Gal ateiviai irgi Žemės gyventojai?

Iš visų pasakojimų apie pagrobtus mūsų planetos gyventojus labiausiai šokiruoja istorijos apie tai, kad ateiviai bando sukurti "Hibridinius" palikuonis - humanoidus, kurie galėtų būti tarpine grandimi tarp žmonių ir ateivių. Ši liūdnai pagarsėjusi "kryžminimo programa" dėl žmonėms susirūpinimą keliančios potekstės tapo ne vienos knygos pagrindine tema. Ateivių veiksmus bando paaiškinti Deividas Džekobas, Genadijus Belimovas ir kiti rašytojai ar ufologai.

Yra manoma, kad NSO ir pagrobimai yra būtinai tarpusavyje susieti: NSO - tai egzotiškos transporto priemonės, kurias ateiviai naudoja savo uždaviniams įvykdyti.

Tačiau iš kur atskrenda šie NSO? Kodėl mes galvojame, kad jie būtinai yra iš tolimų, planetų ar svetimų galaktikų? Kodėl ne iš požeminių ar povandeninių bazių, esančių Žemėje, visai šalia mūsų?

Taip pat manoma, kad grobti žmones priversti visur esantys „pilkieji", kurie serga kažkokia genetine liga, dėl kurios negali normaliai susilaukti palikuonių, todėl vienintelė jų viltis - žmogaus DNR panaudojimas. Tokia teorija turi ne vieną trūkumą, kuriuos nurodo daugelis kritikų. Genetikams kelia juoką mintis, kad žmonės gali būti genetiškai susieti su ateiviais. Jie sako, kad tai būtų tas pats, tarsi būtų bandoma žmogų sėkmingai sukryžminti, pavyzdžiui, su vabzdžiu. Tiesa, paskutiniai genų inžinerijos pasiekimai leidžia padaryti neįmanomą (nors ir dirbtiniu būdu). Tačiau vis tik sunku įsivaizduoti, kad protingi ateiviai, kurie, tikriausiai, ne vienu tūkstantmečiu aplenkė mus savo išsivystymu, remtųsi vien tik nieko neįtariančių žmonių grobimu, norėdami gauti jiems reikalingų genų pavyzdžių. Ši hipotezė atrodo ypač silpna, kalbant apie civilizaciją, sugebančia keliauti tarp žvaigždžių ar akimirksniu persikelti į kitą laiką ir erdvę. Mąstant logiškai, jie turėtų turėti genų inžinerijos žinių, kurios žymiai pažangesnės už mūsų mokslininkų turimas. Netgi civilizacija, kuri tik keliais šimtmečiais aplenkusi mūsų, greičiausiai žinotų pagrindinius nanotechnologijos principus, o tokie metodai, kaip prievartinis kiaušialąsčių ar spermos paėmimas, jau seniai turėtų būti atgyvena.

Kitų gudrybės

Visa tai žadina mintį, kad „ateiviai“ (bent jau kai kurios jų rasės) visiškai neatskrenda pas mus iš kokios tolimos žvaigždžių sistemos, o gali būti mūsų artimi kaimynai, faktiškai susiję su mumis bendra teritorija. Dažnos jų užuominos apie kosmosą (gerai žinomas atvejis, kai pagrobtajai Betei Hil buvo parodytas „dangaus žemėlapis") gali būti tik gudrybė, sugalvota nukreipti mūsų dėmesį į tolimus kosmoso plotus, o ne ieškoti ateivių kažkur šalia. Atkaklus ateivių susidomėjimas žmonių genetika rodo, kad jie jau seniai yra mums gimininga rūšis.

Suprantama, kad ne visi kontaktuotojai, pasakojantys apie susitikimus su draugiškais ir į mus panašiais ateiviais, buvo apgavikai ar keistuoliai. Gali būti, kai kurie jų tikrai buvo susitikę tikrus ateivius. Tas faktas, kad „kiti" pirmą kartą pasirodė pas mus kaip keliautojai kosmose netrukus po to, kai Žemėje buvo sukurta atominė bomba, atrodo, gali prieštarauti versijai apie jų žemiškąją kilmę. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Jeigu jūs slapta gyventumėte tarp laukinių ir matytumėte, kaip jie kuria vis didesnės galios viską naikinančius ginklus, kurie netrukus sunaikins tą teritoriją, kurioje jūs gyvenate, tai ir jums kiltų noras įsikišti. Tačiau dėl savo paties saugumo jūs, greičiausiai, padarytumėte taip, kad neišsiduotumėte, jog gyvenate šalia ir tuo bandytumėte įtikinti laukinius.

Jeigu mes dalijamės savo planeta su vietiniais „kitais" (versija apie jų žemiškąją kilmę atrodo tokia pat pagrįsta, kaip ir nežemiškoji hipotezė), tuomet gali būti, kad mes juos lenkiame kiekybiniu, nors ir ne techniniu, aspektu. „Kiti“ turėtų būti priversti gyventi normalaus žmogiškojo suvokimo periferijoje ir, gali būti, naudoti mūsų atžvilgiu tam tikrus metodus, analogiškus neseniems dideliems proveržiams mąstančių mašinų ir „proto kontrolės" srityse. Ar taip iš tikrųjų yra?

Tai kelia įtarimą

Argi nėra įtartina tai, kad labai daug kontaktų su ateiviais metu pastarieji naudojo chemikalus ar adatas, įbestas į aukos galvą? Kai kada pagrobtieji žmonės turi išgerti kažkokius bjauraus skonio gėrimą prieš pokalbi su "ekipažu" arba jiems leidžiama pamatyti kažkokius vaizdus ar scenas, kurios gali būti skirtos psichologiniam „apdorojimui". Tariant kitais žodžiais, ateiviai - žemiškieji ar nežemiškieji - aiškiai nori pakeisti mūsų realybės suvokimą.

