Ką turi žinoti paprastas žmogus apie kraujo tyrimus!

Ar reikia reguliariai tirtis kraują? Kokias išvadas galima ir kokių negalima padaryti iš šių tyrimų!

Per pastaruosius 5 metus pradėjome net 20 kartų dažniau darytis tyrimus, ypač kraujo, kad nustatytume infekcijas, hormonų koncentracijas ar įvairių maisto produktų toleravimą.

Šiuolaikiniai kraujo tyrimų metodai stipriai įsišaknijo į naująją genetikos ir citologijos erą, jais galima ne tik nustatyti diagnozę ir kontroliuoti ligos eigą, bet ir prognozuoti susirgimą anksčiau, nei šis prasidėjo, net iki gyvybės pradžios, - 10-30 metų į priekį. Dabar jau gana tvirtai galima sakyti: „Parodyk man savo sveikatos tyrimų rezultatus, ir aš pasakysiu, kas tu esi.“

Esama tik vienos problemos - didelė dalis naujųjų diagnostikos metodų ir tyrimų daugeliui žmonių neprieinami dėl jų brangumo arba todėl, kad jų nedaro vietinės laboratorijos. Jei kam nors kiltų noras išbandyti visus mūsų laikais atliekamus sveikatos tyrimus, jis turėtų skirti tam keletą savo gyvenimo metų ir tūkstančius eurų.

Mokslininkai mano, kad laboratorinė medicina priartėjo prie savo raidos aukščiausio taško, ir gydytojas turi tobulinti tik vieną instrumentą - save patį. Deja, daugelio žmonių žinios šioje srityje neretai apsiriboja tuščiais postringavimais apie „cukraus koncentraciją kraujyje“ ar, atsiprašant, „smėlį šlapime“.

Žinoma, esama ir profesinių gudrybių, padedančių greičiau ir tiksliau nustatyti diagnozę, pavyzdžiui, glikozilinto hemoglobino tyrimas iškart parodo, kokie per paskutinius 3 mėnesius buvo jūsų organizmo santykiai su cukrumi (kiek daug cukraus yra kraujo ląstelėse). Arba: lipoproteinų (cholesterolio nešiklių) tyrimas padės identifikuoti, pavyzdžiui, baltymo deficitą ar kepenų disfunkciją, taip pat padidėjusios cholesterolio koncentracijos priežastis. Tada jūs ne vengsite riebalų, bet imsitės atkurti kepenų funkciją ir duosite joms itin reikalingo baltymo.

Labai svarbūs yra ir kraujo tyrimai, kuriais nustatomas hormono androstendiono gliukuronidas, atspindintis 5-alfa-reduktazės inhibitoriaus aktyvumą ir rodantis vyriškų hormonų poveikį odai ir plaukų folikulams. Šie tyrimai tiksliai parodys, kodėl slenka plaukai ar kodėl moterims ima augti plaukai ant krūtinės ar veido. Androstendiono gliukuronido koncentracija kraujyje padidėja moterims, kurios serga hirsutizmu, akne ar policistinių kiaušidžių sindromu. Jei turite tokių problemų (slenka galvos plaukai, o auga plaukai ant krūtinės ar veido), bet lytinių hormonų rodikliai atitinka normas, tada androstendiono gliukuronido tyrimas duos tikslų atsakymą.

Tūkstančiai žmonių, patys to net nežinodami, susigyvena su laktozės netoleravimu, patiria įvairių virškinimo ir odos problemų, juos kamuoja galvos skausmai, jie dažnai peršąla ir net negali pastoti. Kai kurie asmenys tik būdami 30-ies sužino, kad netoleruoja laktozės, o, nustoję vartoti pieno produktų, visiškai pasveiksta. Mūsų laikais laktozės netoleravimą galima nustatyti ir genetiniais testais.

Ar reikia tikrinti vitaminų koncentracijas?

