Didžioji Temzės katastrofa

"Ponai! - pradėjo savo pasakojimą gidas. - Mes šioje vietoje sustojome, norėdami parodyti pačią nelaimingiausią vietą Temzėje. Būtent čia, prie šio kyšulio, kurį matote per dešinįjį laivo bortą, įvyko didžiausia Anglijos istorijoje laivų katastrofa. 1878 m. rugsėjo 3 d. šioje vietoje žuvo garlaivis "Pricesė Alisa" ( "Princess Alice"). Iki "Titaniko" katastrofos Europa nežinojo katastrofos su siaubingesniais padariniais nei ši. Žuvo beveik tūkstantis žmonių..."

1878 m. rugsėjo 3 d. priešaušrio valandos Anglijos sostinės gyventojams pranašavo šiltą saulėtą dieną. Iš rytas buvo giedras ir šiltas - tokius retai mato Londono gyventojai, pripratę prie apsiaustų, lietsargių, guminės avalynės ir slogos. 10-ą valandą ryte prie keleivių prieplaukos Temzės upėje prie Londono tilto iš visų miesto pusių plūdo šimtai žmonių. Ėjo darbininkai ir uosto darbuotojai iš Ist Endo, klerkai iš Šaut Vesto, pasiturintys prekybininkai ir verslininkai iš Vulvičio. Minioje buvo galima matyti jaunas įsimylėjėlių poras, pagyvenusius sutuoktinius, užsieniečius, atsargos karininkus, neįgaliuosius ir įvairaus amžiaus vaikus. Visi jie į prieplauką traukė, norėdami nusipirkti bilietą į ekskursinį garlaivį ir leistis į kelionę Temzės upe. „Vargu ar iki kitos vasaros pasitaikys dar tokia nuostabi diena", -svarstė Londono gyventojai, pavargę nuo suodžių ir didžiulio miesto triukšmo.

Prie „Gulbių" prieplaukos, esančios kairiajame Temzės krante, Londono tilto pavėsyje stovėjo ekskursinis ratinis garlaivis „Princesė Alisa", išpuoštas vėliavėlėmis ir gairelėmis. Laive grojo orkestras, kurio garsai viliojo keleivius. Tai buvo geležinis ratinis garlaivis, kuris buvo laikomas vienu iš geriausių „London Steamboat Company" laivybos kompanijai priklausančių laivų. Iš kitų garlaivių šis išsiskyrė elegantiškais korpuso apvadais ir Londono gyventojų tarpe buvo labai populiarus. Dvylika metų iš eilės jis reguliariai atliko vienadienius vienos dienos kruizus Temzės upe nuo Londono tilto iki Širneso (Sheerness) ir atgal. „Princesė Alisa" nebuvo labai didelis laivas: jo ilgis buvo 65 m, plotis - 6,1 m, bortai virš vandens iškilę 2,5 m. Garlaivio registruotas tonažas buvo 251 tona, kompaktiškas garo variklis leido išvystyti 12-os mazgų greitį. Pagal tuo metu Didžiojoje Britanijoje galiojusias plaukiojimo vidiniuose vandenyse taisykles garlaiviu buvo galima plukdyti 936 keleivius, o pagal numatytas žmonių saugumo upėse taisykles, garlaivyje buvo vos dvi nedidelės gelbėjimo valtys ir 12 gelbėjimo ratų.

Keleiviai, plaukiantys garlaiviu „Princesė Alisa" į pikniką, buvo apsirengę tuo metu madingais rūbais: moterys ilgomis suknelėmis su krinolinais ir dirbtinėmis gėlėmis papuoštomis kepuraitėmis, vyrai - surdutais ir frakais, su cilindrais ar katiliukais ant galvos.

