Megalitinių statinių konstrukcijos ir rūšys

Visoje planetoje, išskyrus Australiją, galima rasti daugybę paslaptingų senovinių statinių.

Šiuolaikiniai tyrimai byloja, kad pastatyti jie buvo neolito, eneolito ir bronzos epochose. Anksčiau buvo manoma, kad visi jie priklauso bendrai kultūrai, tačiau šiandien vis daugiau mokslininkų tokia teorija abejoja. Tai kas gi ir kokiu tikslu sukūrė šiuos megalitinius statinius? Kodėl jie yra vienokios ar kitokios formos ir ką jie reiškia? Kur galima apžiūrėti šiuos senovės kultūros paminklus?

Pirmiausiai apie tai, kas yra megalitai. Prieš juos nagrinėjant ir tyrinėjant, reikia suprasti, kokie elementai juos gali sudaryti. Šiandien priimta laikyti pačiu mažiausiu tokio tipo konstrukcijos vienetu laikyti megalitą. Šitą terminą oficialiai 1867 metais į mokslinę terminologiją įvedė britų specialistas A. Herbertas. Žodis „megalitas“ yra graikiškas ir reiškia „didelis akmuo“.

Tikslaus ir išsamaus apibūdinimo, kas yra megalitas, kol kas nėra. Šiandien ši sąvoka reiškia senovinius statinius iš akmeninių blokų, plokščių ar paprastų įvairaus dydžių luitų, pastatytų nenaudojant kokių nors cementuojančių ar rišančių skiedinių. Paprasčiausia megalitinių statinių, kuriuos sudaro tik vienas blokas, rūšis – menhyrai.

PAGRINDINIAI MEGALITINIŲ KONSTRUKCIJŲ YPATUMAI

Įvairiais laikais įvairios tautos statė didžiules konstrukcijas iš didelių akmenų, blokų ir plokščių. Baalbeko šventykla ir Egipto piramidės irgi laikomi megalitais, tiesiog jų nepriimta taip vadinti. Tokiu būdu megalitiniai statiniai – tai įvairios konstrukcijos, kurias pastatė įvairios civilizacijos ir pastatytos iš didelių akmenų ar plokščių.

Tačiau visi statiniai, laikomi megalitais, turi visą eilę ypatumų, kurie juos vienija:

1. Visi jie sukrauti iš gigantiškų akmenų, blokų ir plokščių, kurių svoris gali siekti nuo kelių dešimčių kilogramų iki šimtų tonų.

2. Senoviniai megalitiniai statiniai buvo statomi iš tvirtų ir atsparių irimui kalnų uolienų: kalkakmenio, andezito, bazalto, diorito ir kt.

3. Statybose nenaudojamas cementas – nei gaminant blokus, nei juos surišant tarpusavyje.

4. Daugumoje statinių blokų paviršiai kruopščiai apdirbti, o patys luitais labai glaudžiai sujungti vienas su kitu. Tikslumas toks, kad tarp dviejų megalitinių blokų iš vulkaninių uolienų neįmanoma prakišti peilio geležtės.

5. Gana dažnai išlikusius megalitinių statinių fragmentus vėliau gyvenusios civilizacijos panaudodavo kaip pamatus saviems pastatams, ką gerai galima pamatyti Šventyklos kalne Jeruzalėje.

KADA PASTATYTI?

Dauguma megalitinių objektų, esančių Anglijoje, Airijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse datuojami V-IV tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Seniausi Rusijos teritorijoje esantys objektai priskiriami IV-II tūkstantmečiui iki Kristaus.

TIPAI

Visa megalitinių statinių įvairovė gali būti suskirstyta į dvi dideles grupes: skirti laidojimui ir neskirti laidojimui. Jeigu su laidojimo megalitais viskas daugmaž aišku, tai su kitais statiniais (įvairios gigantiškos sienos, milžiniški keliai, koviniai ir gyvenami bokštai) mokslininkams iškyla keblumų.

Nėra tikslių ir patikimų duomenų apie tai, kaip senovės žmonės naudojosi sakraliniais megalitiniais statiniais: menhyrais, kromlechais ir kitais. Kokių jų būna? Labiausiai paplitę yra šie: menhyrai – pavieniai, vertikaliai stovintys akmenys-stelos, iki 20 metrų aukščio; kromlechai – kelių menhyrų telkinys aplink vieną stambų, sudarantis pusratį ar ratą; dolmenai – labiausiai Europoje paplitę megalitai, sudaryti iš vienos ar kelių akmeninių plokščių, padėtų ant kitų luitų. Dar galima paminėti dengtas galerijas – dolmenus, sujungtus tarpyusavyje, trilitus – akmeninius statinius iš dviejų ar daugiau vertikalių ir vieno ant jų padėto akmens, taulus – konstrukcijas iš akmens, turinčias T raidės formą, kairnus, kurie taip pat žinomi kaip „hurija“ ar „turas“ – antžeminis ar požeminis statinys, turintis konuso formą ir sukrautas iš daugybės akmenų. Dar yra akmenų eilės – vertikaliai ir lygiagrečiai sustatyti akmeniniai blokai, seidai – akmens luitas, pastatytas ypatingoje vietoje, kaip taisyklė aukštumoje ir skirti mistinėms ceremonijoms. Čia išvardinti tik labiausiai žinomos megalitinių statinių rūšys. Stabtelėsime detaliau ties kai kuriomis iš jų.