Beveik kiekvienas gydytojas laiko savo pareiga skirti tyrimus vitamino D3 koncentracijai kraujyje nustatyti (ir tai labai gerai). Šiam vitaminui giedami ditirambai, apie jį atlikti moksliniai tyrimai, parašyti straipsniai ir net knygos. Taip, vitaminas D3 žmogaus sveikatai labai svarbus, bet kaip dėl kitų vitaminų? Jų niekas neprisimena, nedaro tyrimų, neretai net tvirtinama, kad jie nereikalingi, nes gaunami su maistu. Keista - gydytojas skiria pacientui vitamino D3 ir kalba apie jo svarbą, bet, jei paklausite jo apie vitaminus C, E, A ar B, jums atsakys, kad jų pakanka maisto produktuose.

Svarbu atsiminti, kad laboratorijos nustatyta norma yra bendra informacija, o jūs galite jaustis blogai net tada, kai tyrimų rodikliai atitinka bendrus reikalavimus, nes jums individualiai reikalingas toks rodiklis, kuris arčiau viršutinės ar apatinės ribos.

Tai toks pat dėsningumas, kaip dėl cigarečių - ant pakuočių klijuojami klaikūs mirštančių žmonių paveikslai, bet tuo pat metu leidžiama papildyti maistą pavojingais toksinais E priedų pavidalu.

Kiekvienas vitaminas ar mineralinė medžiaga mūsų organizmui yra esminiai ir nepakeičiami; negalima patarti žmogui kasdien plauti vieną koją ir tikrinti jos gaivumą laboratorijoje, bet kitą palikti purviną, nes ji ne tokia svarbi ir kaip nors nusivalys pati.

Dar kartą grįžkime prie vitamino D3 tyrimų. Atliekame juos bendrai vitamino D koncentracijai kraujyje nustatyti, bet šie tyrimai teikia tik apytikslį vitamino aktyviųjų formų (24, 25 ir 1,25 (OH)2) buvimo vaizdą. Po to pradedame vartoti sintetinio vitamino D, ir net padidiname bendrą vitamino koncentraciją kraujyje, o aktyvios formos koncentracija vis dar lieka maža.

Be to, būtina atsižvelgti, kad koreguoti reikia ne kraujo tyrimus, pagerinant juos iki visuotinai priimtų normų. Visų pirma reikia įžvelgti ir vertinti visus kiekvieno asmens individualius simptomus.

Mano (50 kg /160 cm) ir mano draugės (67 kg /176 cm) hemoglobino ar skydliaukės hormonų koncentracijos negali būti vienodos. Aš jaučiuosi puikiai, kai kraujospūdis 90/60 mmHg, bet mano draugė su tokiu seniai būtų reanimacijoje.

Svarbu atsiminti, kad laboratorijos nustatyta norma yra bendra informacija, o jūs galite jaustis blogai net tada, kai tyrimų rodikliai atitinka bendrus reikalavimus, nes jums individualiai reikalingas toks rodiklis, kuris arčiau viršutinės ar apatinės ribos.

Deguonies trūkumas priverčia ląsteles jaustis taip, kaip 50 žmonių 10 m2 dydžio patalpoje su žemomis lubomis, kur jie dar verčiami dirbti ir daugintis.

Jei turite tokią galimybę, atlikite (24, 25 ir 1,25 (OH)2) tyrimus ir vartoki te tik natūralaus vitamino D3, geriausia tokio, kuris gautas iš žinduolių (avies riebalų, galvijų kepenų), o tai yra pati funkcionaliausia ir mūsų organizmui artimiausia forma. Vartokite vitamino D3 tik valgydami. (Beje, neseniai užėjau į didelę vaistinę pasižiūrėti, kokios yra vitamino D3 kainos. Paklausiau, kiek kainuoja natūralus vitaminas D3. Vaistininkė 10 minučių stengėsi įrodyti, kad natūralus vitaminas D3 neegzistuoja, kad mane ir kitas namų šeimininkes tik kvailina. Kai pasiteiravau apie biologinius magnį ir geležį, man patarė nueiti pas gydytoją...)

Nejuokaukite su anemija!