10:30 „Princesė Alisa" sušvilpė, laivagaliu nutolo nuo prieplaukos, viduryje upės apsisuko ir ėmė plaukti pasroviui žemyn 11-os mazgų greičiu. Garlaiviu plaukė daugiau nei 700 ekskursantų, tarp kurių daugiausia buvo moterų ir vaikų. Laivybos kompanija, norėdama kuo daugiau keleivių privilioti į ekskursijas, garlaivyje įrengė prašmatnų barą ir pasamdė orkestrą. Vos tik laivas atitolo nuo prieplaukos, orkestro dirigentas liepė orkestrui groti tuo metu Anglijoje populiarią melodiją „Geras Reino vynas". Viršutiniame garlaivio denyje prasidėjo šokiai. Garlaivis trumpam sustojo Grinviče, Vulviče ir Greivsende, kur vieni keleiviai paliko garlaivį, o juos pakeitė nauji ekskursantai. Plaukimas iki Širneso vyko visiškai saugiai ir linksmai. Ekskursantai nuo garlaivio denių žvalgėsi į Londono pakraščius, mėgavosi Kento ir Esekso krantų grožiu. Orkestras grojo beveik be pertraukos. Po trijų valandų stovėjimo Širnese, skirto piknikui, pavargę, tačiau labai patenkinti poilsiu ekskursantai sugrįžo atgal į garlaivį. „Princesė Alisa" pasuko atgal į Londoną. Baras buvo perpildytas, keleiviai ragavo alkoholinius gėrimus, nerūpestingai dainavo ir šoko. 18 valandą laivas sustojo Greivsende. Čia prieplaukoje būriavosi šimtai ekskursantų, kurie, apsilankę garsiaiame karališkajame Ročestervilio parke, skubėjo artimiausiu garlaiviu dar su šviesa sugrįžti į Londoną.

„Princesės Alisos" prasilenkdami upės farvateryje. Laivai galėjo prasilenkti bet kuriuo bortu, priklausomai nuo situacijos.

Locmanas Diksas, supratęs, kad priešais atplaukiantis laivas plaukia prieš srovę ir aplenkia Tripkoko iškyšulį, nusprendė, kad jis pasuks link šiaurinio (kairiojo) Temzės kranto, kur atoslūgio srovė, jo manymu, buvo žymiai silpnesnė. Todėl Diksas ketino priartėti dar arčiau pietinio upės kranto ir su ratiniu garlaiviu prasilenkti kairiaisiais bortais. Tačiau „Princesės Alisos" kapitonas, kuris turėjo ir locmano teises, buvo kitos kapitonas Viljamas Grinstedas (William Grinstead), baimindamasis perkrauti laivą, priėmė tik pusę norinčiųjų plaukti.

Tokiu būdu, garlaivyje buvo beveik tūkstantis keleivių...

Vakaras buvo šiltas ir giedras. „Princesė Alisa", vengdama stiprios atoslūgio srovės, plaukė šalia dešiniojo Temzės kranto ir artėjo prie Tripkoko iškyšulio. Šioje vietoje upės tėkmė daro 45 laipsnių posūkį ir pasuka į pietvakarius. Iki Vulvičio buvo likę kiek daugiau nei pusantro kilometro.

Tuo metu žemyn upe plaukė angliavežis laivas „Baivelo pilis" („Bywell Castle"). Jis plaukė į Niukastlą, kur turėjo į triumą pasikrauti krovinį. Angliavežyje buvo du locmanai - Diksas (Dix), kuris turėjo vesti laivą upe iki Greivsendo, ir jūrų locmanas Čapmanas (Chapman), kuris turėjo laivą vesti toliau.

