Federacinė Rezervų Sistema, aiškiai ir trumpai

Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis, tokių didžiųjų šalių kaip JAV pinigų politika daro poveikį tiek šalies ekonominiams ir finansiniams sprendimams, tiek kitoms šalims. Prie to ypač prisideda FRS (federacinė rezervų sistema).

Šiek tiek priešistorės: 20 a. pradžioje JAV bankininkų grupės kaip Morganai, Rokfeleriai, Kunai, Goldmonai, Saksai, Diuponai ir kiti, dėl pasikartojančių likvidavimo krizių, neefektyvios čekių sistemos, augančio pinigų bei kreditų poreikio, taip pat tam, kad būtų išsaugotas bankų stabilumas, jų aprūpinimas grynaisiais pinigais ir jėga, sukūrė sistemą dabar vadinamą Federacine Rezervų Sistema. Ši sistema buvo įteisinta su Federacinio rezervo įstatymu 1913 metais. Yra teigiama, jog susiklosčius palankioms aplinkybėms, laikui ir gavus užtarimą įstatymas buvo prastumtas gana greitai, per daug nesvarsčius, nors ir iš antro karto. Tuo metu buvo pateiktas siūlymas, jog FRS reikia įteisinti kaip valstybinę monopoliją, o teisę leisti pinigus turėtų gauti finansų ministerija. Toks siūlymas aišku buvo atmestas, nes bankininkų susivienijimui tai būtų labai nepalanku ir galima sakyti visas Federacinės Rezervų sistemos planas netektų prasmės. Pagal priimtą FR įstatymą buvo skelbiama, jog FR kapitalas yra privatus (akcinis), korporacijos struktūrą sudaro 12 federalinių rezervų ir daug privačių bankų, akcininkas privalo įdėti į banką sumą, atitinkančią 6 proc. savo įstatyto kapitalo vertės, o po to gauti metinį pelną ir galimybę imti kreditus rezerviniuose bankuose. Svarbiausia yra tai, kad nepaisant visų trukdžių, tai buvo pirmoji privati įstaiga, gavusi teisę spausdinti pinigus.

Taip iš Federacinio Rezervo įstatymo išaugo vienas, didelis ir galingas Centrinis bankas, kurį sudaro valstybės prezidento paskirta Federacinė Valdybos Taryba, Federalinis Atvirosios Rinkos Komitetas, 12 regioninių federalinių rezervinių bankų, daugybė privačių bankų JAV ir patariamosios tarybos.

JAV kaip ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į tokius pagrindinius tikslus:

1. Įgyvendinti monetarinę politiką.

2. Nustatyti oficialias palūkanų normas, darant įtaką infliacijai ir šalies valiutos kursui.
3. Kontroliuoti pinigų tiekimą valstybei.
4. Būti vyriausybės bankininku, būti „bankų banku“ arba atlikti „paskutinio skolintojo funkciją“.
5. Kontroliuoti šalies valiutų keitimą, aukso atsargas ir vyriausybės vertybinių popierių registrą.
6. Reglamentuoti ir prižiūrėti bankų sektorių, suteikti jiems apsaugą nuo žlugimo.

Dabar Centrinis bankas ne tik pasiekė savo tikslus, bet ir tvarko JAV iždo einamąją sąskaitą, vyriausybinius popierius bei nustato jų kainą, palaiko bankininkystės ir finansų sistemas, teikia informaciją visuomenei. Kas svarbiausia yra pinigų leidėjas, kuris spausdina pinigus be jokios kontrolės ir paskutinis resursų šaltinis. Jo išleisti pinigai aišku yra dalinami ne už dyka, todėl veikia toks principas:

Leidžiami pinigai skolinami valstybei -> Valstybė turi pinigus, bet už juos moka procentus -> Bankas gauna palūkanas + pinigus, kuriuos paskolino

Viso to esmė yra, kad bankas tų pinigų net neturėjo. Jis juos išspausdino ir paskolino valstybei, o valstybė susimokėjo tiek už išspausdintą pinigą, tiek ir už faktą, kad ji skolinosi. Todėl atsiranda neigiamos pusės: doleris jau neatlieka savo funkcijos – būti vertės matu. Jis tampa preke. O bankininkai nustato dolerio kaina. Iš to atsiranda ir pasekmės: valstybė nebe sugeba susimokėti skolos (gražinti išspausdinto pinigo + palūkanų), todėl skolinasi vis daugiau, norėdama padengti senus kreditus. Toks skolinimosi procesas yra ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų viduje, bet ir tarpvalstybinis. Ilgainiui vertybiniai popieriai tapo užstatu, norint išleisti naujus pinigus į apyvartą.Vyriausybės vertybiniai popieriai – vienas iš pinigų kūrimo būdų. Dalį Amerikos išleistų obligacijų perka ir kitos šalys kaip Rusija, Brazilija, Kinija. Tokiu būdu pinigai būna pritraukiami iš išorės. Pasinaudojant atsiradusiomis valstybių skolomis būna priimami ir alternatyvūs sprendimai: nafta parduodama pigesnėmis kainomis, valstybė užtaria palankesnę pusę tarpvalstybiniuose ar pilietiniuose ginčuose, suteikia teisę privatizuoti elektros kompanijas ar parduoda jas JAV ar kitai šaliai.

FRF yra tas bankas, kuriam iki ausų prasiskolinusios pačios Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir tik naivuolis gali manyti, kad Ameriką valdo jos prezidentas, Senatas ar Kongresas. Iš tikrųjų sprendimai priimami siaurame finansininkų ratelyje, jie ir yra tikrieji FRF savininkai. O JAV Vyriausybė ir įstatymų leidėjai tik klusniai vykdo įsakymus. Todėl stebinti gali nebent faktas, kad kai kurie Amerikos senatoriai nepabūgo atskleisti itin slaptos informacijos, – teigia Latvijos ekonomistas Dmitrijus Smirnovas.

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų“ sprendimus“  W. Wilson, JAV prezidentas