Mūsų kraujas - ypatinga organizmo medžiaga. Skystoji kraujo dalis vadinama plazma, kurioje yra trijų rūšių ląstelių -eritrocitų, leukocitų ir trombocitų. Taigi kraujas - tai plazma plius visavertės gyvos ląstelės, besiformuojančios kaulų čiulpuose ir augančios (net manoma, kad jos turi kolektyvinį protą).

Leukocitai atsakingi už imuninę apsaugą, trombocitai - kraujo krešėjimą, eritrocitai - deguonies ir angliarūgštės (bei bet kurių kitų dujų, pavyzdžiui, anglies) judėjimą. Visų ląstelių kraujyje yra tam tikras skaičius, kuris visada ir visiškai priklauso nuo amžiaus, mitybos ir sveikatos būklės.

Kaip tik kaulų čiulpai pajėgūs sintetinti tinkamos kokybės ir jums reikalingą kraujo ląstelių skaičių. Netekus kraujo bus aktyviai formuojami eritrocitai, padidėjus imuninės sistemos apkrovai - leukocitai.

Eritrocitai - svarbiausios kraujo ląstelės - tai vagonėliai, transportuojantys hemoglobiną. Atitinkamai, kiekviename vagonėlyje gali sutilpti tam tikras kiekis krovinio. Tai vaizduoja rodiklis, kuris vadinamas vidutine hemoglobino koncentracija eritrocite.

Hemoglobinas - tai specifinis baltymas, esantis eritrocituose. Šis baltymas unikalus tuo, kad jis lengvai jungiasi ir lengvai atsiskiria nuo kraujyje esančių dujų: plaučiuose jungiasi su deguonimi, tiekia jį audiniams, ten paima angliarūgštės, kurią nugabena į plaučius, kur vėl susijungia su deguonimi, ir taip toliau. Hemoglobine esama geležies, dėl to kraujas yra raudonos spalvos.

Hemoglobino koncentracijos ir eritrocitų skaičiaus sumažėjimas gali signalizuoti apie baltymų trūkumą racione ar nenormalų baltymų skilimą ir asimiliaciją, apie geležies, cinko, vario ar vitaminų trūkumą, gali rodyti anemiją ar būti ilgalaikės lėtinės ligos pasekmė.

Žmonės gana lengvabūdiškai žiūri į anemiją (mažakraujystę) ir hipoksiją (deguonies trūkumą), kurie visada susiformuoja tuomet, kai kraujyje trūksta eritrocitų, hemoglobino ar geležies. Organizmui abi šios būklės labai pavojingos! Atsiminkite - visa gyvybinė energija, tarsi ugnis, gali degti tik ten, kur yra deguonies. Jo trūkumas priverčia ląsteles jaustis taip, kaip 50 žmonių 10 m2 dydžio patalpoje su žemomis lubomis, kur jie dar verčiami dirbti ir daugintis.

Be to, gali būti ir taip, kad jūsų laukia staigmena: latentinė anemija, nes anemija gali ištikti ir tuomet, kai hemoglobino koncentracija kraujyje „gera“. Jums teigiama, kad kraujo tyrimų rezultatai normalūs, galite skristi kad ir į kosmosą. Tad kodėl jaučiatės nusilpę, einate miegoti su kojinėmis, esate dirglūs ir vis norite suvalgyti ko nors saldaus? Pasitikrinkite geležies ir feritino koncentracijas kraujyje! Jei geležies koncentracija itin arti apatinės ribos, o feritino mažiau kaip 45 vienetai, vartokite daugiau baltymų (ypač raudonos mėsos ar tikrų kaimiškų kraujinių vėdarų), papildomai gerkite ir organinės geležies preparatų (geležies bisglicinato ar geležies fumarato), taip pat pravers organinės geležies vitaminų kompleksas. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) statistikos duomenimis, latentine anemija serga 30 proc. vaikų ir paauglių bei 20-30 proc. suaugusiųjų.