19:35 „Princesės Alisos" kapitonas pastebėjo priešais atplaukiančio laivo šviesas. Iš „Baivelo pilies" locmanas Diksas, savo ruožtu, pastebėjo „Princesės Alisos", išplaukusios iš už Tripkoko iškyšulio, kairiojo borto šviesą. Šioje vietoje Temzės plotis buvo trečdalis mylios, matomumas - puikus. Tuo metu Anglijoje dar nebuvo priimtos taisyklės, kuriu turėjo laikytis jūrų ir upių laivai, nuomonės: jis nusprendė nekirsti priešais atplaukiančio laivo kurso ir toliau plaukti palei pietinį krantą. Tačiau tuo pačiu metu kapitonas Grinstedas pasielgė nevisiškai ryžtingai ir per vėlai pasuko laivą į kairę pusę. Kai laivas išplaukė iš už iškyšulio, galinga srovė jį nunešė į upės sraunumą. Dabar iš „Baivelio pilies" buvo matyti žalia dešiniojo „Princesės Alisos" borto šviesa, laivas buvo atstatytas smūgiui. Locmanas Diksas būtų galėjęs išgelbėti padėtį, jeigu būtų greitai pasukęs į kairę, tačiau angliavežio vairas buvo pasuktas į dešinę. Laivų susidūrimas tapo neišvengiamas. Likus kelioms sekundėms iki susidūrimo iš abiejų laivų girdėjosi šūksmai, reikalavimai užleisti kelią, prakeiksmai ir keiksmažodžiai.

Reikia pastebėti tai, jeigu visa tai būtų vykę šviesiu paros metu, laivų susidūrimo, greičiausiai, būtų pavykę išvengti, abiejų laivų vairininkai būtų supratę vienas kito ketinimus. Tačiau laivų suartėjimo metu jau buvo tamsu, kiekvieno laivo kapitonas apie priešais plaukiančio laivo kursą galėjo spręsti tik pagal ant borto šviečiančias šviesas, jie nesuprato vienas kito manevrų. Švilpukai, kuriais būdavo pranešama apie laivo kurso pakeitimą, tuo metu Temzėje dar nebuvo naudojami.

Angliavežis savo tiesiu, kaip senovinis anglinis lygintuvas, foršteveniu rėžėsi į dešinįjį „Princesės Alisos" bortą kiek toliau už varančiojo rato. Angliavežio, kurio vandens talpa siekė beveik 1,5 tūkstančio tonų, sugadino ekskursinio garlaivio mašinų skyrių ir faktiškai perrėžė korpusą pusiau...

Prieš laivų susidūrimą kapitonas Grinstedas, kuris tuo metu buvo išoriniame tiltelyje, sušuko per atvirą mašinų skyriaus langą, duodamas komandą išjungti variklį. Matydamas, kad sutemose link jo garlaivio artėja angliavežio forštevenis, jis tik išskėtė rankas ir sušuko : „O, Dieve!" Tuo metu vairininkas patraukė žemyn sirenos rankenėlę, tačiau sirena nesugebėjo užgožti tūkstantinės minios rėkimo.

Po laivų susidūrimo „Baivelio pilies" priekis kurį laiką laikėsi „Princesės Alisos" borte pramuštoje skylėje. Ekskursinis garlaivis tuo metu dar laikėsi vandens paviršiuje. Tačiau angliavežio kapitonas Tomas Harisonas (Thomas Harrison) padarė nepataisomą klaidą: jis į mašinų skyrių davė komandą: „Pilnu greičiu atgal!" Angliavežio forštevenis išsilaisvino iš skylės, pro kurią galingu srautu plūstelėjo upės vanduo. Ši tragedija truko vos 4 minutes. Vos tik „Baivelio pilis" atsitraukė nuo „Princesės Alisos", pastarojo garlaivio korpusas, forštevenio perkirstas beveik pusiau, lūžo į dvi dalis, kurios nugrimzdo į Temzės dugną.

Iš karto po susidūrimo visi, kas linksminosi „Princesės Alisos" bare ar kitose salėse, metėsi link durų. Spaudžiant miniai jų iš karto nepavyko atidaryti, nes jos atsidarinėjo į patalpų vidų.

Grimztant priekinei laivo daliai susprogo garo katilai, dešimtis žmonių nudegino garai. Laivų susidūrimo vietoje upėje kepurnėjosi daugybė žmonių. Ieškodami išsigelbėjimo žmonės griebėsi vienas už kito ir skandino vienas kitą. Žmonės skendo ištisomis šeimomis, šimtais. Žmonės painiojosi savo ilguose rūbuose, negalėjo iš jų išsivaduoti ir grimzdo į dugną. Tamsiu Temzės paviršiumi plaukė medinės nuolaužos, suoliukai, šimtai moteriškų kepuraičių, vyrų cilindrų ir katiliukų, pintinės, kuriose buvo gabenami užkandžiai piknikui. Atoslūgio srovė visa tai nešė link jūros.

