Jėzus – pirmasis egzorcistas

Lietuvoje vykstantis teologo, kunigo ir egzorcisto Benoit Domerque vizitas sulaukė nemenko žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimo. Svečias iš Prancūzijos įvardino, kad jis siekia įspėti apie antikristinius (demoniškus) pėdsakus popkultūroje. Nenuostabu, kad netrūksta skeptikų, nes ne vienam nūdienos žmogui demonai yra mitologinės būtybės. Kaip paradoksaliai skambėtų, bet krikščionybė neįsivaizduojama be velnio. Juk apaštalas Jonas teigia, jog „pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8).

Velnias yra nepatogi tema. Ne vienas šiuolaikinis teologas vengia kalbėti šia tema arba net tiesiai

pasako, kad netiki demonų egzistavimu. Tokį požiūrį puikiai apibendrina skandalingasis vokiečių teologas Eugene Drewermannas teigdamas:“demoniškos dvasios yra ne kas kita, kaip žmogiškų dvasių apraiška – sielos jėgos, kurias baimė išstūmė į pasąmoninius požemius”. Tad kuo remiantis galima kalbėti apie demonus? Turime tris pagrindines prielaidas: Šventojo Rašto tekstus, krikščionių tradiciją ir patirtį.

Jėzus – pirmasis egzorcistas

Biblijos tekstų apie demonus yra daugybė. Štai Senojo Testamento raštuose velnias vadinamas žodžiu Satan. Šis žodis beveik visada yra vartojamas su žymimuoju artikeliu, kas nurodo tikrinį daiktavardį, asmeniškumą. Graikiškasis Senojo Testamento vertimas Septuaginta žodį Satan verčia į diábolos, kuris turi šmeižiko, gundytojo, kaltintojo ir kiršintojo prasmes. Senajame Testamente šis žodis pavartotas 26 kartus. Šiuose tekstuose piktoji dvasia vaizduojama viršesnė už žmones, bet ji visada paklūsta Jahvei. Būtent ši aplinkybė išskyrė žydų tautos suvokimą apie angelus ir demonus iš kaimyninių tautų, nes Dievas suvokiamas kaip absoliutus asmuo, čia nėra vietos dualizmui (Blogio ir Gėrio pusiausvyrai). Toks tikėjimas nepalieka erdvės demonų baimei ar magijos praktikavimui.

Naujajame Testamente Jėzaus Kristaus kova su Šėtonu užima centrinę vietą, o Jėzus ne sykį pasirodo kaip egzorcistas. Jo auka ant kryžiaus vaizduojama kaip būtina kaina, kurią reikėjo užmokėti, kad pasaulis būtų išlaisvintas nuo vergavimo demono valdžiai.

Evangelijos ir Apaštalų darbai mums pateikia tris dažniausiai naudojamus terminus velniui nusakyti daimónion (45 kartus); Satán (15 kartų) diábolos (13 kartų). Naujajame Testamente žodis „demonai“ visada turi blogio angelų reikšmę. Kai kuriais atvejais jie dar vadinami „dvasiomis“, bet visada nurodomos kaip „ne tyros“ (Mt 10,1; Mk 1,23.26.27; 3,11.30; 5,2.8.13; 6,7; 7,25; 9,25; Apd 5,16; 8,7). Šios dvasios dar vadinamos „priešu“ (Mt 13,25.28.39; Lk 10,19; Apd 13,10), „gundytoju“ (Mt 4,3), „piktuoju“ (Mt 6,13; Apd 19,12.15.16). Diskusijoje dėl Jėzaus daromų stebuklų, iškyla dar vienas piktosios dvasios vardas – Beelzebul, kitaip namų arba vietovės viešpats, kuris lotyniškame Šventojo Rašto vertime Vulgatoje ironiškai buvo perkeistas į Beelzebub, kas reikštų – „musių viešpats“.

Evangelijose nedviprasmiškai parodoma demono prigimtis, jo troškimas kenkti žmogui ir pastarojo silpnumas. Jėzus stoja į kovą su Piktuoju, ir visada išeina iš jos nugalėtoju. Autoritetingais įsakymais Jėzus atlikinėja egzorcizmus ir tuo parodo savo dieviškąją prigimtį. Šie egzorcizmai skelbia Kristaus pergalę, bet žmogus turi pasinaudoti šios pergalės vaisiais, nes Šėtonas ir toliau jam kenkia. Žmogaus gynyba yra malda, ypač Jėzaus išmokytoji, kurioje prašoma išlaisvinti iš blogio. Mūsų tikėjimo spragos tampa erdve pasireikšti Piktajam. Todėl apaštalas Petras vaizdingai aprašė gundymus ir apsaugą nuo jų :“Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu” (1 Pt 5,8-9)

Aušros sūnaus nuopuolis

Nors Šventajame Rašte yra daugybė vietų, kuriose kalbama apie demonus, tačiau jų kilmė neatskleidžiama. Tad pirmieji krikščionių teologai (vadinamieji Bažnyčios Tėvai) vystė angelų nuopolio teorija. Suglaudus jų įžvalgas pamatytumėm, kad jose išryškėja Liuciferio (lotynų k. “lucis” reiškia „šviesa”, “feros” – “nešėjas“) figūra.

