Dingęs «Tubantijos» auksas

1916-ųjų metų kovo 6d. olandų garlaivis "Tubantija" išplaukė iš Amsterdamo ir pasuko link Buenos Airių. Europoje tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas, tačiau "Tubantijos" keleiviai jautėsi gana saugiai, nes virš laivo buvo iškelta neutraliosios Olandijos vėliava. Tačiau niekas nežinojo, kad laive yra paslėptas slaptas krovinys....

Laivo nuskandinimas

Apie pirmą valandą nakties visi laivu plaukiantys žmonės, išskyrus budinčius ekipažo narius, ramiai miegojo savo kajutėse. Niekas nepranašavo artėjančio pavojaus. O jis tuo metu artėjo statmenu kursu po vandeniu, vos vieną kartą trumpam į vandens paviršių iškėlęs juodą vamzdelį. Antrą valandą nakties budintis jūreivis tingiai apžvelgė horizontą. Staiga jis sustingo, tarsi ištiktas stabo - statmenai garlaiviui, pažeidžiant visas neutralumo taisykles, artėjo torpeda, paskui save palikdama būdingą žalsvą pėdsaką. Budintis jūreivis net nespėjo surikti „Pavojus!“, po sekundės pasigirdo galingas sprogimas.

Laimei, niekas iš laivo keleivių ir ekipažo narių nenukentėjo. Pats laivas buvo gana rimtai pažeistas, apie tolimesni plaukimą negalėjo būti nė kalbos. Per dvi valandas, kurias laivas dar sugebėjo išsilaikyti vandens paviršiuje, 280 keleivių ir 80 ekipažo narių be panikos ir bereikalingo sąmyšio, tik siųsdami

prakeiksmus neatsargiems kariškiams, susėdo į gelbėjimo valtis, prieš tai apdairiai pasiėmę vandens
ir maisto produktų atsargas bei visus vertingus daiktus. Apie krovinio gelbėjimą nebuvo nė kalbos, nes jis buvo apdraustas bei nekeliantis didelio susidomėjimo - kažkokie tekstilės gaminiai, indai ir trys šimtai kokybiško, bet labai sunkaus olandiško sūrio skridiniai. Tarp keleivių sūrio mėgėjų nebuvo, todėl jis taip ir liko gulėti savo vietoje, t .y. ketvirtajame triume.

Iki žemyno atstumas buvo apie 60 km, oro sąlygos tinkamos plaukti irklinėmis valtimis. Iš ryto visi žmonės išsilaipino Olandijoje, iš kurios išplaukė vos prieš parą.

Jau tą pačią kovo 7-ąją Europos spaudoje kilo didžiulis triukšmas. Antantės šalių spaudoje pasipylė kaltinimai Vokietijai dėl neutralumo pažeidimo ir klastingo taikaus laivo užpuolimo. Vokietijos laikraščiai kurį laiką sutrikę tylėjo, o po to paskelbė, kad Vokietija su šiuo įvykiu visiškai nesusijusi, o torpedą paleido anglų povandeninis laivas. Draudimo kompanijos pradėjo tyrimą. Vienoje gelbėjimo valtyje, kuri kybojo toje garlaivio pusėje, į kurią pataikė torpeda, buvo aptikti sprogusios torpedos skeveldros. Iš jų pavyko nustatyti, kad torpeda yra pagaminta Vokietijoje. Tačiau vokiečiai ir toliau tvirtino, kad laivo jie ne atakavo, o šis, greičiausiai, pats užplaukė ant kažkieno povandeninio laivo pamestos torpedos. Šią versiją paneigė jūreivis, kuris tą naktį budėjo ir aiškiai matė atakuojančios torpedos pėdsaką vandenyje.

Ginčai tęsėsi net 6 metus, kol 1922-ais metais Vokietija sutiko draudimo kompanijoms už prarastą garlaivį ir krovinį sumokėti 800 tūkstančių svarų sterlingų.

Keista ekspedicija

Būtent tuomet, kai draudimo kompanijos atgavo savo pinigus, prasidėjo pats įdomumas. Kaip jau buvo rašyta, „Tubanijos“ krovinys netgi 1916-ais metais nebuvo labai vertingas, o šešeri metai po vandeniu šiam kroviniui tikrai neišėjo į naudą. Tačiau praėjus mėnesiui po to, kai laivas tapo faktiškai niekieno, prie garlaivio žūties vietos pasirodė puikiai aprūpinta paieškų ekspediciją, kurią sudarė trys broliai prancūzai ir vienas anglas. Jų nedidelis, tačiau greitaeigis laivelis vadinosi „Tempetas“.

