Devynių nežinomųjų sąjunga

Kiek laiko gyvuoja civilizacija, tiek šiame pasaulyje būta slaptųjų organizacijų - masonai, tamplieriai, rozenkreiceriai ir daug kitų. Apie visas jas gana mažai žinoma, nes visos mokėjo puikiai saugoti kartais kraupias savo paslaptis. Vis dėlto absoliuti slaptumo čempionė yra Devynių nežinomųjų sąjunga. Tai iki šiol yra paslaptingiausia ir mažiausiai ištirta slaptoji organizacija. Ši brolija taip puikiai susimokiusi, kad jau keletą šimtmečių istorikai ginčijasi, ar apskritai kada nors tokia organizacija buvo.

Indų valdovo atradimas

Pirmosios žinios apie devynis nežinomuosius minimos III amžiuje prieš mūsų erą. Legenda siejama su Indijos valdovo Ašokos pasirodymu. Tęsdamas senelio Čandraguptos pradėtą darbą, Ašoka toliau vykdė Indijos suvienijimo politiką. Suvienijęs didelę dalį Indijos, garbės trokšdamas Ašoka nusprendė užkariauti ir kaimyninę Kalingą, esančią šiuolaikinės Kalkutos ir Madraso teritorijoje. Tai buvo itin kruvinas karas, kurio negailestinguose mūšiuose žuvo tūkstančiai karių. Žuvusiųjų skaičius sukėlė Ašokai siaubą ir jis atsisakė planų toliau jungti žemes „ugnimi ir kalaviju“, šaltakraujiškai suvokdamas, kad tikrasis užkariavimas vyksta pavaldinių širdyse ir protuose. Ašoka nusprendė: jeigu nori suvienyti Indiją, turi tai daryti Dievo vardu, nes Dievas nori, kad visi žmonės gyventų saugiai, ramiai, laimingai ir laisvai spręstų savo likimą.

Trumpai tariant, valdovas iš naujo įvertino savo vertybes. Iš šalies net atrodė, tarsi Ašoka būtų buvęs pakeistas kokiu nors kitu žmogumi. Visus to meto žmones ir jų palikuonis norėdamas padaryti palaimingus, Ašoka uždraudė mokslo pasiekimus naudoti piktiems tikslams. Sumanusis valdovas gerai suvokė, kad vien draudimu — kad ir koks griežtas jis būtų — neįmanoma kontroliuoti ne tik ateities, bet ir dabarties. Šiam tikslui reikėjo suburti organizaciją, kurios dalyviai saugotų žmoniją nuo... pačių žmonių.

Pavojingos žinios

Tada ir atsirado Devynių nežinomųjų sąjunga — anoniminė senovės išminties ir žinių saugotojų organizacija. Pagrindinė jos užduotis - sekti, kad progresyviosios žinios nepatektų į profanų, kvailių ir pernelyg ambicingų žmonių rankas. Daugelis mokslo sričių, Ašokos manymu, galėtų pakenkti žmonijai, todėl jos buvo kruopščiai slepiamos. Žinoma, indų valdovas suprato, kad progreso, kaip ir apskritai žmogaus minties, neįmanoma uždrausti, todėl jis stengėsi prisivilioti visus žymius to meto mokslininkus, magus, astrologus ir filosofus, kad jie tęstų savo tyrimus, bet neskubėtų savo atradimų skelbti pasauliui.

Taip didžioji dalis aukščiausių protų atiteko šiai slaptajai organizacijai. Vis dėlto dėl Ašokos pasaulinio sumanymo buvo įšventinti tik aštuoni žmonės. Visi kiti žinojo tik dalį Didžiojo plano, kuris truko kelis šimtmečius. Ašoka išsiuntė sąjungos pasiuntinius, apsimetusius pirkliais, į Tibetą, Kiniją, Japoniją ir Arabiją, kad jie ten užverbuotų kitų kraštų mokslininkų ir pasisemtų jų žinių. Visi šie žvalgybos duomenys buvo sugrupuoti, sukaupti ir analizuojami specialiose slaptavietėse. Archyvai buvo saugomi puikiai užmaskuotose slėptuvėse.

