Hitlerio populiarumo aušra: į nacių partiją stojo net buvę komunistai (II dalis)

Tęsiame portale lenta.ru paskelbtą istoriko, Rusijos Strateginių tyrimų instituto mokslo bendradarbio Konstantino Zaleskio pasakojimą apie Hitlerio iškilimą ir nacionalsocializmo suklestėjimą, lėmusius audringus įvykius Europoje.

Taigi paplitusi nuomonė, kad Hitleris ir jo partija į valdžią atėjo per rinkimus – mitas?

Be abejo. 1932 metų pabaigoje naciai turėjo didžiausią frakciją Reichstage, tačiau jie neturėjo konstitucinės daugumos. Tai nutiko jau po to, kai Hitleris buvo paskirtas reichskancleriu ir po komunistų pašalinimo iš parlamento. Ir nereikėtų pamiršti, kad pirmajame ministrų kabinete, kurį

suformavo Hitleris, buvo tik trys naciai: jis pats, vidaus reikalų ministras Vilhelmas Frikas ir ministras be portfelio Hermanas Geringas.

- Dėl kokių priežasčių 1933 metų sausį prezidentas Paulis fon Hindenburgas paskyrė Hitlerį reichskancleriu?

Hitlerį pasirinko politinis Vokietijos elitas. Susiklostė paradoksali situacija: žmonės, kurie tuo metu valdė Veimaro respubliką, norėjo jos sunaikinimo. Iki to laiko ji jau visiems spėjo nusibosti. Socialdemokratai, kurie buvo Veimaro respublikos tėvai-įkūrėjai, buvo diskredituoti apgailėtinų savo valdymo rezultatų ir dėl Didžiosios depresijos prarado savo turėtas pozicijas. Todėl Veimaro respublika nebuvo reikalinga nei prezidentui Hindenburgui, kuris pagal savo įsitikinimus buvo monarchistas, nei naciams ir komunistams, nei dešiniesiems.

Ir, beje, būtent dešinieji pasirinko nacius, bandydami juos išnaudoti savo politiniams tikslams. Dešinieji labai norėjo pasinaudoti masiniu visuomenės palaikymu. O tokį palaikymą turėjo tik komunistai (mažesniu lygiu – ir socialdemokratai) ir naciai, kurie dešiniesiems buvo ideologiškai artimesni.

Hitlerio pirmtakas, reichskancleris Kurtas fon Šleicheris, 1932 metų pabaigoje taip pat bandė flirtuoti su NSDAP. Tačiau dėl jo pirmtako Franso fon Papeno ir prezidento sūnaus Oskaro fon Hindenburgo intrigų, 1933 metų sausį jis buvo nušalintas nuo pareigų.

Labai svarbu, kad Hindenburgas paskyrė Hitlerį vyriausybės vadovu ne remdamasis parlamentinių rinkimų rezultatais, o nusprendęs pats. Tuometinė Veimaro respublikos Konstitucija suteikė prezidentui tokią galią.

- Kaip naciams pavyko apgauti dešiniuosius politikus?

Naciai išsiskyrė savo organizuotumu ir agresija. Jie turėjo tikrą valią valdžiai. Jie labai sumaniai ir efektyviai išnaudojo propagandą. Tai buvo didelis Gebelso nuopelnas. Nacius apskritai galima pavadinti šiuolaikinių rinkiminių kampanijų išradėjais, jie jas vykdė labai grubiai, agresyviai ir ryžtingai. Be to, Hitleris buvo labai talentingas politikas ir populistas, su kuriuo kitiems lygintis būtų sunku.

- Ar Vokietijos visuomenė kokiu nors būdu priešinosi nacizmo įsigalėjimui?

Ne, kokio nors rimto socialdemokratinio ar komunistinio pogrindžio Vokietijoje tuo metu nebuvo. Be to, po Hitlerio atėjimo į valdžią, įsirašyti į NSDAP sąrašus atbėgo tiek žmonių, kad po kurio laiko teko pristabdyti naujų narių priėmimą. Tarp norinčiųjų įstoti į nacių partiją netgi buvo nemažai buvusių komunistų, kuriems buvo sugalvota pravardė – „bifšteksai“ – išorėje rudi, o viduje raudoni. Kaip dažnai atsitinka, daugelis tiesiog panoro prisiplakti prie nugalėtojų.

