Ką slepia vaikų vakcinavimas nuo lytiškai plintančių ligų

Gimdos kaklelio vėžys – viena dažniausių moterų onkologinių ligų. Mokslininkai teigia, kad dažniausiai šį vėžį sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV), perduodamas lytiniu keliu. Šio viruso nešiotojai yra dauguma lytiškai aktyvių vyrų ir moterų. Tad, remiantis statistika, užsikrėsti ŽVP itin realu. Prieš keletą metų buvo sukurta vakcina nuo šio viruso. Teigiama, kad tai – veiksmingiausia apsaugos priemonė nuo ŽVP, o savo ruožtu ir nuo gimdos kaklelio vėžio, nes, pasirodo, žmogaus papilomos virusas įveikia net prezervatyvus. Tačiau skiepas nuo ŽPV bus veiksmingas tik tada, jei šia vakcina bus paskiepytos dar lytinių santykių neturėjusios mergaitės. Lietuvoje kol kas ŽPV vakcina yra mokama ir brangi, tačiau, sveikatos apsaugos ministrės R. Šalaševičiūtės teigimu, bus siekiama, kad nuo 2016 m. ši vakcina būtų įtraukta į skiepų kalendorių, taip tapdama nemokama ir prieinama visiems.

Toks ketinimas, kaip ir pačios vakcinos sukūrimas, iš šalies atrodo sveikintinas dalykas. Tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Šiame tekste bioetikas iš JAV kun. Tadas Pacholczykas svarsto, kokią žinią mūsų vaikams perduoda tai, kai jie yra skiepijami nuo lytiškai plintančių ligų. Ir siūlo prieš skiepijant savo vaikus šia vakcina apsvarstyti daugelį veiksnių – tiek medicininių, tiek moralinių.

2007-aisiais Atlantos (JAV) Ligų kontolės ir prevencijos centrų komitetas rekomendavo, kad mergaitės ir jaunos moterys tarp 9 ir 26 metų būtų skiepijamos nuo ŽPV, siekiant išvengti gimdos kaklelio vėžio ateityje.

2011-aisiais tas pats komitetas rekomendavo nuo ŽPV vakcinuoti ir 9–12 metų berniukus. Šių rekomendacijų tikslas – užkirsti kelią vėžio formoms, sukeliamoms ŽPV, kaip, pavyzdžiui, tam tikri virškinamojo trakto piktybiniai navikai.

Nors siekis išvengti vėžio ar kitų ligų yra neabejotinai geras, rekomendacijos visiems skiepytis nuo ŽPV kelia etinį susirūpinimą. Kadangi šios rekomendacijos yra susijusios svarbiais žmogaus elgelsio ir seksualumo aspektais itin paveikiame vaikiškame ir paauglystės amžiuje, tėvai turėtų susimąstyti, kokią psichologinę ir socialinę žinią gali perduoti vaikams jų skiepijimas nuo žmogaus papilomos viruso. Todėl sprendimą vakcinuoti vaikus nuo ŽVP ar ne kiekviena šeima turi priimti labai individualiai.

Kai kurie tėvai yra pagrįstai susirūpinę, kad, paskiepydami savo vaikus nuo lytiniu keliu plintančio viruso, jiems perduos žinią, jog šie pateisina lytinius santykius iki santuokos. Jaunuoliams gali pasirodyti, kad jų tėvai bei gydytoja netiki, jog šie gali išslikti skaistūs, tačiau tikisi, kad jie taps aktyvūs dar iki santuokos.

Paplitęs prezervatyvų dalijimas jaunimui iš tikrųjų perduoda tą pačią žinią, o jauni žmonės šiandien nėra kvailiai. Jie suvokia, kaip juos supanti kultūra  ne tik daugiau nebereikalauja, kad šie susilaikytų nuo ikivedybinių lytinių santykių, bet ir tuo netiki. Mergaitės ir berniukai daugiau nebelaikomi laisvomis asmenybėmis, galinčiomis pasirinkti ir pačioms apsispręsti, kai yra drąsinami ir remiami, – jie veikiau traktuojami kaip seksualinės neišvengiamybės objektai.

Prisimenu, kaip kartą kalbėjausi su vidutinio amžiaus moterimi apie rekomendacijas skiepyti nuo ŽPV. „Jei mane mažą mama būtų vedusi skiepyti nuo lytiniu keliu plintančios ligos, būčiau išsigandusi, – kalbėjo ji. – Būčiau sau galvojusi: nejau ji mane laiko paleistuve, ar ką?”

Tėvai turi būti atsargūs, kad neperduotų to fatališkumo jausmo, kalbėdami apie seksualinį elgesį savo vaikams.  Šios viską leidžiančios kultūros apsuptyje tėvai, kurie yra pirmieji vaikų ugdytojai lytiškumo klausimais, turi teisę būti itin budrūs, kad savo vaikams neperteiktų prieštaringų žinučių.

Visuotinis skiepijimas nuo lytiškai plintančių ligų, kaip antai ŽPV, gali turėti visiškai neplanuotą poveikį, potencialiai lytiškai aktyviems berniukams ir mergaitėms suteikdamas klaidingą saugumo jausmą. Paauglystės laikotarpiu, kai itin veikia hormonai, jaunuoliai gali manyti, jog skiepai sumažins ikisantuokinio sekso riziką, todėl tai gali dar labiau paskatinti juo užsiimti. Tačiau iš tiesų tai tik dar labiau padidintų bet kurių kitų lytiniu kelių plintančių ligų riziką apskritai.

Kita vertus, ŽPV vakciną būtų  prasminga naudoti tada, kai, pavyzdžiui, lytinių santykių neturėjusi mergina ketina tuoktis su vaikinu, kuris jų yra turėjęs, arba mergina dėl to nėra tikra. (Todėl gali ją užkrėsti ŽVP jau santuokoje.)

Aišku, vaikams galima ir nesakyti, nuo ko jie tiksliai skiepijami. Tačiau šiems paklausus atsakyti, jog nuo galimo vėžio ateityje.

Tačiau ir patys tėvai gali turėti abejonių dėl ŽPV vakcinos saugumo, kadangi vis dar diskutuojama apie jos šalutinius poveikius. Jiems gali kilti klausimų dėl šio skiepo ilgalaikės naudos, kadangi jis apsaugo tik penkeriems metams (todėl kas penkeri metai reikalingas papildomas skiepijimas). Taip pat yra tik spėjama, kad ši vakcina gali padėti išvengti vėžio tolimoje ateityje, tačiau moksliškai to nėra įrodyta.

Apibendrinant čia reikėtų apsvarstyti daugelį veiksnių. Užuot pasidavusi visuotinei vakcinacijai, kiekviena šeima turėtų  rūpestingai, gerai išanalizuoti šio sprendimo riziką ir naudą bei nuspręsti, ar ŽPV vakcina yra racionalus pasirinkimas ne tik medicinine, bet ir moraline prasme.

Kun. dr. T. Pacholczykas Jeilio univeristete įgijo neuromokslo daktaro laipsnį ir Harvarde – postdoktoratą. Jis yra Nacionalinio katalikų bioetikos centro Filadelfijoje ugdymo direktorius.