Visoje krikščioniškoje tradicijoje Liuciferis yra vaizduojamas demoniškos hierarchijoje viršūnėje. Tai kyla iš Bažnyčios Tėvų pateiktos Izaijo ir Ezekielio (28, 12-14) knygų tekstų interpretacijos. Pažvelkime į Izaijo pranašystę:

„Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika nugramzdinta į Šeolą. Tavo guolis yra lervos, o tavo apklotas – kirmėlės”. Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, – tave, kuris išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: “Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų, – prilygsiu Aukščiausiajam!” Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą – į patį Duobės dugną“ (Iz 14, 11 – 15).

Kunigas Antanas Rubšys, Senojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjas, žodžiu „Aušrinis“ verčia hebrajišką sąvoką helēl, kuri reiškia „spindintįjį“ arba „aušrinę žvaigždę“.

Origenas, šv. Atanazas, šv. Bazilijus ir šv. Augustinas manė, kad puikybė apakino Liuciferį, nes jis leido savo grožiui ir didybei nustelbti Kūrėjo išmintį. Viduramžių teologijos „žvaigždės“ šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad velnias puikybe nusidėjo pirmąją kūrimo akimirką. Kaip matome puikybė, savo nuomonės vertinimas labiau nei Dievo valia, lėmė tai, ką Bažnyčios Tradicija vadina angelų nuopuoliu ir maištu, nes Liuciferio pavyzdžiu pasekė nemaža dalis angelų.

Psichodrama ar dvasinė kova?

Atrodytų keista, bet racionalumo ir techninės pažangos eroje susidomėjimas demonais, egzorcizmu ir viskuo, kas siejama su tamsos pasauliu tik auga. Nors moderniam žmogui egzorcizmas dažnai asocijuojasi su Holivudo produkcija, bet susidūrimas su nepaaiškinamais reiškiniais neleidžia apsiriboti vien racionalumu. Pavyzdžiui, tarp egzorcistų klientų buvo žymusis dailininkas Salvadoras Dali, o Vatikano archyvų dokumentai liudija, kad Antrojo pasaulinio karo metu popiežius Pijus XII bandė per nuotolį išvaryti šėtoną iš Hitlerio, tačiau šie bandymai nedavė jokių rezultatų.

Kas slypi už keistai nūdienos žmogaus ausiai skambančio žodžio „egzorcizmas“? Lotyniškai ir graikiškai jis reiškia „užkeikimą“, „prisaikdinimą“, „išprašymą“. Paradoksalu, bet, kaip sako vienas žymiausių nūdienos egzorcistų tėvas Gabrielis Amorthas, Viduramžiais vietoje to, kad raganoms būtų taikomas egzorcizmas, jos būdavo paprasčiausiai sunaikinamos. Atradus Naująjį pasaulį įsitvirtino įsitikinimas, kad krikščioniškose šalyse šėtono poveikio nėra, o egzorcizmas reikalingas tik misijų kraštuose. XIX a. pasaulėžiūroje apsėdimo atvejus apskritai pradėta tapatinti su psichologiniais

sutrikimais, daugelyje šalių egzorcistų paprasčiausiai nebeliko. Nenuostabu, kad skeptikams egzorcizmas tėra psichodrama, o tikintiems – kova su realia blogio jėga. Modernioji visuomenė, nors ir stengėsi atsikratyti blogio problemos, bet neįstengė to padaryti. Dažnai mokslai, ypač susiję su psichologija, būna tiek suabsoliutinami, kad susidaro įspūdis, jog patys tampa nelanksčiomis dogmomis. Tačiau blogis yra toks svetimas žmogaus prigimčiai, šiam pasauliui, kad dėl jo atsiradimo neįmanoma apkaltinti vien tik pasąmonės procesų. Todėl prielaida, kad už žmogaus patirties gali egzistuoti kitokia tikrovė, negali būti moksliškai nei įrodyta, nei paneigta.

Tad esame tikėjimo perspektyvoje. Joje demonas tiki, kad yra Dievas ir kaip sako apaštalas Jokūbas: „tiki ir dreba“ (Jok 2, 19). Jis pats Dievo atžvilgiu yra apimtas destruktyvios baimės, kurios vedamas siekia naikinti Viešpaties kūriniją. Pagrindinis jo ginklas įgyvendinant šiuos tikslus yra melas. Ne veltui Jėzus velnią yra pavadinęs „melo tėvu“ (Jn 8, 44). Visa jo veikla nuo pat Edeno sodo istorijos yra pateikti žmogui iškreiptą vaizdą apie Dievą, pasaulį, jį patį. Demonas nori įteigti, kad jis yra galingas bei pajėgus viešpatauti šiame pasaulyje, bet prieš savo mirtį ir kančią Jėzus įspėjo „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“(Jn 16, 11). Todėl Kryžiumi visos kovos jau laimėtos, o krikščionys kovodami su blogio jėgomis tik naudojamės Kristaus pergalės vaisiais.