„Baivelio pilis" priartėjo prie tos vietos, kur skendo žmonės, išmetė inkarą ir į vandenį nuleido valtis. Iš angliavežio taip pat buvo nuleisti visi švartavimo trosai. Tačiau tai leido išsigelbėti tik labai nedideliam žmonių skaičiui, nes stipri atoslūgio srovė mokančius plaukti žmones nunešė žemyn upe.

Kai angliavežio priekis įsirėžė į „Princesės Alisos" bortą, kurį laiką, kol kapitonas Harisonas nedavė komandos plaukti atgal ir kol angliavežis laikėsi pramuštoje skylėje, žmonės būtų galėję perlipti į „Baivelio pilį", jeigu laivas būtų pakrautas. Užlipti aukštu stačiu bortu buvo neįmanoma, tai pavyko padaryti tik vienam žmogui. Juo buvo Džordžas Linpekaras (George Linpekar), kuris buvo 12 metų ištarnavęs karališkajame laivyne. Po laivų susidūrimo jis fogštagu užlipo iki angliavežio inkaro grandinės ir ja pasiekė šio laivo denį. „Baivelio pilies“ komanda iš vandens išgelbėjo 63 žmones, o iš viso išsigelbėjo apie 200 žmonių. Daugiausia išgelbėjo į nelaimės vietą atplaukęs ekskursinis laivas „Teko kunigaikštis" („Duke of Teck"), kuris priklausė tai pačiai kompanijai, kaip ir „Princesė Alisa". Jis į nelaimės vietą atplaukė praėjus 10 minučių po laivų susidūrimo.

Žinia apie įvykusią nelaimę greitai pasiekė Londoną. Naktį šimtai žmonių su uždegtais fakelais susirinko prie „London Steamboat Company" pastato, norėdami sužinoti apie savo artimųjų, vykusių į ekskursiją „Princese Alisa", likimą.

Katastrofos netikėtumas ir kilusi žmonių panika pareikalavo daugybės žmonių aukų. Kiek žmonių žuvo šioje katastrofoje, niekas tiksliai nežino, nes nebuvo žinoma kiek papildomų keleivių į ekskursinį garlaivį įlipo Greivsende. Yra manoma, kad iš viso laivu plaukė beveik tūkstantis keleivių.

Žuvusiųjų žmonių paieškos prasidėjo dar tą pačią naktį, pasinaudojant mėnulio šviesa, ir vyko visą savaitę. Iš įvairių upės vietų buvo ištraukta 630 skenduolių, tarp jų buvo 8 „Princesės Alisos" ekipažo nariai. Kapitono Grinstedo kūnas buvo aptiktas po penkių dienų ant dugno prie Vulvičo prieplaukos. Niekas negali pasakyti, kiek nuskendusiųjų taip ir nebuvo aptikta. Tie, kurių neatpažino giminaičiai ir artimieji, buvo palaidoti bendrame kape netoliese Londono.

Taigi, apie nelaimės aplinkybes žinoma viskas, o štai atsakyti į klausimą, kas dėl jos kaltas, tiksliai pasakyti negalima. Patys anglai dar iš šiandien dėl to ginčijasi. Apie „Princesės Alisos" žūtį Anglijoje parašyta daugybė knygų ir straipsnių. Detaliausiai katastrofą išnagrinėjo Geivinas Trastonas (Gavin Truston) savo knygoje „Didžioji Temzės tragedija". Jis detaliai išnagrinėto tyrimo medžiagą, susipažino su archyvuose saugoma medžiaga, perskaitė privačių žmonių laiškus. Trastonas apklausė 25 tragedijos liudininkus, kurių paskutinis mirė 1966-ais metais. Tačiau ir jis negalėjo tiksliai atsakyti kas yra kaltas dėl šios baisios tragedijos. Parlamentas įpareigojo Didžiosios Britanijos Prekybos valdybą atlikti oficialų tragedijos tyrimą. Byla apie laivų susidūrimą teisme buvo nagrinėjama tris savaites. Ekspertai išsakė savo samprotavimus, prisiekusiųjų teismas kaltais pripažino abiejų laivų kapitonus.

