Kaip bankininkai finansavo Hitlerio atėjimą į valdžią

Hitlerio ir Musolinio atėjimo į valdžią istorija, nacių partijos ir italų fašistų istorija – viena labiausiai saugomų Vakarų paslapčių. Nes būtent Londonas, Paryžius ir Vašingtonas pasirinko šiuos veikėjus iš daugelio kitų kandidatų ir suteikė jiems kolosalią pagalbą. Iš pradžių atvedė į valdžią, paskui suteikė resursų, pinigų ir technologijų. Paskui atidavė ištisas valstybes. Ir viskas dėl to, kad būtų pradėtas karas.

Baisus. Pasaulinis. Po kurio, pagal Breton Vudo susitarimą, doleris pagaliau taps pasauline rezervine valiuta.

Savo indėlį į nacistų pergalę įnešė ir Anglijos Banko vadovas seras Normanas Montegiu.

Seras Normanas Montegiu valdė Anglijos Banką 24 metus, pergyvenęs šiame poste 3 monarchus ir 6 ministrus pirmininkus. Žymus jis tuo, kad trečiame dešimtmetyje sukūrė schemą, pagal kurią šiandien veikia Tarptautinis valiutos fondas. Schemos esmė – įvesti totalinę ekonominę kontrolę Europos šalių atžvilgiu. Bankininkas Montegiu tvirtai vairavo Europą, iškeldamas į valdžią patogius politikus ir pašalindamas nepatogius.

„Patogiais“ anglai kažkodėl laikė ir italų fašistus bei vokiečų nacistus. Viskas kartojasi: dabartiniai įvykiai Europoje ir Amerikoje tiesiog kopija tų, kurie vyko Senajame ir Naujajame pasaulyje XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje. Už okeano pučiasi finansinių spekuliacijų burbulas ir kad procesas būtų kaip nors sulėtintas, kad burbulas nesprogtų, FRS didina kreditų kainą. Europoje dėl to sulėtėjo BNP augimas. Europiečiai nepatenkinti ir jų niurzgėjime užatlantės magnatai jau girdi artėjančios didžiosios depresijos atgarsius. Kad būtų kaip nors išsaugotas Amerikos ir Europos ekonomikų balansas, reikalingas išorinis reguliatorius, kažkas panašaus į šiuolaikinį TVF. Šį reguliatorių mėgina kurti du finansininkai, vadovaujantys dviem svarbiausiems pasaulio emisijos centrams. Tai – Anglijos Banko valdytojas Normanas Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Bendžaminas Strongas.

Šiuodu veikėjus vienijo ne vien darbas, bet ir dar kai kas. Strongas vadino Montegiu „mano keistuoliu balandėliu“. Kartą jų poroje pasirodė „trečias nereikalingas“ – vokiečių Reichsbanko prezidentas Jalmaras Šachtas. Kenčiantis Strongas netrukus mirė ar tai nuo džiovos, ar tai dėl meilės be atsako Montegiu. O švelni Montegiu ir Šachto draugystė truko dar labai ilgai ir vokiečių bankininkas netgi tapo savo britų kolegos anūko krikštatėviu. Būtent ši finansininkų porelė padarė pradžią finansiniam tramplinui vokiečių naciams ir asmeniniam Hitlerio skrydžiui į valdžią.

„MONTEGIU PRINCIPAS“ – GRIEBTI GELEŽINE RANKA VALSTYBES UŽ GERKLĖS

Prieš tai, kai Anglijos Bankas ėmė pumpuoti pinigus nacistams, tą patį jis padarė su fašistiniu Musolinio režimu Italijoje. 1925 metų lapkritį Italijos vyriausybė paskelbė: pasiektas susitarimas dėl Italijos Versalio skolų grąžinimo Anglijai ir JAV. Ir vos po savaitės Musolinis gavo iš Amerikos 100 milijonų dolerių neva liros stabilizavimui, o iš tikrųjų – asmeninės valdžios įtvirtinimui. Gesinti Versalio skolas galima buvo ilgai. O štai 100 milijonų dolerių, gauti iš karto su Montegiu protekcija ir dėka jo draugystės su Strongu, leido diktatoriui išspręsti begalę einamųjų problemų, tame tarpe ir susijusių su nepaklusniais italų bankininkais. Kodėl nusprendė duoti pinigų būtent Musoliniui? Todėl, kad Londonas ir Vašingtonas laikė jį figūra, kuri sugebės padengti senas skolas, o tuo pat metu prisidarys naujų.