1922-ais metais nuo gegužės iki pat lapkričio mėnesio ekspedicijos nariai sukinėjosi aplink 35 m gylyje esantį nuskendusios „Tubantijos“ korpusą, kol rudeninės audros privertė užbaigti darbus. Tačiau jau kitais metais, balandžio mėnesį ta pati ekspedicija vėl sugrįžo ir atnaujino savo keistas manipuliacijas. Praėjus savaitei nuo darbų pradžios pasirodė konkurentai.

Dar vienas nedidelis laivelis „Semper Paratus“ išmetė inkarą visai netoliese „Tempeto“. Po vandeniu tiesiog buvo ankšta narams, kurie neaišku ko ieškojo prieš 7 metus nuskendusiame laive.

Naujai atvykusieji elgėsi visiškai nedžentelmeniškai. Du avantiūristai, kažkoks kunigaikštis Sarlis ir leitenantas Džemsas Landis, pabandė pačiu įžūliausiu būdu užgrobti nuskendusį laivą. Jų laivas ne tik kad nuleido inkarą šalia „Tempeto“, bet ir ėmėsi veiksmų, norėdamas išvalyti rajoną nuo „pašalinių". Tarp prancūzų pastatytų plūdurų pirmyn ir atgal plaukiojo greitaeigiai kateriai. Paskui save tempdami „kates“, jie užkabindavo trosus, kuriais plūdurai buvo pritvirtinti, ir pastaruosius nutempdavo iš savo vietos. Tuo metu dugne dirbo narai ir pirmosios ekspedicijos, jų gyvybei ne kartą kilo pavojus. Lyg to dar būtų maža, vėliau atvykusieji pasiuntė į dugną savo narus tiesiog palei signalinius galus, nuleistus iš „Tempeto“. Narai patraukė tiesiai prie ketvirtojo triumo. Prancūzų ir anglo ekspedicija to negalėjo pakęsti. „Tempetas“ iškėlė inkarą, jo savininkai pateikė skundą Admiraliteto teismui. Teismas priėmė jiems palankų sprendimą, „Semper Paratus“ buvo priverstas palikti paieškos vietą ir niekada į ją negrįžti. Deja, prancūzai ir anglas išleido visą savo bendrą kapitalą, kurį sudarė 40 tūkstančių svarų sterlingų. Jiems taip pat teko nutraukti paieškų darbus, taip nieko vertingo ir neaptikus. „Tubantija“ dar aštuonerius metus
ramiai sau rūdijo dugne, o trijų šimtų olandiškų sūrių, gulinčių triume, vertė kas metai vis krito.

Kodėl kilo visas šis sąmyšis? Sprendžiant pagal krovinio dokumentus, „Tubantijoje“ nebuvo nieko vertingo, o visus asmeninius brangius daiktus su savimi pasiėmė keleiviai. Gal narai bandė paruošti garlaivį iškėlimui? Nieko panašaus, visi darbai buvo nukreipti tam, kad būtų atvertos visos pertvaros, esančios ties ketvirtuoju triumu, kuriame, kaip atsimename, gulėjo 300 tikro olandiško sūrio ritinių. Kokiu sūrio mėgėju reikia būti, kad septynerius metus jūros dugne pragulėjusio sūrio paieškai būtų išleisti visi pinigai? Visa ši keista istorija prisimiršo, tačiau 1931-ais metais vėl ėmė dėtis keisti dalykai.

Apleistas auksas

Į „Tubantijos“ žūties vietą leidosi dar viena ekspedicija. Šį kartą ją organizavo anglai, o jų laivas vadinosi „Rikleimeris“. Aptikę jau visiškai surūdijusį nuskendusio laivo korpusą, anglų narai iš karto ėmė bandyti pasiekti mįslingąjį ketvirtąjį triumą.

