Elektrinė dievybė

XIX amžiaus pabaigoje Didžiosios Britanijos vyriausybė į savo kolonijos Indijos šiaurinius rajonus pasiuntė jauną geologą Danielių Meisoną atlikti preliminarius geologinius tyrimus. Intensyviai besivystančiam britų kapitalizmui jau nepakako tradicinių kolonijinių prekių, kurias gabenosi iš Indijos, jį ėmė dominti šalies gelmės, kurių eksploatavimas atrodė labai perspektyvus, ypač atsižvelgiant į nepaprastai pigią darbo jėgą.

Be Meisono į tą patį rajoną buvo pasiųsta didelė grupė karinių topografų, kuriems vadovavo majoras Abrahamas. Tiesa, skirtingai nuo kolegos, taip pat karinio topografo Everesto, majoras savo vardo Indijos žemėlapyje neįrašė, tačiau ir nepradingo nežinomybėje, kaip tai atsitiko kitam topografui - pulkininkui Persiui Fosetui. Majoras, puikiai žinodamas vietinius papročius, neskubėdamas keliavo numatytu maršrutu, vadovaudamas ištisam būriui vietinių gurkų (karių), anglų savanorių, savo žinioje turėdamas penkiasdešimt jakų traukiamų vežimų, prikrautų maisto produktų ir įrangos.

Kol Abrahamo ir Meisono maršrutai sutapo, majoro darbas buvo panašus į lengvą ir nepavojingą pasivaikščiojimą gražiausiuose pasaulio kalnuose. Tačiau ties Nepalo siena keliai išsiskyrė: Abrahamas patraukė toliau link Sachanpuro, Meisonas turėjo ištirti pasienio rajoną. Majoras, būdamas geros širdies žmogumi, savo tėvynainio apsaugai paskyrė du kareivius, tačiau jau kitą dieną vienas jų, lipdamas stačia nuokalne, pasisuko koją ir šlubuodamas patraukė atgal. Meisonas labai stipriai įtarė, kad vaikinas simuliuoja.

Dabar ekspedicijoje, be paties Meisono, liko tik trys žmonės: padėjėjas, irgi jaunas anglas, pagyvenęs kareivis ir vietinis vedlys. Taip pat buvo pora jakų, apkrautų nešuliais su maistu, palapinėmis ir geologiniais mėginiais. O prieš akis laukė pats pavojingiausias kelio ruožas - siena su Nepalu, kuri netgi naujausiuose žemėlapiuose nebuvo tiksliai pažymėta. Aplamai, kalnuose valstybių siena yra gana sąlyginis dalykas, jeigu dvi teritorijas neatskiria koks nors upelis.

Pati Nepalo karalystė buvo sukurta XVIII amžiuje, ja iš karto ėmė domėtis Didžioji Britanija. Anglai jau tuomet pabandė „uždėti savo leteną" ant šiaurinio Indijos kaimyno ir palaikė rūmų per-
versmą, kurį 1846-ais metais organizavo feodalo Rano giminė. Karalius buvo nuverstas, o Rano klanas valdžią savo rankose išlaikė iki pat 1951-ųjų metų. Tačiau anglai irgi apsiskaičiavo: valdžią paėmęs klanas visam amžiui visiškai izoliavo šalį nuo išorinio pasaulio. Nė vienas Nepalo gyventojas neturėjo teisės išvykti iš šalies, o užsienietis - įžengti į šalį. Tiesa, įžengti galėjo, net pats to nenutuokdamas, jeigu savo kelyje nesutikdavo nedidelio sargybos būrio iš tų pačių gurkų, tačiau sugrįžti atgal galimybių praktiškai nebeturėjo.

Būtent dėl šių priežasčių Meisonas labai atsargiai artinosi prie Nepalo sienos, labiau pasikliaudamas ne žemėlapiu, o savo vedliu. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad be reikalo: vedlys, kaip ir visi vietiniai gyventojai, tik laukė tinkamos progos pasišalinti.

Vieną vakarą keliautojai nakvynei stovyklą įsirengė vienoje kalnų terasoje, prisidengę krūmynais. Vėlai naktį, kai atėjo laikas budėti prie degančio laužo, Meisonas išėjo iš palapinės ir ėmė grožėtis tolumoje matomomis kalnų viršūnėmis, kurių sniegu padengtos viršūnės ryškiai spindėjo mėnulio šviesoje. Tačiau ilgai grožėtis neteko - galvoje tarsi kažkas sprogo, jis nugrimzdo į neperregimą tamsą.

Meisonas sąmonę atgavo irgi visiškoje tamsoje, tačiau tamsu buvo dėl raiščio, dengiančio jo akis. Rankos buvo surištos už nugaros, o jis pats buvo pasodintas raitas ant kažkokio nešulinio gyvulio ir, sprendžiant iš visko, judėjo kažkur aukštyn šlaitu. Kartais pasigirsdavo garsūs, gomuriniai varovų riksmai, tačiau Meisonas nieko nesuprato, nes prieš tai nebuvo nė trupučio pramokęs vietinės kalbos. Dabar dėl to teko tik apgailestauti.

