Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Kovo » 29

Šėtonas gundo mažiausiai aštuoniais būdais

Šėtonas yra kovotojas. Mes patenkame į jo mūšio lauką bet kuriuo atveju, nesvarbu, ar kaunamės, ar ne. Jis stengiasi prieštarauti, trukdyti Dievo valiai, vadovauti Dievo žmonėms ir, žinoma, neleisti netikintiesiems patikėti Dievo Sūnumi.

šėtonas, velnias, jėzus, dievas, religija

Kaip Šėtonas eina prieš Dievo valią ir kaip Dievo galia, esanti Kristuje, priešinasi Šėtonui?

Nereikia pamiršti, kad Šėtonas neatakuoja be Dievo leidimo (žr. Job 1,6–12; 2,1–7; 1 Met 21,1; 2 Sam 24,1; Lk 22,31–32). Paulius, pripažinęs, kad yra „dyglys kūne, Šėtono pasiuntinys“, žinojo, jog Dievas panaudojo tą negalią tam, kad patobulintų jo charakterį (2 Kor 12,7–10). Prieš žmoniją Šėtonas veikia mažiausiai aštuoniais būdais:

· gundymu nusidėti;
· apkaltinimu Dievo akyse;
· priešinimusi Dievo valiai ir darbams;
· tiesos painiojimu;
· stabmeldyste ir magija;
· piktųjų dvasių valdymu;
· Antikristo išpuoliais;
· sistemingu blogiu.

Nėra tokios vietos žemėje, kur Šėtono klastų nebūtų. Jis veikia kiekvieną žmogų, kiekvieną reiškinį – nuo asmeninių sprendimų iki valstybinių įstatymų, nuo žmonių tarpusavio santykių iki tarptautinių derybų, nuo individualių įpročių iki kultūrinių papročių.

Gundymas nusidėti

Svarbiausias Šėtono tikslas yra valdyti žmones taip, kad jie nepasitikėtų Dievu, nebeturėtų vilties, kuri yra Kristuje; didžiausias jo darbas – gundyti žmones nusidėti pasiūlant pasirinkimą, prieštaraujantį Dievo valiai.

Kadangi Šėtono gundymų išvardijimas nedaug kuo skirtųsi nuo visų galimų nuodėmių sąrašo, sutelksime dėmesį į svarbesnius jo viliojančių sumanymų aspektus.

Gundymą aš apibrėžiu kaip galimybę pasirinkti, kurią Šėtonas siūlo galintiems laisvai apsispręsti žmonėms ir, beje, žinantiems, kad tas pasirinkimas nėra Dievo ketinimai (žr. Jok 1,14). Pirmasis gundymas yra visų Šėtono vilionių modelis: jis kvietė Ievą suabejoti Dievo garbingumu ir ištikimybe, pasiūlydamas kitą patrauklų pasirinkimą (Pr 3,1–6). Ieva ir jos partneris pasidavė Šėtonui, ir tas pasidavimas leido įgyvendinti jo kėslus.

Šėtono pinklės yra lemtingos trijose gundymų srityse.

Pirma, Šėtonas traukia mus, sumenkindamas kryžiaus svarbą.

Jis gundo Jėzų, kad šis gautų karalystę, neidamas ant kryžiaus (Mt 4,1–11; Lk 4,1–13). Vėliau, paveikęs Petrą, Šėtonas pakartoja tą patį pasiūlymą pakišdamas Jėzui mintį, jog Mesijui nereikia kentėti (Mk 8,31–33; Mt 16,21–23).

Getsemanėje matome paskutines įžūlias pastangas atkalbėti Dievo Sūnų nuo kryžiaus. Išlikdamas tvirtas savo vienatvės valandą, Jėzus atsiskiria, pabėga nuo Šėtono valdžios (Mk 14,32–42). Golgotoje Jėzus sugriauna visus Šėtono darbus ir atima visas jo valdas: nuodėmę, mirtį, pragarą ir valdžią.

Tas, kas niekina Kristaus kryžių, yra Šėtono įtakoje.

Antra, Šėtonas bando mus prisivilioti, drąsų Kristaus pripažinimą ir išpažinimą paversdamas silpnu bailumu. Paskutinės vakarienės metu Jėzus pranešė Petrui: „Simonai, Simonai! Štai Šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22,31–32).