Mes tarsi esame verčiami dalyvauti kontakte, tačiau mums neleidžiama pasitikėti savo pojūčiais. Kaip tai suderinama su paplitusia nuomone apie beaistrius ateivių mokslininkus, kuriems mūsų jausmai visiškai nerūpi (ir kurie, panašu, mūsų žemiškaisiais reikalais rūpinasi ir mus užjaučia tiek pat, kiek laborantas užjaučia savo bandomąsias peles)? Ką galima pasakyti apie pohipnozines „ateivių" komandas, kuriomis įsakoma užmiršti visa tai, kas pergyventa? Kodėl šiuos barjerus taip nesunkiai pavyksta „nulaužti"? Gal dėl to, kad mes turime reikalų ne su ateiviais iš tolimojo kosmoso, o su kažkuo kitu, mums artimesniu ir paprastesnių? Kad ir kas būtų šie „kiti", jų mūsų „psichinio" žodyno žinojimas tiesiog stulbina! Tai visiškai nepanašu į pragmatišką „genetinio derliaus rinkimą". Iš kur pas „ateivius" atsirado šis žmogiškasis aspektas? Ir ką tai mums reiškia?

Kai tik atsijosime ezoterines hipotezes, prieš mus liks nerimą kelianti perspektyva, kad mažiausiai viena „kriptožeminė" bendruomenė mūsų planetoje kenčia dėl potencialaus varginančio genetinio sindromo. Atrodo, kad „kiti" - tai ryžtingi, tačiau tuo pačiu metu gana sveikai mąstantys individai, jau dešimtmečius renkantys „derlių" iš mūsų gyventojų, kuris ilgam laikui atkurs gentainių genetiką. To visiškai nereikia laikyti nusikalstama veikla: jeigu panašioje situacijoje atsidurtumėme mes patys, greičiausiai elgtumėmės taip pat, panaudodami tokias pat nemalonias ir varginančias priemones, leidžiančias garantuoti mūsų anonimiškumą.

Tokį požiūrį išreiškė Maktonis (MacTonnies) savo straipsnyje „Žmonių hibridai su ateiviais?", kuris buvo išspausdintas 2008 m. rugsėjo 30 d. Tačiau ir ši versija turi tam tikrų aspektų.

Gal taikiniai esame mes?

Ar gali „kiti" turėti kokių nors kitokių tikslų? Gal „jie" susirūpinę ne savo (ne)sugebėjimu susilaukti palikuonių, o per dideliu mūsų gimstamumu? Juk žmonių mūsų planetoje jau yra tiek daug! Gal
jiems jau ankšta šalia mūsų? Tokiu atveju visiškas sunaikinimas arba griežtas mūsų sugebėjimo susilaukti palikuonių apribojimas galėtų išspręsti daugelį tokios paslaptingos bendruomenės problemų. Jeigu mes iš tiesų dalijamės savo planeta su kita protinga civilizacija, tai tikrai gali būti, kad jie pradėjo prieš mus „partizaninį karą", kuriame naudoja ir genetikos metodus. Gal būtent dėl to ir bandomi sukurti žmonių hibridai? Kur dingsta tie vaisiai, kuriuos ateiviai vagia iš moterų gimdų trečiame ar ketvirtame nėštumo mėnesyje? Kaip ir kur naudojami hibridai? Ir kokie tai hibridai? Nejaugi „kitiems" reikia tiek daug hibridų? Kokiu tikslu? Gal „kiti" mus bando pastumti, o po to ir visiškai išstumti kaip biologinę rūšį? To negalima atlikti kariniais metodais ar sunaikinant Žemę - juk jiems patiems reikės čia gyventi. O štai taikiais būdais galima. Gali būti, kad su tuo susiję ir vyrų impotencijos didėjimas, ir moterų nevaisingumas, ir AIDS, ir vienalytės santuokos, ir, apie ką susirūpinę kalba mūsų genetiktai ir demografai, vyriškosios Y chromosomos išsekimas, nusilpimas ir galimas visiškas išnykimas. Jeigu mes ir „kiti" iš tiesų gyvename toje pačioje planetoje, tai gali būti tiek abiem pusėms naudinga simbiozė, tiek „grobuonies - aukos" santykiai. Kuri iš šių dviejų civilizacijų yra auka? O kuri parazitas? Parazitai (vartotojai) gyvena kitų sąskaita, jie gali naudoti įvairias strategijas, tarp kurių gali būti parazitinis kastravimas. Panašu, kad mus, kaip biologinę rūšį, iš tiesų kastruoja. Kas gali pasakyti, kaip panaudojami į žmonių kūnus įauginti implantai? Laipsniškas mūsų elgsenos pokytis - tai tik paruošimas moralinei ir fizinei kastracijai.

Siaubinga mintis? Tikrai taip. Tačiau ši hipotezė, kaip ir bet kuri kita, turi teisę egzistuoti. Juo labiau, kad „procesas jau pajudėjo", juk ir mes patys panaudojame kitas biologines rūšis tam, kad patys išgyventumėm. Pavyzdžiui, auginame kiaules, kurių širdis persodinam žmogui. Tačiau iš pradžių šias kiaules mes genetiškai pakeičiame. Ir tai jau ne fantastika, o realybė. Gali būti, kad „kiti" keičia mus - juk jų tikslai panašūs į mūsų...