Ką rodo įvairių leukocitų koncentracijos tyrimai

Hematokritas - labai svarbus rodiklis, vaizduojantis santykį tarp plazmos ir kraujo ląstelių koncentracijų. Įsivaizduokite litrą vyšnių kompoto. Skystis -plazma, vyšnios - kraujo ląstelės. Nuo vyšnių skaičiaus priklauso kompoto tankis. Šis skaičius ir yra „kompoto“ hematokritas, kraujo tankio rodiklis.

Trombocitas - svarbiausia kraujo krešėjimo sistemos ląstelė. Trombocitų koncentracijos sumažėjimas sukelia įvairių lygių kraujavimą, o padidėjimas skatina kraujo krešėjimą ir blokuojančių kraujo krešulių (trombų) formavimąsi. Baltasis rafinuotas cukrus - svarbiausias trombų susidarymo pagalbininkas.

Leukocitai - kraujo ląstelės, atstovaujančios imuninei sistemai. Jų skaičius padidėja, kai kovojama su ūminėmis infekcijomis, vyksta pūlingi procesai, trūksta deguonies. Leukocitų skaičius sumažėja virusinių infekcijų metu, apsinuodijus (tai paveikia ir kaulų čiulpus), kai trūksta baltymų, cinko, seleno, vitamino C.

Eritrocitas yra tiesiog eritrocitas, visi milijardai eritrocitų yra vienodi. Trombocitas yra tiesiog trombocitas, visi trombocitai taip pat yra „dvyniai“. Su leukocitais yra kitaip. Žodis „leukocitai“ yra skirtingų ląstelių bendras pavadinimas. Visos šios ląstelės priklauso imuninei sistemai, bet skiriasi jų išvaizda ir funkcijos.

Leukocitas, kovojantis su virusu, yra kitoks nei leukocitas, atakuojantis bakterijas. Išvada: jei kraujyje daug kovotojų su virusais - turima virusinės infekcijos, jei daug kovotojų su bakterijomis - bakterinės infekcijos. Skirtingų leukocitų tipų procentinis santykis kraujyje yra vadinamoji leukocitinė formulė.

Dalis leukocitų - tai neutrofiliniai leukocitai. Kiekviename iš jų yra specifinių granulių (grūdų). Šios granulės yra visų įmanomų ginklų atsargos: aktyvūs ir daugialypiai fermentai, pajėgūs naikinti bakterijas ir virusus. Kai kurioje nors vietoje kyla uždegimas, neutrofiliniai leukocitai netrukus aptinka šią vietą ir aktyviai migruoja link uždegimo židinio.

Visavertis neutrofilinis leukocitas yra tarsi suaugęs, profesinis karys, tobulai valdantis savo fermentinį ginklą. Neutrofiliniai leukocitai subręsta ne kraujyje, bet kaulų čiulpuose ir iš esmės vartoja energiją, baltymus, vitaminą C, cinką ir fermentus...

Bejėgis ir nepavojingas neutrofilinio leukocito mažylis vadinamas mielocitu. Kai jis paūgėja ir pavirsta jaunu neutrofiliniu junga imuniteto armijoje, naudos iš jo mažai, bet leukocitas auga, mokosi ir tampa jaunu kariu - neutrofilu su stulpelio formos branduoliu, kuris nėra toks greitas ir pajėgus nešti tiek daug ginklų, kaip patyręs ir subrendęs neutrofilas su segmentuotu branduoliu. Bet kuriuo atveju tai karys - vienoks ar kitoks, bet tikras žmogaus organizmo gynėjas.

Leukocitų skaičius padidėja, kai kovojama su ūminėmis infekcijomis, vyksta pūlingi procesai, trūksta deguonies.

Kai asmuo sveikas, imuninės sistemos sienų apsauga rūpinasi profesionalai: subrendę ir patyrę neutrofilai su segmentuotais branduoliais. Patruliuoti leidžiama ir kai kuriems naujiems kariams, tačiau jų yra visai nedaug.