Sprendžiant iš kaitinančios saulės, atėjo diena. Galva siaubingai skaudėjo, gerklė perdžiūvo, tačiau į jo prašymus atsigerti niekas nereagavo. Ir, kaip jam atrodė, po begalybės valandų, kai jį kažkur gabenantys žmonės sustojo pailsėti, jam davė iki soties atsigerti. Po to jį vėl gabeno toliau. Atvykus į vietą belaisvis buvo nukeltas nuo gyvulio ir kažkur nuvestas surištomis rankomis. Kai po kurio laiko buvo nuimtas raištis nuo akių ir jos apsiprato su tamsa, Meisonas pamatė, kad kartu su dviem sargybiniais, ginkluotais išlenktais durklais, eina ilgu akmeniniu koridoriumi, kurį vos apšvietė priekyje einančio vyro rankose degantis fakelas.

Kai koridorius baigėsi, belaisvis buvo įvestas į didelę požeminę salę, blausiai apšviestą fakelais, kuriuos rankose laikė žmonės, apsirengę tradiciniais indų drabužiais. Ant kiekvieno jų krūtinės buvo matyti didelė juoda svastika, kuri tuo metu europiečiui dar su niekuo neasocijavosi - gal tai buvo vietinis Saulės simbolis, o gal sukryžiuoti žaibai.

Salės centre, ant nedidelės pakylos stovėjo metalinis bronzinis ar paauksuotas sostas, kuriame sėdėjo didžiulė, maždaug pusantro žmogaus aukščio, rūsti dievybė, turinti ketverias rankas ir tris akis. Kiekvienoje dievybės rankoje buvo užaštrintas metalinis strypas, panašus į rodomąją lazdelę, o nuo kiekvieno strypo aštriojo galo tiesiog į orą sklido maždaug metro ilgio šnypščiantys violetinės spalvos žaibai. Viena dievybės ranka buvo ištiesta į priekį, o iš šioje rankoje laikomo strypo išsiskiriantis žaibas buvo pats ryškiaudievybės sostą gulėjo iš dalių surinktas metalinis metro skersmens diskas.

Meisonas, be didelės baimės apžiūrinėdamas šią keistą elektrinę dievybę, save keikė dėl to, kad anksčiau nepasidomėjo vietine religija, todėl negalėjo suprasti, kurį dievą iš Trimutri (induistų dievų trejybė) vaizduoja - Brahmą, Višną ar Šivą? Paprastai su keturiomis rankomis vaizduojamas Brahma, tačiau jis turi keturis veidus ir sėdi ne soste, o ant gulbės. Induistų dievų kompanijoje dar yra perkūną valdantis dievas Indra, tačiau ši statula irgi kažkaip nebuvo į jį panaši.

Meisonas atkreipė dėmesį, kad žaibas dievybės rankose pulsuoja - tai sumažėta Iki dailininko teptuko dydžio ir išsiskaido į atskirus plaukelius, tai vėl sueina į krūvą ir ima augti. Ir taip be jokio sustojimo.

Už nugaros pasigirdęs triukšmas privertė geologą atsisukti. Du sargybiniai iš požemio tempė aukštą besispyriojantį induistą vien tik su strėnų raiščiu. Po to anglo akyse įvyko žiaurus reginys: kai žaibai beveik visiškai išnyko, sargybiniai, neatrišę belaisviui rankų, jį užstūmė ant blizgančio metalinio disko centro. Induistas Išdidžiai Išsitiesė Ir be jokios baimės pažvelgė į baisų dievybės veidą. Tuo metu pasigirdo jau pažįstamas traškėjimas, iš dievybės laikomų strypų ėmė augti žaibai, po to pasigirdo garsas, panašus į perkūno trenksmą - vienas žaibas smogė tiesiai nelaimingajam į galvą, nublokšdamas jį atgal. Pasklido apdegintos mėsos kvapas.

Kai dievybė nurimo, sargybiniai įprastiniais judesiais nukėlė kūną nuo metalinio disko ir kažkur jį nutempė. Kiti du sargybiniai jau tempė sekančią auką: liauną merginą, beveik dar mergaitę, apsirengusią sariu. Jos akys iš baimės buvo išsiplėtusios, ji pati klaikiai rėkė ir iš visų jėgų bandė išsivaduoti iš ją tempiančių sargybinių. Supykę sargybiniai merginą tiesiog užmetė ant metalinio rato, vargšelė susitrenkė galvą Ir nutilo. Meisonas užmerkė akis, nebenorėdamas žiūrėti šio žiauraus spektaklio, tačiau nieko neįvyko. Kai jis vėl pažvelgė į merginą, ji vis dar gulėjo ant disko, o šnypščiantys žaibai lindo atgal į strypus.

Sargybiniai vėl stvėrė merginos kūną, tačiau šį kartą žymiai atsargiau, ir nunešė atgal į požeminį koridorių. Meisonas suprato, kad atėjo jo eilė: panašu, svetimšalis buvo specialiai paliktas pabaigai, kad apimtų baimė dėl dievybės bausmės.   