Saugumo dėlei sąjungos nariai tyčia skleidė kalbas, kad tokias slėptuves saugo neregėtos pabaisos, taigi buvo siekiama visiškai pašalinti norą tose vietose net pasirodyti. Taip devyni išrinktieji šimtmetis po šimtmečio saugiu atstumu nuo žmonijos laikė įvairias technologijas ir kitas progresyvias žinias, laukdami, kol pagaliau žmonija bus pasirengusi šias naujas žinias ir atradimus priimti. Sąjungos dalyviai norėjo, kad žmonės gautas žinias panaudotų tik geriems tikslams, bet tai ne visuomet pavykdavo. Pasirodo, žmogaus protas yra pernelyg kūrybingas „kalinys“, ir jo paskleista mintis gali apsukti apie pirštą net atsargiausią apsaugą.

Devyniems nežinomiesiems nepavyko pasaulio apsaugoti nei nuo žiaurumo, nei nuo karų, nei nuo epidemijų. Kas žino, galbūt visų šių nelaimių būtų buvę daugiau, jeigu nebūtų buvę budrios slaptosios brolijos, o gal yra ir visiškai atvirkščiai...

Kas jie?

Didžiausia mįslė yra patys devyni nežinomieji. Žinoma tik tai, kad, mirus kuriam nors brolių, į jo vietą ateidavo kitas - toks pats apdovanotas ir taip pat gebantis saugoti paslaptį. Galima tik įsivaizduoti, kam tekdavo ši didžiulė garbė (o gal sunki našta), nors ilgainiui atsirado šiokių tokių spėlionių. Pavyzdžiui, vienu devynių nežinomųjų laikomas popiežius Silvestras II (999-1003 m.), dar žinomas kaip Gerbert’as d’Aurillacas. Jis buvo gana žymus savo meto mokslininkas, enciklopedininkas, kolekcionavęs neįprastus rankraščius, rašęs traktatus apie astronomiją, geometriją ir muziką. Žinoma, kad jo matematikos, fizikos ir mechanikos žinios gerokai lenkė savo laiką. Jis net bandė įsteigti universalią krikščionių valstybę ir sutaikyti įvairių religijų atstovus.

Prie devynių nežinomųjų dažnai priskiriamas ir XVI amžiuje gyvenęs Akbaras - Indijos padišachas iš Didžiųjų Mogolų dinastijos. Jo valdymo laikų kronikos primena pasaką iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, ir būtent tuo metu imperija pasiekė savo galybės aukštumas. 1578 metais Akbaras paskelbė savo laikui įspūdingą įsakymą, skelbiantį tikėjimo laisvę ir atšaukusį mirties bausmę už atsisakymą tikėti. Jis savo dvare subūrė geriausius mokslininkus, praktikus ir filosofus. Be abejo, kaip pridera, po jo mirties dauguma archyvų dingo be pėdsakų...

Prie devynių nežinomųjų dažnai minimi ir Leonardas da Vinci, Rogeris Baconas ir Paracelsas, nors kol kas nėra jokių dokumentinių įrodymų.

Plepių ir šnipų atradimai

Žinoma, labai norisi atmesti pasakojimus apie slaptą sąjungą, sugebėjusią beveik du tūkstančius metų slėpti nuo žmonijos geriausius mokslo pasiekimus, tačiau yra daug istorinių faktų, galbūt rodančių esant tam tikrą slaptą „žinių banką“.

XIII amžiuje anglų vienuolis ir filosofas R. Baconas išpranašavo, kad bus išrastas teleskopas, lėktuvas, automobilis ir telefonas. Kas tai galėtų būti - pavydėtina aiškiaregystė ar vis dėlto smulkus neatidumas, dėl kurio paslaptis buvo atskleista anksčiau nei reikia? O ką sakyti apie L. da Vinci sraigtasparnio, povandeninio laivo, rutulinių guolių ir vikšrų idėjas?

1636 metais vokiečių matematikas Danielis Schwenteris savo veikale „Fizikos ir matematikos pramogos“ išdėstė elektrinio telegrafo veikimo principus ir papasakojo apie galimybę dviem žmonėms komunikuoti per magnetinį lauką. Kitas tiksliai nežinomas autorius iš Monteburgo 1729 metais publikavo veikalą apie nespalvotos ir spalvotos fotografijos gamybos procesą. Veikale jis rašė gebąs išgauti fotografinius atvaizdus kažkokiu nauju būdu, bet nežino nei jo fizinio veikimo principo, nei ryškalo ir fiksažo cheminių junginių sudėties. Šis klausimas taip pat lieka atviras: kas jam parodė šį būdą?

Kokius šaltinius naudojo Jonathanas Swiftas, „Guliverio kelionėse“ pasakodamas apie du Marso palydovus 156 metai prieš juos atrandant? Kas Dante Alighieri įkvėpė „Dieviškojoje komedijoje“ aprašyti Pietų Kryžiaus žvaigždyną 200 metų prieš tai, kai europiečiams apskritai atsirado galimybė jį stebėti danguje?

