Hitlerio «Ilgojo šuolio operacija» planas

Prieš lyderių trijulei ir jų svarbiausiems kariniams patarėjams suderinant pergalės Antrajame pasauliniame kambaryje į derybų kambarį turėjo įeiti žudikai su automatiniais ginklais ir, pagal Adolfo Hitlerio bei Heinricho Himmlerio įsakymą, sušaudyti galingiausių pasaulio kariuomenių vyriausius vadus.

Pasikėsinimas niekada ir neįvyko, tačiau Adolfas Hitleris, sužinojęs, kad visų jo pagrindinių priešų vadovybė ketina susirinkti vienoje vietoje, sugalvojo planą, kaip vienu kirčiu visus juos nužudyti. Anot rašytojo Billo Yenne, sąjungininkų valstybių galvos nebuvo nukirstos tik dėl to, kad visas kortas sujaukė dvigubas agentas iš Šveicarijos.

Šnipų žaidimai

Antrojo pasaulinio karo metais visų valstybių vadovai privalėjo saugotis nužudymo grėsmės. W. Churchillis visai pagrįstai galvojo, kad A. Hitleris pageidautų jo mirties. O pats A. Hitleris apskritai buvo visų jo priešų taikiklyje – net ir popiežiaus.

J. Stalinas mirtinai pavojingų priešų turėjo ne tik valstybės išorėje, bet ir viduje. Dėl tokių grėsmių buvo sutarta, kad reikalinga neutrali valstybių vadovų susitikimo vieta. J. Stalinas nelabai norėjo keliauti toli nuo Sovietų sąjungos ir, kas svarbiau, bijojo skraidyti. Ir nors nei W. Churchillis, nei F. Rooseveltas nebuvo labai patenkinti, bet po ilgų derybų priimtas sprendimas: arba suvažiavimas vyks Teherane, arba niekur apskritai.

Visgi Teherano istorija buvo ganėtinai sudėtinga, todėl natūralu, kad ten buvo gausu šnipų iš visų pasaulio kampelių. Visai neseniai sukurta JAV žvalgyba 1943 metais buvo dar bedantė, bet už tai britų Slaptoji žvalgybos tarnyba buvo solidi ir galinga įstaiga, dar papildyta Specialiųjų operacijų valdybos (kartais vadintos „Nedžentelmeniško karo ministerija“), kurios užduotys buvo ne tik šnipinėjimas, bet ir sabotažai bei žmogžudystės.

Anot B. Yenne, „sovietų žvalgybos aparatas buvo visai kitoks. Jo užduotis buvo daugiau bauginimas nei informacijos rinkimas, daugiau įtariamųjų kankinimas nei jų pašto dėžutės patikrinimas“. Vokietijos žvalgybos tinklas savo brutalumu galėjo varžytis su sovietais, bet galiomis jie prilygo britams.

Vienas „paklausus“ Teherane dirbęs šnipas buvo Ernstas Merseris – Šveicarijos diduomenės atstovas, verslininkas, kurio specializacija buvo tarptautinė prekyba. Jis buvo tarsi šnipinėjimo agentūros svajonė: neutralios valstybės pilietis, kalbantis keliomis kalbomis ir galintis keliauti nesukeldamas jokio įtarimo. Todėl britai nedelsiant jį užverbavo. Vokiečiai apie tai nieko nežinojo, todėl netrukus taip pat pabandė jį užverbuoti. E. Merseris priėmė abu pasiūlymus ir tapo dvigubu agentu, lojaliu britams.

Sąmokslas Operacija

Ilgasis šuolis vokiečių buvo sumanyta po to, kai 1943 metais Kasablankoje buvo susitikę W. Churchillis ir F. Rooseveltas. Vokietijos žvalgyba nujautė, kad jei tik lyderiai ir vėl susitiktų, būtų įmanoma pabandyti juos sunaikinti. Kartu su J. Stalinu, kurio vadovaujama kariuomenė užėmė milžiniškas A. Hitlerio pajėgas brutaliame rytiniame fronte. Vokietija priėmė sprendimą, kad vos susitikus „didžiajam trejetui“, jų lauks žudikai.

Galimybė pasitaikė kai Vokietijos žvalgyba išsiaiškino, kad lyderių trijulė ketina susitikti kažkur Vidurio Rytuose. Galų gale susitikimo vieta buvo patikslinta iki Teherano ir pradėjo suktis operacijos planavimo ratai.