Hitleris iškart parodė save kaip stiprios valstybės šalininką, ir tai patiko daugeliui vokiečių, kurie buvo pavargę nuo chaoso ir anarchijos Veimaro respublikoje. Juk tuometinėje Vokietijoje nebuvo gilių demokratinių tradicijų. Kaizerio laikais Reichstagas buvo iš esmės tik diskusijų forumas, o Veimaro respublikoje parlamento darbas dažnai būdavo paralyžiuotas dėl to, kad nacių ar komunistų frakcijos nuolat nutraukdavo posėdžius. Vyriausybės ir parlamentinės koalicijos keitėsi beveik kasmet ir nesugebėjo užtikrinti elementarios tvarkos valstybėje.

Vokietijos gyventojus, kurie buvo tradicinių vertybių sergėtojai, labai erzino 3-ojo XX a. dešimtmečio abejinga atmosfera Vokietijoje. Tų laikų bruožai – labai didelis nusikalstamumas, išsikerojusi visuotinė korupcija, prostitucijos ir homoseksualumo plitimas (kurie oficialiai buvo uždrausti iki pat 8-ojo XX a. dešimtmečio). Prieš tai egzistavusios moralinės nuostatos pamažu byrėjo, kultūroje vyravo dekadanso estetika, kurią naciai vėliau pavadino „degeneratyviuoju menu“.

Veimaro respublikos epocha tapo „auksiniu trečiuoju dešimtmečiu“ tik elitui. Jam tuo metu priklausė daug žydų. Beje, jie buvo ne verslininkai ar pramonininkai, o bohemos-intelektualų sluoksnio laisvų meninių profesijų atstovai, kurie dabar būtų pavadinti „kūrybine klase“. Kaip neretai pasitaiko, tradicinių visuomenės vertybių byrėjimą lėmė būtent ši aplinka. Tai nežadino visuomenės simpatijų.
Ir kada Hitleris pradėjo persekioti žydus, didelė visuomenės dalis jį aktyviai palaikė. Nors patys vokiečiai nebuvo patologiniai antisemitai, jų priešiškumas žydams, kaip ir visoje to meto Europoje, buvo buitinio lygio. Svarbų vaidmenį čia suvaidino nacių propaganda, kuri įtikinėjo žmones, kad bet kuri abejonė fiurerio politikos teisingumu prilygsta Vokietijos išdavystei.

- Kokį vaidmenį Hitlerio valdžios stiprėjime po jo paskyrimo kancleriu suvaidino Reichstago pastato padegimas?

Jokio. Tai, kad naciai šį pastatą padegė siekdami išprovokuoti – socialdemokratų ir komunistų išsigalvojimai. Visi dokumentai dabar jau yra vieši. Reichstagą padegė olandų teroristas Marinusas van der Liube, kuris pagal savo pažiūras buvo ne komunistas, o greičiau anarchosindikalistas. Jis buvo psichiškai nesveikas, beveik praradęs regėjimą dėl traumos darbe ir, sprendžiant iš visko, dar ir piromanas.

Naciams šis įvykis tikrai padėjo. Jie jau buvo paruošę įstatyminius aktus dėl komunistų partijos uždraudimo ir jos vadovybės arešto. Pranešti apie tai Hitleris planavo po rinkimų, kurie turėjo įvykti po savaitės. Beje, priežastimi represijoms prieš komunistus turėjo tapti kaltinimai rinkimų sužlugdymu. O čia – užsidegė parlamentas, ir naciai, be abejo, iškart dėl to apkaltino komunistus.
Ir kada Niurnbergo proceso metu Geringui buvo pateikti kaltinimai Reichstago padegimo organizavimu, jis nuoširdžiai stebėjosi ir įrodinėjo, kad neturėjo jokio motyvo to daryti. Komunistų partijos uždraudimas jau buvo parengtas ir laukė savo paskelbimo. Todėl naciai, be abejonės, pasinaudojo šiuo incidentu. Tačiau tik tiek.

- Jeigu Hitlerio pozicijos buvo tokios stiprios, kam jis 1934 metais surengė „Ilgųjų peilių naktį“? Ar SA (sukarinta Vokietijos nacionalsocialistų partijos organizacija – red. pastaba) lyderis Ernstas Remas iš tiesų kėlė grėsmę jo valdžiai?

Tai atskiro pokalbio verta tema, tačiau jeigu kalbėti trumpai, tai reikalai vyko taip: Remas buvo iš tiesų atsidavęs Hitleriui ir nesiruošė jo nuversti. Tačiau jis norėjo sustiprinti savo valdžią ir įtaką šalyje. Po to, kai priėmimas į partiją buvo sustabdytas, savo lojalumą norintys įrodyti vokiečių gyventojai masiškai pradėjo įsitraukti į SA gretas. Ši organizacija per 1934 metus pasipildė pusantro milijono narių ir bendrai padidėjo iki trijų milijonų narių.