Štai ką rašė amerikiečių ekonomistas ir geopolitikas Viljamas Engdalis savo knygoje „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir naujoji pasaulio tvarka“: „Nuo Lenkijos iki Rumunijos per visą trečią dešimtmetį vieni ir tie patys žmonės, Morganų bankas, Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo bankas sėkmingai įvedinėjo ekonominę kontrolę daugumos kontinentinės Europos šalių atžvilgiu…“ Principas buvo paprastas: kad priverstum kreditų prisiėmusią ar anksčiau prasiskolinusią Europos valstybę anksčiau ar vėliau atsiskaityti su kreditoriais, reikia atvesti į valdžią „stiprią ranką“. Pageidautina – apskritai geležinę. Kitaip pinigų neatgausi. Tiesa, į geležinę ranką teks kartas nuo karto investuoti dolerių – kad nesurūdytų.

MONTEGIU ATVEDĖ HITLERĮ Į VALDŽIĄ, IŠPROVOKAVĘS BANKŲ KRIZĘ

Kaip atvesti į valdžią vienoje iš svarbiausių Europos šalių nelabai populiarų savo šalyje politiką, kurį anglosaksai laiko patogiu ir visiškai kontroliuojamu? Pripumpuoti jį pinigais? Tai truks ilgai ir brangiai kainuos, paprasčiau sukurti šalyje situaciją, kai tauta pati ims trokšti permainų, ir tada už Vakarų kontroliuojamą politiką nubalsuos nemokamai. Rizika ir investicijos – minimalios.

Taigi, kad Hitleris iškart taptų populiariu respektabiliu politiku, o svarbiausia, kad kartą ir visiems laikams būtų baigta su jo priešininkais, Montegiu finansinis genijus sugalvojo sudėtingą kombinaciją. Žymią dalį vokiečių kapitalo tuo metu kontroliavo žydai, kurie kategoriškai nenorėjo matyti antisemito Hitlerio prie vokiečių valstybės vairo. Vadinasi, uždavinys toks – padaryti taip, kad žydų kapitalai būtų pašalinti iš lošimo.

Manote, tai sudėtinga? Montegiu taip nemanė. Štai ką apie tai rašė Viljamas Engdalis: „Niujorkos biržos kracho 1929-1930 metais metu Vokietija užėmė unikalią padėtį tarp stambių pramoninių Europos šalių. Jos skola užsienio bankams už trumpalaikius kreditus siekė apie 16 milijardų markių. Kad būtų visiškai sugriauta vokiečių bankų sistema, pakako nedidelio stumtelėjimo. Stumtelėjo Niujorko federalinio rezervo bankas ir Anglijos Bankas. 1929 metais jie nuosekliai padidino palūkanas po dviejų metų beprecedentinių biržos spekuliacijų mažinimo linkme“. Prasidėjo masinis anglų ir amerikiečių kapitalų nutekėjimas iš Vokietijos. Ką ten nutekėjimas – per valandą sugriuvo visa vokiečių finansų sistema, palaidojusi po savimi nepaklusnius bankininkus, nenorėjusius bendradarbiauti su Hitleriu.

„MONTEGIU SĄMOKSLO“ AUKA TAPO ŠVEDŲ „DEGTUKŲ KARALIUS“

Tačiau vokiečių bankininkų „antihitlerinė koalicija“ taip paprastai pasiduoti nesiruošė. Jų atstovai įtikinėjo Reichsbanko vadovą Hansą Liuterį paimti skubų stabilizuojantį kreditą iš kitų šalių centrinių bankų. Liuteris ilgai spyriojosi, tačiau kai jį galiausiai įtikino, kreipėsi pagalbos į Normaną Montegiu. „Ir šis. – rašo Engdalis. – užtrenkė prieš mūsų nosį duris. Kaip pasekmė – krizės situacijoje Vokietijai daugiau nebebuvo iš ko paimti kredito“. Montegiu su Šachtu jau trynėsi iš pasitenkinimo rankas: susidariusioje situacijoje Hitlerio atėjimas į valdžią atrodė nebe už kalnų.

Ir visgi bankininkų „antihitlerinė koalicija“ sugebėjo dar kartą pamėginti sustabdyti nacistų ėjimą į valdžią: finansininkams pavyko įkalbėti švedų „degtukų karalių“ Ivarą Kriugerį paskolinti Reichsbankui 500 milijonų markių. „Kreditas, kurį suteikė Kriugeris kėlė nepriimtiną politinę grėsmę ilgalaikei Montegiu draugų strategijai“. – rašo toliau Engdalis. Ir su švedu teko susidoroti: 1932 metų pradžioje Kriugerį surado negyvą vieno iš Paryžiaus viešbučio numeryje. Žuvus Kriugeriui, Vokietija nebeteko vilties išsigelbėti. Ji buvo paprasčiausiai atkirsta nuo užsienio kreditų.