Paulius išreiškia panašų susirūpinimą Tesalonikos tikintiesiems: „… ar kartais jūsų nesuviliojo gundytojas ir ar nėra niekais pavirtęs mūsų triūsas“ (1 Tes 3,5; dar žr. 2 Tes 3,3).

Nors ir labai guodžia žinojimas, kad Viešpats už mus meldžiasi, tačiau neturėtume prarasti šventos baimės būti Šėtono pražudytiems.
Trečia, Šėtonas gundo, menkindamas apreikštosios tiesos reikšmę. Paulius kalba korintiečiams: „Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas nesugadintų ir neatitrauktų nuo tyro atsidavimo Kristui. Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate“ (2 Kor 11,3–4).

Paulius atkreipia dėmesį į tai, kad tas kitas Jėzus, kita dvasia ir kita evangelija yra aiškinama tokių vadovų, kurie yra Šėtono tarnai. Pats Šėtonas apsimeta šviesos tarnu (2 Kor 11,13–15).

Nors Šėtonas ir nori, kad sumenkintume apreikštąją tiesą, Paulius įtikinamai parodo, jog verta kovoti už Kristaus Evangelijos tiesas. Jis ragina efeziečius būti subrendusius: „Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius“ (Ef 4,14).

Pažiūrų, akiračio platumas ir mąstymo tiesumas vaidina savo vaidmenį teologinėse grumtynėse, ginčuose. Tačiau nekontroliuodami svarstymų pagal Bibliją, esame nešami tolyn nuo tikrosios krikščionybės.

Geroji naujiena gundymuose mus padrąsina. Pirmojo laiško korintiečiams 10,13 rašoma: „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“.

Apkaltinimas Dievo akyse

Gerai žinome, kaip Šėtonas tyčiodamasis kaltino Jobą Dievo akyse ir kaip Dievas leido Šėtonui išmėginti Jobą (Job 1,6–12; 2,1–7).

Tokie pat kaltinimai yra ir Zacharijo knygos 3,1–2: „Tuomet jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jehošuą, stovintį priešais Viešpaties angelą, ir Šėtoną, stovintį jo dešinėje jį apkaltinti“. Apreiškime Jonui Šėtonas vadinamas „mūsų brolių kaltintoju, skundusiu juos mūsų Dievui dieną ir naktį“ (Apr 12,10).

Šėtonas siekia sugundyti Dievą, kad jis suabejotų savo išgelbėjimo planu ir kad jo pažadėta meilė bei įsipareigojimai būtų atitraukti nuo jo išsirinktų žmonių. Tačiau Dievas lieka ištikimas; Jis negali būti sugundytas veikti priešingai savo būdui, paženklintam ištikimybe ir meile. Nepaisant to, Šėtono kaltinimai gali susilpninti Dievo žmonių, pasidavusių abejonėms ir nerimui, tikėjimą.

Priešinimasis Dievo valiai

Skelbdamas, rodydamas savo baisią stiprybę, Šėtonas priešinasi Dievo valiai, kad ir kokia ji bebūtų aiški. Naujajame Testamente randame pagrindinę šito pasipriešinimo veikimo sritį: Šėtonas nuolatos kliudo skelbti Evangeliją, netgi persekioja, žudo (Apr 2,10 ir 13).

Palyginime apie sėjėją Jėzus paaiškino, kas atsitinka su sėkla, kuri pasėjama greta kelio: „Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje“ (Mt 13,19; dar žr. 13,24–30, 36–43; Jn 3,19–21; 7,20; 8,42–59; 10,19–21).

Pirmosios misijų kelionės metu, kai burtininkas Elimas priešinasi jo pamokslavimui, Paulius atsako: „Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisingumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?“ (Apd 13,8–10; žr. 16,16–18; 1 Tes 2,18; 2 Pt; Jud).

Tiek paversdamas draugiškai nusiteikusį evangelistą nebyliu, o energingą pamokslininką bjauriu, nemaloniu žmogumi, tiek platindamas žinias apie pastorių, vadovų nuodėmes Šėtonas mėgina apkaltinti Bažnyčią ir sukelti abejonių Evangelijos tiesomis.

Tiesos painiojimas

Šėtoniškos jėgos taip pat stengiasi išmušti iš vėžių, supainioti žmonių mąstymą apie tiesą.