Ir ką galvoti apie genialų serbą Ruderį Boškovicių, kuris beveik visus XX amžiaus mokslo atradimus buvo aprašęs savo darbuose bent prieš 200 metų?

Devyni nežinomieji verbavo mokslininkus visame pasaulyje. Žinoma, ne visi sutiko darbuotis, nes nėra lengva leisti visus savo genialius atradimus įkišti giliai į paslapčių stalčių. Tačiau brolija buvo visiškai nenuolaidikai įtikinti nepavykdavo, būdavo naudojama brutali jėga. Michailas Filipovas buvo žymus XIX amžiaus pabaigos mąstytojas, atradęs Konstantiną Ciolkovskį, ir pirmasis, supažindinęs pasaulį su Mendelejevo cheminių elementų lentele. Jis buvo apie 300 mokslinių darbų autorius, rašęs: „Aš galiu trumpųjų (radijo) bangų spindulių pluoštu išgauti visavertę sprogimo galią. Smūgio banga visiškai paplinta nešančia elektromagnetine banga ir taip Maskvoje susprogdintas dinamito užtaisas gali savo poveikį perkelti į Konstantinopolį. Mano atlikti eksperimentai patvirtina, kad šį fenomeną galima sukelti dideliu atstumu, net keleto tūkstančių kilometrų."

1903 metais M. Filipovas, eidamas 45 metus, buvo nužudytas savo paties laboratorijoje. Nesunku įsivaizduoti kodėl, bet gerokai sunkiau sužinoti, kas tai padarė.

Stebuklas įvyko!

XIX amžiuje pasauliui apie devynis nežinomuosius pranešė Louis Jacolliot - prancūzų konsulas Kalkutoje Napoleono III valdymo metais. Jis turėjo prieigą prie daugybės įvairių slaptų dokumentų. Po mirties jis paliko visą biblioteką su daugybe unikalių knygų apie didžiąsias žmonijos paslaptis. Viename savo darbų jis tiksliai nurodė, kad Devynių nežinomųjų sąjunga visuomet egzistavo ir vis dar egzistuoja, taip pat jis minėjo technologijas, kurios 1860 metais buvo visiškai neįsivaizduojamos, pavyzdžiui: energijos išlaisvinimas, sterilizacija spinduliuote ir psichologiniai karai.

L. Jacolliot manė, kad per 22 šimtmečius Devynių nežinomųjų sąjungos valdomoje teritorijoje (faktiškai tai buvo visas pasaulis) visuomet buvo atliekami slapti visų mokslo šakų tyrimai, kurių rezultatai aprašyti tik slaptose knygose. Ši itin reikšmingų mokslo minčių leidinių saugykla pagrindinėje devynių nežinomųjų veiklos zonoje Rusijoje, Samaros gubernijos pietuose, Orenburgo stepėse.

Kad ir kaip ten būtų, taip prancūzų tyrinėtojas teigė savo knygoje „Ugnies rijikai“, kuri ribotu tiražu buvo išleista bolševikų perversmo išvakarėse, 1917 metais.

Rusų spaudoje apie tai rašyta gausiai, rimtai ir nuodugniai. Samaros kraštotyrininkas Olegas Ratnikas stengėsi tiksliai nustatyti galimą devynių nežinomųjų buvimo vietą, tačiau jam pavyko išsiaiškinti tik tai, kad Orenburgo stepėse archeologai rado paslaptingą pilkapį, kuris apytikriai datuojamas III tūkstantmečio pabaiga ir II tūkstantmečio pradžia prieš mūsų erą. Pilkapio kapavietėje buvo atkasti pagyvenusio vyro palaikai ir gana gausus katu su juo palaidotas inventorius, kuriame buvo varinis kalavijas, iš išorės panašus į senovės indų lietaus dievo šventąjį ginklą. Galimą Orenburgo devynių nežinomųjų vietą netiesiogiai patvirtina kito tyrinėtojo, Kirilo Serebrenickio, informacija, esą Orenburgo stepėse senovėje gyveno atskalūnų, turinčių mistinių galių, dinastija.