Ši komanda dirbo neilgai - tik vieną sezoną. Po kelių mėnesių visi darbai buvo užbaigti, „Rikleimeris“ pakėlė inkarą ir pasuko namo. Tik labai daug ką nustebino iš laivo radijo bangomis pasiųstas atviras tekstas: „Jokio aukso „Tubantijoje“ neaptikta". Ši informacija aiškiai buvo skirta nežinomam ekspedicijos rėmėjui, tačiau tapo žinoma visiems. Ėmė sklisti gandai. Apie kokį auksą kalbama? Juk garlaivyje pagal dokumentus nebuvo jokio aukso, o jei ir buvo, tai evakuacijos metu jis tikrai buvo išgabentas iš skęstančio laivo, nes laiko buvo pakankamai.

Po truputį paslaptis ėmė aiškėti. „Tubantija“ iš tiesų gabeno auksą, tačiau apie tai visiškai nežinojo nei laivo keleiviai, nei ekipažo nariai, netgi pats kapitonas to nenutuokė. Tauriojo metalo lydiniai buvo gabenami kontrabanda, jie buvo paslėpti būtent olandiško sūrio ritiniuose. Trys šimtai sūrio ritinių - tai trys šimtai aukso lydinių, kurių bendra suma sudaro apie 2 milijonus svarų sterlingų. Tiems laikams tai buvo gana rimta suma. Panašu, kad apie gabenamą kontrabandą žinojo labai mažai žmonių, nes tik taip galima paaiškinti mažą ekspedicijų skaičių.
Visi šie įvykiai iškėlė nemažai klausimų. Ar pasisekė pirmajai ekspedicijai ir ji užbaigė darbus tuomet, kai iš dugno iškėlė tris šimtus ritinių neįkainojamo sūrio? Ar brangenybių medžiotojams iš tiesų baigėsi pinigai ir jie buvo priversti pasišalinti tuščiomis rankomis? O gal paslaptingieji lydiniai iki šiol ramiai guli jūros dugne?

Pesimistai mąstė logiškai: „Tubantija" skendo dvi valandas, visa komanda ir keleiviai suspėjo susėsti į gelbėjimo valtis. Tad tikrai buvo laiko į valtis sukrauti auksą. Optimistai prieštaravo: juk skęstantį laivą paliko 360 žmonių, tad aukso pakrovimas negalėjo vykti nepastebimai, tačiau nė vienas šios tragedijos dalyvis nė žodžiu neužsiminė, kad į valtis būtų kraunama kažkas keisto. Kaip mano keletas ekspertų, auksas ir šiuo metu ramiai guli tarp surūdijusio laivo nuolaužų. Ekipažo nariai ir juo labiau keleiviai paprasčiausiai nežinojo, jog laivu gabenamas auksas.

Kitas klausimas, kam priklauso šis auksas? Niekas taip ir neprisipažino bei nepareiškė savo teisių į šį turtą. Šiuo klausimu yra viena įdomi prielaida. Privačiam asmeniui pergabenti tokį kiekį tauriojo metalo būtų buvusi pernelyg rizikinga avantiūra. Įdomu tai, kad viskas buvo labai gerai organizuota. Greičiausiai, šis auksas priklausė valstybei. Kokia valstybė karo metu galėjo kontrabanda gabenti auksą į Pietų Ameriką? Sprendžiant iš visų prielaidų, tai galėjo būti tik Vokietija.

Tad kas iš tiesų įvyko 1916-ųjų metų kovo 7-osios naktį? Olandų laivas kontrabanda gabeno Vokietijos auksą į Buenos Aires. Auksas, greičiausiai, buvo skirtas kaip užmokestis įtakingiems draugams, kurie bandė sulaikyti Jungtines Amerikos Valstijas nuo karo su Vokietija. Operacija buvo taip gerai organizuota, kad negalėjo nepasisekti. Tačiau viską sugadino paprasčiausias atsitiktinumas. Vokiečiai tikrai nesitikėjo, kad jų pačių povandeninis laivas pažeis neutralumą ir pasiųs į dugną olandų garlaivį kartu su vokiečių auksu. Be to, Vokietija kaip kompensaciją už paskandintą laivą turėjo sumokėti dar beveik pusę prarastos sumos.

Labai įdomu, kaip susiklostė vokiečių povandeninio laivo kapitono, kuris taip neatsargiai įstūmė savo šalį į tokią nepatogią padėtį, likimas?