Paulius kalba „netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos; ogi

Kristus yra Dievo atvaizdas“ (2 Kor 4,4; žr. Apd 26,18; 1 Kor 12,2; Apr 2,9–10 ir 24; 3,9). Paulius primena ir efeziečiams, kaip jie kažkada laikėsi „šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose“ (Ef 2,2; žr. 1 Tim 4,1).

Šėtonas dedasi teisuoliu (2 Kor 11,13–15), nors iš tikrųjų jis yra „melo tėvas“ (Jn 8,44). Apgaudinėjimo meistras meluoja, iškraipo ir paslepia tikruosius savo ketinimus po apgaulinga kauke.

Stabmeldystė ir magija

Supainiojęs tiesos supratimą, Šėtonas skatina žmones kiek įmanoma labiau garbinti iškreiptus Dievo pavidalus. Tie dalykai atveda prie magijos ir stabų garbinimo (žr. Apd 8,9–11; 19,13–16; Kol 2,8–23; Apr 9,21; 18,23; 21,8; 22,15).

Piktųjų dvasių valdymas

Pati žiauriausia Šėtono machinacija Dievo tiesos atžvilgiu yra vadovavimas piktosioms dvasioms, arba demonizacija, – žmogaus sielos ir valios užvaldymas apsigyvenant tame asmenyje.

Kartais Šėtonas tarsi kirminas lėtai šliaužia į žmogaus gyvenimą, kol galų gale žmogus visiškai patenka jo įtakon. Kitais atvejais „paėmimas“, apsėdimas būna staigus, netikėtas ir dramatiškas.

Demonizacijos atvejai Naujajame Testamente minimi dažnai, o išlaisvinimas, išgelbėjimas yra įprastas dalykas (žr. Mt 4,24; 8,16; 9,32–34; 10,1–8; 12,22–32; 15,21–28; 17,14–21; Mk 1,23; 5,1–20; Lk 8,2; 13,11.16; Jn 6,70–71; 8,42–59; Apd 5,16; 8,7; 10,38; 13,10; 16,16–18; 19,13–16; 26,18). Kol Šėtonas dar nepakeitė savo priemonių, reikia būti pasiruošusiems tokioms akcijoms. Daugybė dvasininkų ir misionierių liudija, jog Šėtonas vis dar tebenori apsigyventi žmonėse.

Žvelgdami į ilgiausią demonų apsėdimo istoriją Naujajame Testamente, Mk 5,1–20 aptiksime mažiausiai šešis demonizacijos bruožus.
Pirma, apsėstasis negali pritapti prie visuomenės. Velnio apsėstas Gerazos žmogus „gyveno kapų rūsiuose“ ir šiaip gana keistai elgėsi (eil. 3 ir 5).

Antra, apsėstasis gali turėti antgamtinės jėgos. Minėtasis žmogus niekaip nebuvo suvaldomas, net geležinės grandinės nepadėdavo (eil. 3 ir 4).

Trečia, velnio apsėstieji, atrodo, dažnai turi polinkį į savęs sunaikinimą. Gerazietis bastydavosi „daužydamas save akmenimis“ (eil. 5), ir, kadangi jis gyveno kapinėse, galime daryti išvadą, kad jis žavėjosi mirtimi (eil. 3).

Kitą kartą tėvas pranešė apie dvasios apsėstą sūnų, kuris dažnai mesdavosi į vandenį arba į ugnį (Mk 9,21–22). Kadangi Šėtonas yra vadinamas naikintoju ir galvažudžiu (Apr 9,11; Jn 8,44), polinkis sunaikinti save gali būti geras apsėdimo indikatorius.

Ketvirta, velnio apsėstųjų asmenyse neretai galima aptikti kūno ir psichikos susirgimų simptomų. Demonų apsėdimą dažnai lydi aklumas ir nebylystė (Mt 9,32; 12,22; Mk 9,17). Šėtonas dar gali ir suluošinti, sukaustyti žmogų (Lk 13,11.16). Vis dėlto ligos ir demonizacija yra skirtingi reiškiniai (žr. Lk 4,40–41; 9,1–2; 13,32).

Penkta, dvasių apsėstieji suvokia Dievo tiesą ir Kristų. Jie pareiškia, kad Jėzus Kristus yra Sūnus, ir pradeda siautėti tada, kai skelbiama Evangelija (Mk 1,23–24; 5,6–8; Mt 8,29; Apd 16,16–18; 19,13–16; Jok 3,19). Visa tai jie daro suvokdami, kad Evangelijos skelbimas yra Dievo išgelbėjimo ir teismo įrankis.