Devynios šventosios knygos

1927 metais Talbotas Mundy, prieš 25 metus tarnavęs Indijos anglų policijoje, publikavo pusiau romaną, pusiau tyrimą, kuriame teigė, kad devyni nežinomieji iš tiesų egzistuoja. Jo manymu, kiekvienas šios bendrijos dalyvių saugo po vieną knygą, skirtą konkrečiai mokslo šakai. Šie talmudai yra reguliariai pildomi, todėl iš esmės tai yra visavertiškiausi moksliniai rinkiniai žmonijos istorijoje.

1 Pirmoji knyga yra skirta propagandos technikai ir psichologiniam karui. T. Mundy rašė: „Iš visų pavojingiausias yra mokslas apie i minios minčių valdymą, nes jis leidžia valdyti pasaulį“.

2. Antroji knyga skirta žmonių nelygybės sistemai. Joje detaliai aprašyta, kaip kontroliuoti organizmo nervų srautus, kaip užmušti ir atgaivinti žmogų prisilietimu. Be to, daugelis tyrinėtojų mano, kad dauguma rytų kovos menų kilo nutekėjus informacijai iš šios knygos.

3. Trečioji knyga skirta mikrobiologijai ir makrobiologijai.

4. Ketvirtoji knyga skirta chemijai. Joje daugiausia kalbama apie metalų perlydymą ir pakeitimą. Taigi, viduramžių alchemikų lūkesčiai išmokti šviną paversti auksu buvo visai pagrįsti.

5. Penktoji knyga yra apie Žemės ir nežemiškų ryšių priemones.

6. Šeštoji knyga skirta fizikai ir matematikai, gravitacijos paslaptims.

7. Septintoji knyga pasakoja apie įvairius su šviesa susijusius reiškinius -Saulę, elektros šviesą ir pan.

8. Aštuntojoje knygoje sukauptos žinios apie kosmogoniją ir kosmoso vystymosi dėsnius.

9. Devintoji knyga skirta sociologijai ir pasakoja apie visuomenės evoliucijos dėsnius. Ji leidžia numatyti šių dėsnių atsiradimą, vystymąsi ir pabaigą.

Telieka spėlioti apie žmonių, galinčių naudotis šiomis knygomis, galimą galybę. Vis dėlto nėra atsakymo į svarbiausią klausimą - ar Devynių nežinomųjų sąjunga iš tiesų kada nors egzistavo?

Kol kas visi galime patys ieškoti atsakymų, bet, jeigu devyni nežinomieji vis dėlto egzistuoja, turime vilties ir labai norisi tikėti, kad brolija pajėgs apsaugoti žmoniją nuo masinio naikinimo ginklų ir panašių blogybių. Jeigu nepajėgtų, galbūt galėsime pasiguosti bent tuo, kad šis iš praeities gelmių mus pasiekęs mitas žmonijai bent rodo kryptį, kuria ji turėtų vystytis.

Čia yra tinkama vieta Alberto Einšteino telegramai, kurią jis nusiuntė Amerikos vyriausybei keleri metai prieš Hirošimos ir Nagasakio tragediją: „Mūsų pasaulis žvelgia į krizę, kurios dar nepastebėjo tie, kurie turi galią priimti sprendimus gėrio ar blogio vardu. Išlaisvinta atomo jėga pakeitė viską, išskyrus mūsų mąstymą, taigi plaukiame pasroviui neregėtos katastrofos link. Mes, mokslininkai, išlaisvinę šią nesuvokiamą galią, ant savo pečių laikome itin sunkią atsakomybę šioje pasaulio kovoje už gyvybę ir mirtį. Mūsų pareiga yra ištirti atomą vardan žmonijos interesų, o ne jos sunaikinimo. Amerikos mokslininkų federacija prisijungia prie mano kvietimo. Kviečiame jus paremti mūsų pastangas, kad priverstume Ameriką pajusti, jog žmonijos likimas yra sprendžiamas dabar, šiandien, šią akimirką. Turime greitai surinkti 200 tūkstančių dolerių, kad finansuotume nacionalinę kampaniją, leisiančią žmonijai sužinoti: jeigu ji nori išgyventi ir tobulėti, mums reikia naujo mąstymo būdo“.

Tai nepadėjo. Atominės bombos, numestos ant Japonijos miestų, nusinešė 135 tūkstančius nekaltų gyvybių. Akivaizdu, kad todėl devynių nežinomųjų veikla dabar atrodo itin reikalinga. Jeigu tokios brolijos iš tiesų nėra, sakykime, kad vis dar nėra! Rodos, jau seniai atėjo metas tokią sukurti, nes iš tiesų - kas sugebės išgelbėti žmogų, jeigu ne jis pats?

P komentaras: tiesa slypi kažkur anapus, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...