Kai staiga pasirodo priešas -gripo virusas - ir pažeidžia sieną, prasideda karas, t. y. liga. Kovai visada pasirengę profesionalai puola į mūšį, bet jiems reikalingas pastiprinimas. Organizmas skelbia mobilizaciją. Iš kareivinių (kaulų čiulpų) iškviečiami šauktiniai naujokai - neutrofilai su stulpelio formos branduoliais. Juo aktyvesnis virusas, tuo įtemptesnė ir aršesnė kova, tuo didesnis krūvis imunitetui - ir tuo daugiau kraujyje neutrofilų su stulpelio formos branduoliais. Kai situacija pablogėja, j pagalbą ateina ir nemokšos jungos, kraujyje pasirodo metamielocitai. Mielocitai - tai jau beviltiška kova iš paskutiniųjų, tai gyvų ląstelių mūšis su virusu dėl išlikimo.

Limfocitai, monocitai ir ENG...

Eozinofilai neutralizuoja tik antigeno antikūnų imuninius kompleksus. Eozinofilų skaičius iš esmės padidėja, kai pradedama sveikti po sunkios (ypač bakterinės) infekcijos, sergant alerginėmis ar parazitinėmis, taip pat kai kuriomis odos ir žarnyno ligomis.

Bazofilų funkcijos nėra iki galo ištirtos, jų sudėtyje esama granulių, bazofilai dalyvauja kraujo krešėjimo ir alerginių reakcijų procesuose. Bazofilų skaičiaus padidėjimas būna esant retoms ligoms.

Limfocitai, kaip ir neutrofilai, aktyviai įsitraukia į imunines reakcijas, nulemia normalų imuninės sistemos funkcionavimą - aptinka, atpažįsta, naikina antigenus, sintetina antikūnus. Limfocitų koncentracijos padidėjimas rodo, kad organizme vyrauja virusinė infekcija.

Monocitai skatina bakterijų, žuvusių ląstelių ir kitų svetimų dalelių absorbciją ir jų perdirbimą. Kraujas monocitui yra tik trumpalaikė buvimo vieta -monocitas jame gyvena apie 30 valandų, bet tuo metu auga, tobulėja ir persikelia į audinius, kur visiškai subręsta. Subrendęs monocitas vadinamas makrofagu, jo gyvenimo trukmė yra 1,5-2 mėnesiai, ir visą šį laiką jis aktyviai absorbuoja bei perdirba įvairiausius kenksmingus darinius.

Monocitų skaičius padidėja sergant kai kuriomis mažo intensyvumo ir ilgalaikėmis infekcijomis, pavyzdžiui, tuberkulioze. Tai vienas iš labai paplitusios infekcijos - mononukleozės -požymių.

Paskutinis klinikinių kraujo tyrimų punktas - gerai žinomas ENG: eritrocitų nusėdimo greitis. Įpylus kraujo į mėgintuvėlį, jis išlieka vienalypis labai trumpą laiką. Dėl gravitacijos poveikio eritrocitai nusėda, o kraujo stulpelis - pasidalija į dvi dalis: apatinė dalis pasidaro tiršta ir tamsi (tai nusėdę eritrocitai), viršutinė dalis - skaidri ir šviesi (tai kraujo plazma, kurioje nebėra eritrocitų).

Nuo ko priklauso eritrocitų nusėdimo greitis ir kodėl jie iš viso nusėda? Svarbiausia ir nuolatinė nusėdimo priežastis -Žemės traukos jėga, t. y. dėl visko kaltas Niutonas ir jo antrasis dėsnis. Esama ir nepastovaus veiksnio - dėl uždegiminių procesų žmogaus organizme jo kraujyje susikaupia tam tikrų medžiagų, skatinančių eritrocitų sulipimą. Sergant vienomis ligomis tokių medžiagų būna daug, sergant kitomis - mažai, bet apskritai matyti aiškus ryšys tarp uždegimo organizme ir padidėjusio ENG rodmens.

6 klausimai, 6 atsakymai

1. Ar esama universalaus tyrimo, leidžiančio aptikti bet kokią patologiją?

Kraujo biocheminiai tyrimai leidžia vertinti, kaip funkcionuoja kepenys, inkstai, vyksta medžiagų apykaita, bet „nutyli" apie infekcijas. Joms nustatyti taikomi kraujo tyrimai, kurie parodo antikūnų skaičių, ar metodai, kuriais jie konstatuojami audiniuose. Apie žarnyno mikroflorą galima spręsti tik pagal specialių disbakteriozės tyrimų rezultatus.

