Dvasių ratas arba Rudžm el Chiri - akmeninis žiedas Izraelyje

Dvasių ratas arba Rudžm el Chiri (Rujm al Hiri) - senas statinys Izraelyje, kuris, kaip teigia tyrinėtojai, gali būti senesnis netgi už Stounhendžą. Kuo labiau tiriamas šis statinys, tuo daugiau mokslininkams klausymų kyla.

Įdomi statinio konstrukcija. Akmenys Dvasių rate, kurių masė sudaro apie 37,5-40 tūkstančių tonų, sudėti ratais aplink centre esantį pilkapį. Išorinis akmenų ratas yra 156 m skersmens ir 2,4 m aukščio. Pro vieno supilto apskritimo akmeninius „vartus“ galima buvo matyti saulės patekėjimą per lygiadienį. Kiti vartai nurodė į artimiausius užgesusius ugnikalnius - Tel Fareso ir Tel es Sakio kalnus, kurie per daugybę amžių stipriai apiro ir dabar vos pastebimi virš žemės paviršiaus.

Viduryje apskritimo esančio pilkapio aukštis siekia 4,5 m, o jo viduje yra nedidelė kamera, į kurią veda ilgas koridorius. Archeologas Michailas Freikmanas, kuris tyrė statinį pastaraisiais metais, aptiko, kad vasaros saulėgrįžos dieną saulės spinduliai krenta tiesiai ant didelio akmens, esančio pilkapio viduje. Mokslininkas mano, kad senais laikais ant šio akmens buvo atliekami aukojimo ritualai.

Pačiame pilkapyje archeologai aptiko labai mažai radinių - vienerius aukso auskarus, ginklų elementus ir keletą artefaktų, kurie galėjo atsirasti šioje vietoje vėlesniais laikais - maždaug 1500-1300 metų prieš mūsų erą.

Pagal vieną versiją, Dvasių ratas buvo pastatytas apie 3000-2700 metus prieš mūsų erą, vario amžiuje, kaip ir kaimelis, kuris įsikūrė šalia statinio. Įdomu tai, kad arti statinio žmonės negyveno, o už 300-350 m nuo jo jau statė gyvenamuosius būstus.

Pagal kitą hipotezę, gyvenvietė atsirado apie 4000 metų prieš mūsų erą. Iš pilkapio kameros paimto smėlio tyrimas rodo tą patį periodą - smėlio nelietė saulės spinduliai 5640±290 metų.

Kokie žmonės tais laikais gyveno šalia Dvasių rato? Tyrinėtojai nustatė, kad gyvenvietėje gyvenę žmonės buvo gana išsivystę: jie naudojo nugludintus akmenis grūdams malti, mokėjo pasigaminti pjautuvus iš silicio plokščių. Jie taip pat statė grūdų saugyklas.

Tyrimų metu buvo aptiktos iš bazalto pagamintos dievų statulėlės. Įdomu tai, kad jos visos buvo perskeltos pusiau. Mokslininkai sako, kad tai negali būti atsitiktinumas. Kartais tokiai skulptūrai perskelti reikėjo didelių pastangų.

Archeologai mano, kad naujosios kartos palikdavo protėvių namus, juos išdegindamos ir uždarydamos visus įėjimus ir išėjimus. Dievų statulėles perskeldavo pusiau, kaip ir kitus buities reikmenis. Tokiu būdu protėvių namas būdavo simboliškai „palaidojamas“, o šį ritualą atlikdavo, kaip mano archeologai, namą pastačiusiojo žmogaus anūkas arba proanūkis.

Iš tiesų, šalia namų buvo aptikti dolmenai. Tai buvo iš didelių akmens riedulių pastatyti p-formos statiniai su kapavietėmis, kuriose galėjo ilsėtis tie patys namus pastatę protėviai. Pačiame Dvasių rate kapaviečių nebuvo aptikta.

Pagal radinius galima įsivaizduoti to meto žmonių buitį, tačiau negalima tiksliai pasakyti, kas to meto gyventojams buvo Dvasių ratas. Sunku pasakyti, kokia buvo statinio paskirtis, kam jis buvo naudojamas, nors jo statybai reikėjo panaudoti daug jėgų.

Archeologai iki šiol neįminė mįslės - ar tai buvo observatorija, ar bendruomenės socialinis kultūrinis centras.