būtų su pakopomis. Sienos suręstos iš akmens blokų ir sutvirtintos kalkių ir molio skiediniu. Sienose iškaltos kvadratinės angos langams, pro kurias būdavo įkeliami mirusiųjų kūnai.
Slėnio gyventojai artimuosius kriptose laidodavo su drabužiais ir kitais reikalingais daiktais. Kiekviena šeima turėjo kriptą: kuo ji aukštesnė, tuo daugiau jai priklausė narių. Kai kuriose kriptose turėjo požeminių kamerų arba keletą aukštų, priklausomai nuo to, kiek kartų ten buvo palaidota. Mirusiųjų mieste taip pat yra kriptų, skirtų vienišiems žmonėms, taip pat tiems, kurie gyveno atsiskyrę nuo miesto.
Įdomu, kad kriptose rasti palaikai buvo palaidoti karstuose, primenančius valtis. Prie vienos tokios valties net buvo rastas irklas! Iki šiol neaišku, kodėl buvo naudojamos būtent valtys, nes netoliese nebuvo jokių upių ar kitų didelių vandens telkinių. Pagal vieną teoriją mirusiojo siela turi perplaukti upę, kad patektų į rojų, kaip pomirtinėse kelionėse senovės Egipte ir Mesopotamijoje. Kitas įdomus dalykas, kad kiekvienos valties priekyje yra šulinys. Juose rasta daug monetų. Manoma, kad Šiaurės Osetijos gyventojai laidojant artimuosius į šulinį mesdavo monetas. Tikėta, jeigu moneta atsitrenkia šulinio dugne į akmenį, tai mirusiojo siela pasiekia rojų.
Legenda byloja, kad žmogus, išdrįsęs pasivaikščioti po kapines, iš jų gyvas nebegrįš. Manoma, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl vietiniai beveik niekada nesilankydavo Dargavse. Kitoje legendoje pasakojama apie karių pagrobtą labai gražią merginą iš tolimos šalies. Kariams niekaip nepavyko susitarti, kam priklausė belaisvė, todėl galų gale ją nužudė. Už žmogžudystę dievai nubaudė kalnų gyventojus ir jie buvo pasmerkti lėtai mirti nuo keistos ligos kapuose.
Tačiau daugelis istorikų įsitikinę, kad XVI – XVIII amžiuje Osetijoje kilo maro epidemija, pasiglemžusi dešimtis tūkstančių gyventojų gyvybių. Osetijos populiacija nuo 200000 XVIII amžiaus pabaigoje sumažėjo iki 16000 XIX amžiaus viduryje. Norėdami apsaugoti sveikuosius nuo mirtinos infekcijos, į šias kriptas iš anksto buvo siunčiamos ištisos šeimos, kuriuose būta ligonių. Kartą patekę į šias kriptas, jie daugiau niekada nebegrįždavo atgal. Žmonės kriptose gyvendavo, kol pasibaigdavo kuklios vietinių atneštos maisto atsargos, o po mirties jų kūnai tuose pačiuose namuose likdavo pūti.
Osetijoje esti keletas panašių mirusiųjų miestų, tačiau Dargavsas – pats įspūdingiausias, nes čia išlikę itin daug kriptų su žmonių palaikais. Be to, nekropolis pastatytas vaizdingame gamtos plotelyje. Sovietų sąjungos laikais čia atvykdavo ekskursijos ir nekropolį būdavo galima apžiūrėti, įsigijus bilietą. Dargavse gausu paminklų, likusių nuo Bronzos amžiaus ir vėlyvųjų Viduramžių. Archeologai čia ieško ir randa daug vertingos informacijos, kaip prieš šimtus metų gyveno Osetijos vietiniai žmonės. Šiais laikais ši paslaptinga istorinė vieta apleista. Turistai apsilanko labai retai. Galbūt todėl, kad į istorinę vietovę nuvažiuoti yra labai sudėtinga…