Pajautęs savo jėgą, Remas, remdasis tikrąja nacių ideologija, pradėjo tvarkyti pagal save vietinę valdžią ir policiją, savavališkai ten paskirdamas savo atstovus. Čia jis įsivėlė į konfliktą su nacių partijos aparatu, kuris dėl tokios įvykių eigos būtų neišvengiamai tapęs SA padaliniu.
Tada Remas susipyko su armija, kai pasiūlė Hitleriui pradėti formuoti Vermachtą (Vokietijos ginkluotosios pajėgos 1935 – 1949 metais) savo smogikų būrių pagrindu. Reichsveras, kurį tuo metu sudarė ne daugiau nei 100 tūkst. žmonių, tokiu atveju taptų tiesiog „mokymų centru“ prie SA. Be to, Remas įsigudrino nuteikti prieš save dešiniuosius konservatorius, pareikšdamas, kad Vokietijai reikalinga nauja „nacionalinė revoliucija“ (pirmąja nacionaline revoliucija naciai vadino Hitlerio atėjimą į valdžią 1933 metais ir socialdemokratų bei konservatorių sutriuškinimą – red. pastaba). Todėl prieš Remą ir SA vieningu frontu stojo nacių partinis aparatas, kariuomenės viršūnėlės ir dešinieji politikai. Jie pradėjo įtikinėti fiurerį, kad Remas prieš jį ruošia pučą.

- Kodėl Hitleris stojo būtent į jų pusę, jeigu jis neturėjo abejonių dėl Remo lojalumo?

Nes SA jam daugiau nebuvo reikalingi. Jie buvo labai reikšmingi kovoje dėl valdžios, o dabar tik trukdė Hitleriui ir diskreditavo jį savo pusiau banditizmą primenančiomis akcijomis. Fiureris suprato, kad tam, kad galėtų valdyti šalį, jam reikia remtis partija ir jos aparatu, o ne Remo galvažudžiais.
SA ir kariuomenės konflikte Hitleris pasirinko generolus dėl keleto priežasčių. Visų pirma, Reichsveras, skirtingai nei smogikų būriai, turėjo sunkiosios ginkluotės. Visų antra, prezidentas Hindenburgas vis dar buvo gyvas, o generolai po jo mirties žadėjo savo paramą Hitleriui siekiant apjungti kanclerio ir prezidento pareigas be jokių rinkimų.

Remą pražudė didelės ambicijos. Be to, jis buvo homoseksualus, ko neslėpė, nors pernelyg ir neafišavo. Beje, nemanau, kad tai turėjo įtakos jo žūčiai.

- Ar tikrai Remas ir jo SA kolegos rengdavo nežabotas orgijas, kurios taip spalvingai parodytos Lučino Viskončio filme „Dievų saulėlydis“?

Viskontis pats buvo homoseksualus, todėl šiame filme daug kas yra jo fantazijos vaisius. Iš tiesų tame parodytame vakarėlyje, vykusiame Bad Vyseno miestelyje, susirinko labai daug smogikų, iš jų homoseksualūs buvo tik pats Remas, jo pavaduotojas Edmundas Heinesas ir dar keli žmonės. Todėl viskas buvo kiek kitaip nei parodė Viskontis, nors šio filmo meninės vertės tai nesumažina.
Hitleris, beje, asmeniškai į Remą žiūrėjo labai palankiai, jie vienas į kitą kreipdavosi „tu“. Jam buvo sunku priimti sprendimą dėl „Ilgųjų peilių nakties“. Tačiau koordinuotos partinio aparato, generolų ir dešiniųjų politikų intrigos nudirbo savo darbą.

- Tai kas, galų gale, sužlugdė Veimaro respubliką ir atvedė Hitlerį į valdžią?

Veimaro respubliką sužlugdė tiek objektyvios, tiek subjektyvios aplinkybės. Be abejo, ją rimtai pažeidė pasaulinė ekonominė krizė, tačiau jeigu socialdemokratai būtų vykdę protingesnę politiką, krizės pasekmes buvo galima užglaistyti.

Kaip jau sakiau, 4-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje Vokietijos valdžioje buvo Veimaro respublikos priešininkai. Vietoj to, kad išvestų šalį iš ekonominės ir politinės krizės, jie parodė politinį nebrandumą ir netoliaregiškumą pasirinkdami nacius.

Be abejo, ir pats Hitleris nemažai prisidėjo prie savo atėjimo į valdžią. Jo partijai savo palaikymui pavyko sukurti stiprų masinį judėjimą. Ir negalima pamiršti, kad po Pirmojo pasaulinio karo fašizmui palankios aplinkybės susiklostė visoje Europoje.