Netrukus byla buvo iš naujo nagrinėjama Admiraliteto teisme, kuris paskelbė nuosprendį, jog dėl įvykusios katastrofos visiškai kaltas yra „Baivelio pilies" kapitonas. Po kelių mėnesių bylą dar kartą nagrinėjo Apeliacinis teismas, kuris atšaukė Admiraliteto teismo sprendimą ir paskelbė, kad tragedijos kaltininkas yra žuvęs „Princesės Alisos" kapitonas. Teisėjai nustatė, kad susidūrimo metu ekskursinį garlaivį vairavo žmogus, kuris nebuvo ekipažo nariu. Tai buv 28-erių metų amžiaus Džonas Airesas (John Aires), pakeitęs vairininką Džonu Hongudą (John Hongud) atgaliniame „Princesės Alisos" reise iš Greivsendo.

Etatinis vairininkas buvo paskyręs pasimatymą merginai, jis paprašė savo draugo jį pavaduoti, pažadėdamas kitą dieną už tai Londone jam sumokėti keturis šilingus. Kapitonas Grinsrcdas žinojo, kad Airesas anksčiau tarnavo jūreiviu, sutiko su tokiais mainais ir leido jam vairuoti garlaivį. Šia faktas ir tai, kad „Princesės Alisos" kapitonas nepanoro prasilenkti su „Baivelio pilimi" kairiaisiais bortais, Apeliaciniam teismui pasirodė visiškai pakankama pripažinti žuvusį kapitoną Grinstedą kaltu dėl įvykusios katastrofos. Džonas Airesas teisme pareiškė, kad kapitonas po laivų susidūrimo užlipo ant perdangos, dengiančios varantįjį ratą, ir bandė vadovauti skęstančiųjų žmonių gelbėjimui.

Didžioji Temzės tragedija nepraėjo be pasekmių. Prekybos valdyba katastrofos priežasčių tyrimo metu įteigė specialų komitetą, kuriam buvo iškeltas uždavinys sukurti rekomendacijas, padedančias užtikrinti laivybos upėmis saugumą. Šios rekomendacijos tapo pagrindu busimosioms laivybos Temzės upe taisyklėms ir 1899-ais metais priimtoms Tarptautinėms taisyklėms dėl laivų susidūrimo jūroje išvengimo. Komiteto rekomendacijose buvo skelbiama: kiekvienas laivas, nepriklausomai nuo jo dydžio ir privalumų, turi laikytis dešiniosios farvaterio pusės; bet kuris laivas, kertantis upę ir atliekantis posūkį, yra visiškai atsakingas už laivų suartėjimo saugumą ir negali trukdyti kitiems laivams. Mūsų laikais ši taisyklė yra įtraukta į 9-ąjį Tarptautinių taisyklių dėl laivų susidūrimo išvengimo straipsnį: „Laivas, plaukiantis siauru praėjimu ar farvateriu, turi laikytis išorinės praėjimo ar farvaterio pusės, kuri yra dešiniojo borto pusėje, taip arti, kiek tai praktiškai įmanoma, nesukeliant pavojaus laivui".

Tragiška „Princesės Alisos" žūtis pirmą kartą anglams parodė, kad praktiškai visi keleiviniai upių garlaiviai plaukioja faktiškai be gelbėjimosi priemonių. Salyje buvo priimti įstatymai, kurie privertė laivuose įrengti daug gelbėjimo valčių, plaustų, suoliukų, plūdurų ir ratų. Po „Princesės Alisos" žūties laivuose buvo pradėti įrengti platesni laiptai ir praėjimai, o laivo visuomeninės paskirties patalpų ir kajučių durys buvo įrengiamos taip, kad jos atsidarytų tik į išorę.