2. Ar galima sakyti, kad brangesni medicininiai tyrimai daug efektyvesni?

Tikrai ne. Tyrimų kaina priklauso nuo kelių aspektų: aparatūros ir naudojamų testų sistemų kainų, laiko sąnaudų ir personalo kaštų. Jei kokie nors tyrimai daromi tik vienoje miesto laboratorijoje, jų kaina gali būti nepagrįstai didele.

3. Ar tiesa, kad, remiantis šiuolaikiniais laboratoriniais tyrimais, galima absoliučiai tiksliai nustatyti diagnozę?

Deja, kaip ir bet kurioje kitoje medicinos srityje, šimtaprocentine garantija neįmanoma. Net tiksliausias tyrimas gali nepavykti, susidūrus su individualia žmogaus organizmo reakcija. Pačių geriausių diagnostinių procedūrų patikimumo riba būna apie 95 proc., o tai verčiau išimtis, ne norma. Todėl svarbiausia gydytojo užduotis: tiksliai iššifruoti visus tyrimų rezultatus kaip visumą ir suderinti juos su simptomais.

4. Ar patyręs gydytojas gali nustatyti diagnozę apžiūros metu, neatlikdamas papildomų tyrimų?

Be abejo, kvalifikuotas specialistas atskirais atvėjais gali apsaugoti nuo nepagrįsto laiko ir pinigų eikvojimo. Vis dėlto net tada, kai liga atrodo akivaizdi, reikia atlikti kai kurias privalomas patikras. Kad nustatytų teisingą diagnozę, specialistui reikia daugiau informacijos apie jūsų organizmą. Daug ligų turi labai panašių simptomų, bet joms reikalingas skirtingas gydymas. Pavyzdžiui, pilvo skausmą gali sukelti bakterijos, askarides ar skrandžio ir žarnyno patologijos. Kad suprastų ligos esmę, gydytojas privalo skirti papildomą diagnostiką.

5. Kodėl reikia atlikti budinčiąsias patikras net tais atvejais, kai nėra jokių ligų simptomų?

Kai kurios ligos (endokrinines, onkologines, šlapimtakių infekcijos) gali ilgai plėstis patylomis, be jokių konkrečių simptomų. Požymiai būna nelabai aiškūs - asmuo gali greitai pavargti, jaustis nusilpęs, prastai miegoti ir panašiai. Paprastai nekreipiame į tai dėmesio ar siejame su psichologine įtampa, sezoninėmis problemomis, hipovitaminoze.

Jei žmogus jaučiasi sveikas, nereikia darytis brangių patikrų, pakanka kartkartėmis pasidaryti įprastinius tyrimus.

6. Jei specialūs tyrimai neparodo ligos, ar tai reiškia, kad jos tikrai nėra?

Pasitaiko, kad, aptikus kai kurias infekcijas, kraujyje nepasirodo jos sukėlėjo ar antikūnų. Tokius rezultatus galima gauti ligos inkubaciniu (latentiniu) periodu, pavyzdžiui, virusų antikūnai pasirodo tik 2 savaites po užsikrėtimo. Askarides galima identifikuoti tada, kai jos deda kiaušinėlius. Jei visi požymiai rodo ligą, bet tyrimai |os nepatvirtina, gydytojas turi skirti pakartotinį tyrimą. Jei ir po to rezultatas nėra teigiamas, kai kuriais atvejais specialistas turi teisę skirti gydymą remdamasis tik ligos simptomais.

Autorius: Anželika Kuznecova, baigusi Šiaurės vakarų valstybinį medicinos universitetą Sankt Peterburge, Rusijoje, profesionalaus sporto mitybos, dietinio maisto, maisto papildų specialistė ir konsultantė, ypač domisi sporto mityba ir biochemija.