Suprantama, būdamas europiečiu ir mokslininku, Meisonas suprato, kad tai tik butaforija, kurią vietiniai žyniai panaudojo savo spektakliams, tačiau koks skirtumas nuo ko mirti - nuo natūralaus ar dirbtinio žaibo išlydžio? Tačiau vis tik elektrinis stabas nenužudė merginos, gulėjusios ant disko. Si galvoje šmėkštelėjusi mintis privertė Meisoną likti gulėti ant disko, kai jį tenai pastūmė sargybiniai. Jau gulėdamas ant šalto metalo prieš savo akis pačiame disko pakraštyje pamatė vokiečių elektrotechnikos kompanijos Siemens ženklą...

Griaustinis ir šį kartą nenugriaudėjo. Meisonas buvo nukeltas nuo disko, jam vėl buvo užrištos rankos. Iš pradžių jį kažkur toli vedė, po to vėl užsodino ant kažkokio nešulinio gyvulio ir kažkur gabeno. Galiausiai belaisvis buvo nukeltas nuo gyvulio, pastatytas ant žemės, jam buvo atrištos rankos. Kai jis suprato, kad yra laisvas ir norėjo nusiplėšti nuo akių raištį, to negalėjo padaryti, nes rankos buvo siaubingai nutirpusios. Praėjo maždaug valanda, kol pavyko pakelti rankas ir nuimti nuo akių raištį.

Sunkiai atsigaudamas po netikėto išsigelbėjimo, Meisonas stovėjo ant siauro takelio, einančio jam nežinomo slėnio dugnu, o priešakyje buvo matyti tarp akmeninių krantų tekantis upelis...

Šioje vietoje jį ir aptiko pagyvenęs kareivis ir padėjėjas, kurie sekė pagrobėjų pėdsakais.

Praėjus daug metų po grįžimo į Angliją, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, Meisonas susipažino su garsiu to meto atmosferos elektrinių reiškinių specialistu profesoriumi G. Simpsonu, kuriam papasakojo savo istoriją.

„Galiu pasiūlyti dvi versijas, paaiškinančias tai, kas nutiko, — pasakė profesorius, truputį pagalvojęs. - Atsiminkite, kas vyksta su debesų frontu, kai jis priartėja prie kalnų - debesys tarsi priversti lipti aukštyn ir pradeda judėti vertikalia kryptimi. Po to juose atsiranda skirtingo krūvio gravitacinis atskyrimas, egzistuojantis didesniuose ir smulkesniuose vandens lašeliuose. Dėl šio reiškinio paprasti debesys virsta audros debesimis... Ko gero, būnant kalnuose prieš audrą ant pakelto aukštyn ledo kirtiklio smaigalio teko matyti šventojo Elmo ugnis. Tokiomis sąlygomis elektrinio lauko vertikalioji dedamoji gali pasiekti dešimtis tūkstančių voltų į metrą. jeigu požeminės šventyklos rajone įrengsite paprasčiausius krūvio kolektorius ir juos pajungsite prie statulos, tai gausite žaibus leidžiančią dievybę. Metalinis diskas, greičiausiai, yra gerai įžemintas, pavyzdžiui, per kokį kalnų upelį. Vargšas induistas, būdamas praktiškai be rūbų, drėgna oda, tapo savotišku šio įžeminimo pratęsimu ir sugėrė visą iškrovą. Jūs ant disko buvote apsirengęs ir su batais, todėl ekvipotencialinį paviršių stipriai neiškreipėte. Tai jus ir išgelbėjo. Tas pats liečia ir merginą - ji buvo apsirengusi sariu.

Tačiau jūsų paminėta vokiečių kompanija kelia visiškai kitokias mintis: vokiečiai jau seniai įvairiais pretekstais bando įsiskverbti į mūsų valdas Indijoje, o tuo pačiu - ir į Kinijos valdomą Tibetą. Gali būti, kad vokiečiams pavyko rasti bendrą kalbą su kokia nors vietine religine sekta, kuriai ir buvo sumontuota pabaisa. Aukštos įtampos elektros lauką galėjo sukurti kokia paprasčiausia elektrostatinė aparatūra, kuri veikė nuo krentančio vandens. Tam didelio galingumo nereikia, nes energija kaupiasi Leideno induose arba specialiuose aukštos įtampos kondensatoriuose. Šiuo atveju tampa suprantamu, kodėl išlydžiai iš dievybės laikomų strypų vyko ciklais".

Praeis dar dvidešimt metų, ir profesorius Meisonas kino kronikos kadruose pamatys jam jau pažįstamą svastiką ant naujosios religijos žynių vėliavų ir raiščių ant rankų. Šios ideologijos skleidėjų taikyti žmonių naikinimo metodai užtemdė slapto indų vienuolyno siaubą. O 1945-ųjų metų šimtai tibetiečių lavonų esesininkų uniforma šalia reichskanceliarijos parodė pasauliui tikrąjį Vokietijos ir tolimojo Tibeto ryšių mastą.