Šešta, apsėstieji žino tiesą, bet yra „melo tėvo“ (Jn 8,44) valdomi, todėl Kristaus tiesas stengiasi iškraipyti.
Kada Paulius susiremia su burtininku Elimu, jis kaltina Elimo visokiomis klastomis bei suktybėmis ir klausia: „Ar dar nesiliausi kraipūs tiesių Viešpaties kelių?“ (Apd 13,10).

Antikristo išpuoliai

Paskutiniaisiais laikais Šėtonas imituos įsikūnijusį Dievą. Ypatingo valdovo, Antikristo, asmenyje Šėtonas labai trukdys Dievo žmonėms (2 Tes 2,1–12; Apr 12,1–13; 16,10–14; 19,19–21).

Sistemingas blogis

Šėtonas arba jo pavaldiniai taip paveikia atskirus visuomenės sluoksnius, kad žmonės pradeda tarnauti blogiui ir nuodėmei, tampa įrankiais Šėtono rankoje (žr. Dan 10; 1 Tes 2,18; Jn 8,44).

Šėtono veiklos pėdsakus mūsų amžius pamatė pragariškuose Hitlerio naikinimuose, mafijos nusikaltimuose ir tarptautinio terorizmo arenoje. Su Šėtono darbais susiduriame, kai mokyklose žudomi mokiniai, kai žiauriai ir neteisingai elgiamasi su vaikais ir moterimis. Jį atpažįstame abortų gausybėje, apartheido politikoje, biurokratiniuose nekaltų ir bejėgių žmonių „dusinimuose“; sistemingas blogis yra Šėtono užmačios.

O. Guinness knygoje „Duobkasio byla“ („The Gravedigger File“) meistriškai atskleidžia piktojo pinkles, egzistuojančias tokiuose Vakarų visuomenės faktoriuose, kaip sekuliarizacija ir pliuralizacija. Šie veiksniai nėra tik šiaip sau „nuolatinis istorijos kitimas“. Visi šie dalykai yra senojo Šėtono šiuolaikiniai renginiai, sumanyti tam, kad žmonėms būtų užkirstas kelias garbingai gyventi akivaizdoje Dievo, kuris apsireiškė savo Sūnuje.

Dievo galios pasireiškimas

Dievo galybė Kristuje vis dėlto mums duoda galimybę priešintis Šėtonui. Pažvelgsime į du svarbiausius Dievo galios pasireiškimo būdus: piktųjų dvasių išvarymą ir atsispyrimą prieš pagundas bei susilaikymą nuo jų; tokie yra Dievo metodai kovoje su demonizacija ir gundymais.

Piktųjų dvasių išvarymas

Tai ne nuoroda į ritualus, kuriuos atlieka charizmatiškai nusiteikę asmenys. Kristaus mirtis ir prisikėlimas yra Dievo galia išgelbėti ir išlaisvinti (Kol 2,14–15); būtent dėl to laimima pergalė prieš piktąsias dvasias.

Jėzus išvarė demonus veiksmingu žodžiu (Mt 8,32; 17,18; Mk 1,25), Dievo Dvasia (Mt 12,28), malda (Mk 9,29), o dažnai ir paliesdamas apsėstąjį (Lk 13,13).

Pokyčiai po išvarymo būdavo labai greitai pastebimi (žr. Mk 5,15). Tada, kai Jėzus išvydavo piktąsias dvasias, buvę apsėstieji jausdavo prieštaringą vidinę kovą, lydimą įvairių požymių, tokių, kaip purtymas bei rėkimas (Mk 1,26) ir Jėzaus pripažinimas (Mk 5,7).

Demonų išvarymas buvo viena iš svarbiausių Jėzaus misijos užduočių. Apie ankstyvąją Jėzaus tarnystę Galilėjoje Morkus rašo: „Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus“ (Mk 1,39). O Petras kalba, kaip Jėzus „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10,38).

Sumenkindami piktųjų dvasių išvarymo svarbą ankstyvojoje Bažnyčioje, nesuvokiame Jėzaus misijos pobūdžio. Dvasių išvarymas nebuvo šalutinis jo tarnystės dalykas. Kristus yra kovos su Šėtonu Viešpats. Pripažindamas Šėtono jėgą, Jėzus suprato, kad tai galima nugalėti tik kryžiumi ir prisikėlimu, ir toliau išvarinėjo piktąsias dvasias. Jėzus nei bijojo Šėtono pastangų, nei jas menkino. Būtų gerai, jei ir mes šiuo atveju pasektume Jėzumi.