DOLMENAI

Išvertus iš bretonų kalbos, dolmenas reiškia „akmeninį stalą“. Kaip taisyklė jį sudaro trys akmenys, vienas iš kurių padėtas ant dviejų vertikalių kaip raidė U. Senovės žmonės, statydami tokias konstrukcijas, nesilaikė kokios nors vieningos schemos, dėl to dolmenų variantų, turinčių įvairių funkcijų – daugybė. Patys žymiausi jų aptinkami Afrikos ir Europos Viduržemio ir Atlanto pakrantėse, taip pat Indijoje, Skandinavijoje, Kaukaze.

TRILITAI

Vienas iš dolmenų porūšių. Sudaryti iš trijų akmenų. Kaip taisyklė šis terminas taikomas ne atskirai stovintiems megalitams, o paminklams, kurie sudaro sudėtingesnes konstrukcijas. Pavyzdžiui, tokio žinomo senovės paminklo kaip Stounhendžas centrinę dalį sudaro 5 trilitai.

KAIRNAI

Dar viena megalitų rūšis – kairnai arba turai. Tai konuso formos akmenų pylimas, nors Airijoje šiuo terminu vadinamos konstrukcijos, kurias sudaro tiktai penki akmenys. Gali būti pastatyti tiek paviršiuje, tiek po žeme. Moksliniuose sluoksniuose kairnais dažniausiai laikomi megalitiniai statiniai, esantys po žeme: labirintai, galerijos ir laidojimo kameros.

MENHYRAI

Seniausia ir paprasčiausia megalitų rūšis – menhyrai. Tai pavieniai, vertikaliai pastatyti luitai ar akmenys. Nuo įprastų, gamtinių akmens luitų menhyrai skiriasi paviršiumi su apdirbimo pėdsakais ir tuo, kad vertikalus aukštis visada didesnis už horizontalų plotį. Jie gali stovėti atskirai arba sudaryti sudėtingus kompleksus. Kaukaze menhyrams suteikdavo žuvų formą ir vadindavo višapais. Pirėnų pusiasalyje, šiuolaikinės Prancūzijos teritorijoje, Kryme ir Juodosios jūros pakrantėse išliko gana daug antropomorfiškų megalitų. Postmegalitiškais menhyrais laikomi ir gerokai vėliau sukurti runų akmenys bei akmeniniai kryžiai.

KROMLECHAI

Keli menhyrai, sustatyti pusračiu ir uždengti akmens plokštėmis vadinami kromlechais. Žinomiausias pavyzdys – Stounhendžas.

Be apskritų kromlechų pasitaiko ir stačiakampių, kaip kad Morbiane ar Chakasijoje. Maltos saloje šventyklų kompleksai-kromlechai pastatyti „žiedlapių“ forma. Kuriant tokius megalitus buvo naudojami ne tik akmenys, bet ir mediena, ką patvirtina archeologiniai radiniai Anglijos Norfolko grafystėje.

„SKRAIDANTYS LAPLANDIJOS AKMENYS“

Rusijoje labiausiai paplitę seidai – didžiuliai luitai, pastatyti ant nedidelių „postamentų“. Kartais pagrindinį luitą puošia vienas ar keli nedideli akmenys, sukrauti į „piramidę“. Ši megalitų rūšis plačiai paplitusi nuo Onegos ir Ladogos ežerų pakrančių iki pat Barenco jūros. Kolos pusiasalyje ir Karelijoje aptinkami seidai, kurių dydis yra nuo keliasdešimt centimetrų iki šešių metrų, o svoris siekia nuo dešimties kilogramų iki kelių tonų, priklausomai nuo uolienos, iš kurios jie padaryti. Be Rusijos šiaurės, pakankamai daug seidų aptinkama Suomijos taigoje, šiaurinėje ir centrinėje Norvegijoje, Švedijos kalnuose. Seidai gali būti pavieniai, stovėti grupėmis ir masiniai, kai vienoje vietoje susitelkia nuo dešimties iki kelių šimtų seifų.