Vadovauti pasikėsinimui buvo paskirtas Otto Skorzeny, anksčiau vadovavęs parašiutininkų grupei,

vaizdingai ir sėkmingai išlaisvinusiai Benito Mussolini po jo įkalinimo. Esminiai plano elementai buvo tokie: O. Skorzeny vadovaujamos „smogikų komandos“ parašiutais nusileistų Irane ir prasmuktų į Teheraną, kur apsistotų vokiečių žvalgybos slėptuvėse.

Tarp parašiutais nuleistų smogikų būtų ir pabėgėlių iš Rusijos, kurie dėvėtų sovietines uniformas. Jiem būtų tekusi žvalgybinė funkcija – suteikti kuo daugiau informacijos „juodą darbą“ atliksiantiems Vokietijos specialistams.

Britų ambasados Ankaroje (Turkija) patarnautojas vokiečiams netgi perdavė dalinio susirašinėjimo tarp Londono, Maskvos ir Vašingtono, kopijas. Todėl Vokietijos žvalgyba apie pasiruošimą Teherano suvažiavimui buvo informuoti ne prasčiau nei patys suvažiavimo organizatoriai. Anot B. Yenne, pavogtoji korespondencija buvo „visraktis, pagal kurį buvo galima planuoti amžiaus nužudymo tikslius metodus ir veiksmų laikus“.

O kas, jeigu..?

Artėjant suvažiavimo metui plano detalės pradėjo nutekėti. Pirma: Vokiečių parašiutais numestas atsargas reikėtų pergabenti į Teheraną. O tam darbuo atlikti Hitlerio žmonės kreipėsi į „vietinį ekspertą“ – dvigubą agentą E. Merserį.

Sužinojęs apie pasikėsinimo planą, E. Merseris informaciją perdavė britams. Kaip operacijos „logistikos agentas“, E. Merseris turėjo galimybę atidaryti vokiečių ant žemės numestas dėžes ir sužinoti, kokius tiksliai ginklus ketinama panaudoti.

Antra: O. Skorzeny smogikų komandos narys, matyt, labai besidžiaugdamas savo numatytu dalyvavimu operacijoje ir labai norėdamas padaryti įspūdį moteriai, pasižadėjo jai iš slaptos operacijos „parvežti persišką kilimą“. Ši moteris – Lidija Lisovskaja – draugavo su Nikolajumi Kuznecovu, kuris buvo dvigubas agentas, lojalus Sovietų sąjungai.

Trečia, Rusijos agentai infiltravosi į sovietų pabėgėlių grupę, kuriai buvo duota užduotis infiltruotis į suvažiavimo saugumą užtikrinančią grupę. Šie agentai informaciją perdavinėjo savo vadovams Sovietų sąjungoje. O iš anksto žinant visas sąmokslo detales, nebuvo nė menkiausios galimybės, kad planas gali pasisekti – jis nebuvo realizuotas toliau bėglių iš Sovietų sąjungos ir parašiutininkų atvykimo į Teheraną.

Sovietų šnipai, garsėjantys savo brutalumu, nacių parašiutininkus išžudė ir paliko griovyje. Bet kas galėjo nutikti, jeigu visgi būtų išlaikytas slaptumas ir visi trys lyderiai būtų nužudyti?

Anot W. Churchillio, Teherano suvažiavimas buvo „pati didžiausia galios koncentracija, kokia kada nors buvo pasaulyje“ – viename kambaryje buvo didžioji dalis pasaulio karinių galių lyderių. Anot B. Yenne, jeigu planas būtų realizuotas sėkmingai, nei britai, nei sovietai neturėjo veikiančių galios paveldėjimo mechanizmų. Todėl būtų neabejotinai kilęs chaosas – ypač SSSR, kurią jau 20 metų geležiniu kumščiu valdė J. Stalinas ir kurio vaidmuo kare prieš A. Hitlerį buvo lemiamas.

Tuo tarpu W. Churchillio ir F. Roosevelto mirtys būtų reiškę galimą doktrinos, reikalaujančios Vokietijos „besąlygiško pasidavimo“, pabaigą. Jeigu Vokietija būtų įgijusi galimybę išsiderėti taiką, „karas galėjo baigtis gerokai anksčiau nei 1945 metais – tik, žinoma, Vokietija nebūtų nugalėta ir kontroliuotų didelę Europos dalį“, – rašė B. Yenne.

Jei ne palaidi liežuviai ir keletas nesėkmingų pasirinkimų, dabar gyventume siaubingoje paralelinėje realybėje.