Kova su gundymais

Gal tai ir nėra didelė antgamtinė galia, tačiau atsispyrimas prieš pagundas ir susilaikymas nuo jų yra antroji galimybė, Dievo suteikta jo žmonėms.

Jėzus atmetė Šėtoną nuo savęs atkakliai siekdamas įvykdyti Dievo valią, kuri yra apreikšta Šventajame Rašte (Mt 4,1–11; Lk 4,1.13). Apstulbintas nepalaužiamo Jėzaus atsisakymo pasiduoti jo kėslams, Šėtonas atsitraukė nuo jo „iki laiko“, kaip rašo Lukas (4,13), galbūt iki Petro klaidingo suvokimo (Mt 16,22–23: „…O jis [Jėzus] atsisukęs subarė Petrą: ‘Eik šalin, Šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis’“).

„Visas Jėzaus gyvenimas ir kančia yra sakymas ‘taip’ Dievui ir … ‘ne’ gundytojui“, – sako vokiečių mokslininkas Werneris Foersteris. Galbūt mums reikia atidžiau apmąstyti šias mūsų Viešpaties dvasines pergales – nuolatinį Šėtono atmetimą ir nepriekaištingą Dievo valios vykdymą.

Jokūbas, Paulius ir Petras skatina mus sekti Jėzų ir greitai atmesti Šėtono pasiūlymus. „Taigi būkite klusnūs Dievui“, – sako Jokūbas. – „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (4,7). „Ir nepalikite vietos velniui“, – sako Paulius (Ef 4,27). „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“, – prideda Petras (1 Pt 5,8–9).

Mums kur kas lengviau seksis vykdyti Dievo valią, jeigu Šėtono pasiūlymus atmesime iškart ir neleisime gundytojui užvaldyti mūsų minčių. Reikia apsivilkti Dievo šarvais taip, „kad galėtume išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6,10–18).

Galų gale mes turime melstis, kad Dievas globotų, apsaugotų. Jėzus ragino savo mokinius melstis: „Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6,13). Vėliau jis meldėsi, kad Tėvas apsaugotų „juos nuo piktojo“ (Jn 17,15). Net mūsų Viešpats pripažino egzistuojančią Šėtono jėgą, ir nuolatinis jo maldos prašymas buvo tai, kad mes būtume išvaduoti iš velnio pinklių. Apaštalai irgi pabrėžia būtinumą melstis dėl išlaisvinimo (žr. Ef 6,18; 2 Tes 3,3; 1 Jn 5,18).

Būdami gundymų apsuptyje, turime viltį Dievo malonėje, kurios mums teikiama pakankamai (2 Kor 12,7–10). Dievas neleis mūsų gundyti daugiau, negu mes galime pakelti (1 Kor 10,13).

Kalbėdami apie Šėtoną, žmonės krypsta į du kraštutinumus. Vieni neigia jo ir demonų buvimą manydami, kad tai atgyvenusi idėja. Kiti yra taip susirūpinę Šėtonu, jog mato jį už kiekvieno kampo. Šėtonas džiaugiasi ir tais, ir anais.

Reikia išlaikyti balansą tarp visiško paneigimo ir pernelyg didelio susirūpinimo. Geriausia pozicija yra „žinojimas negerbiant“. Mes žinome, kad Šėtonas veikia, bet negerbiame jo galių, nes esame tikri, kad Dievas yra galingesnis.

Savo kančia ant kryžiaus Jėzus Kristus sutriuškino daugybę demonų, o savo prisikėlimu bei įžengimu dangun paskelbė jiems galą. „O ramybės Dievas netrukus sutryps Šėtoną po jūsų kojomis“ (Rom 16,20). Galbūt ta diena greit ateis. Ir gal išgyvensime, nepasiduodami patraukliems, tačiau pražūtingiems Šėtono pasiūlymams.

Scott McKnight, daktaras, profesorius, dėsto Naująjį Testamentą teologinėje seminarijoje Ilinojuje, JAV

Vertė Ina Kamaitytė

Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar


TavoSkelbimai.lt Skelbimų lenta