Kam priklauso Anglijos žemė?

Jeigu trumpai, tai 70% žemės Anglijoje priklauso 1 procentui gyventojų. Ir dauguma tų šeimų kildina save iš Vilhelmo Užkariautojo, užgrobusio salą XI amžiuje, armijos.

Suteikiame žodį britų rašytojui Paul Kingsnorth, kuris savo straipsnyje High house prices? Inequality? I blame the Normans rašo: „Prieš beveik keturis metus aš ėmiausi rašyti romaną apie tai, kas vyko po normanų užkariavimo 1066 metais. Pirmiausiai aš praleidau 6 mėnesius Bodleano bibliotekoje, įsigilinęs į knygas ir žurnalus ir tirdamas tą laikotarpį. Netrukus man toptelėjo, kad be visiems iš mokyklos laikų žinomo pasakojimo apie mūšį prie Hastingso aš beveik nieko nežinau apie užkariavimo pasekmes. Palaipsniui ėmiau suvokti, kokia stipri to įvykio įtaka iki pat šių dienų.

Tyrimo pabaigoje aš padariau stulbinančią išvadą: mes kaip ir anksčiau esame valdomi normanų.

Paimkime būsto kainas. Autoriaus Kevino Kehilo nuomone pagrindinis absurdiško nekilnojamo turto kainų augimo variklis yra tai, kad pernelyg daug šalies žemės priklauso siauram elito ratui. 0,3% gyventojų – 160 000 šeimų – yra dviejų trečdalių valstybės savininkai. Mažiau kaip vienas procentas gyventojų valdo 70% žemės ir tai stato Angliją į antrą vietą po Brazilijos reitinge šalių su pačiu netolygiausiu žemių pasiskirstymu“.

Komentaruose po straipsniu pateikiama nuoroda į raštišką Justicijos ministerijos atsakymą: „Karūna yra galutinė visų žemių Anglijoje ir Velse, įskaitant Silio salą, savininkė“ (In a written response to a question by Andrew George MP in February 2009, Bridget Prentice, a parliamentary undersecretary at the Ministry of Justice, replied, „The Crown is the ultimate owner of all land in England and Wales (including the Isles of Scilly): all other owners hold an estate in land. Although there is some land that the Crown has never granted away, most land is held of the Crown as freehold or leasehold.“)

Kad situaciją galima būtų suvokti vaizdžiau, galima pateikti ištrauką iš D. Bondariaus knygos „Kitas kelias“:

„Organizuojant krizes, misteris Braunas turėjo suvaidinti ne paskutinį vaidmenį. Be to kontora, kurios viceprezidentu jis buvo – Crown Estate, buvo tokia įdomi organizacija, kad anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėjo pritraukti mano dėmesį.

Visi supranta, kad bet kurios valstybės politiką daro tie žmonės, kurie kontroliuoja jos turtus. Ir nėra didelės paslapties tame, kad 70% Anglijos nekilnojamo turto valdo du procentai gyventojų. Įdomiausia yra tai, kad tuos du procentus sudaro palikuonys žmonių, atėjusių užkariauti anglosaksų kartu su Viljamu Užkariautoju. Jeigu kas ir lemia anglosaksų pasaulio politiką, tai kaip tik tie du procentai atėjūnų normanų, kurie labai artimai tarpusavyje susigiminiavo.

Kažkas gali pasakyti, kad senoji bajorija išsižudė per Baltosios ir Raudonosios Rožės karą. Spjaukite jam į akis – tai melas. Tai toks pat mitas kaip ir visi kiti, susiję su anglų nobilitetu. Istorikai jau seniai paskaičiavo, kad visi mūšiai šiame „kruviname“ pilietiniame kare, kurį apdainavo Šekspyras ir apverkė šimtai kitų poetų, truko… 14 dienų. Visoje saloje – viso labo 14 dienų kovinių veiksmų per 30 metų. Į istorijos analus pateko tokie „grandioziniai“ mūšiai, kuriuose nuostoliai iš abiejų pusių siekė 200-500 žmonių. Savaime suprantama – kareivių, o ne didikų. Siaubingos skerdynės. Būta, žinoma, ir didelių mūšių, kur susidurdavo po 30-40 tūkstančių žmonių, tačiau jų buvo labai nedaug ir bajorijos nuostoliai buvo minimalūs. Žūdavo paprasti kareiviai, tie patys anglosaksai.

Ir misteris Braunas, kad ir kokia būtų jo tikroji pavardė, užėmė toje normanų aristokratijoje labai svarbią vietą, jeigu jau jam patikėjo viceprezidento vietą stambiausioje britų kompanijoje, valdančioje nekilnojamą turtą, kurio šeimininkais laikoma nesiafišuojanti Vindzorų šeimyna.

Kaip ir viskas, kas susiję su britų karūna, kompanijos Crown Estate istorija buvo labai miglota. Būdama jos nominalia savininke, karališkoji šeima pagal veikiančius įstatymus negalėjo nei parduoti, nei užstatyti šios kompanijos. Visuomenė buvo įsitikinusi, kad kompanija priklauso valstybei, valdovai laikė ją savo privačia kompanija, kurios pajamas laikinai paėmė karalystė. Iš kompanijos pajamų buvo apmokamos senos karališkosios šeimos skolos, buvo išlaikomas vyriausybės aparatas, karališkosios šeimos išlaidas taip pat dengė ta pati kompanija. Ir vos ne kiekvienais metais karališkieji patarėjai iškeldavo parlamente klausimą dėl visiškos kompanijos kontrolės sugrąžinimo karališkajai šeimai. Kalbų apie šio britų karūnos perlo privatizavimą bendrais pagrindais nebuvo apskritai. Anksčiau ar vėliau visa nuosavybė turėjo grįžti Karūnai. Bet ir dabar visa kompanijos vadovybė skiriama karalienės ir niekam, išskyrus ją, neatsiskaito. Nelaikysime gi ataskaita to Parlamentui pateikiamo dokumento, kuris nedaro jokios įtakos kompanijos veiklai. Viską, ką galėjo parlamentas – piktai papūsti lūpas ir pasiskųsti karalienei jos paskirtų asmenų nekompetencija.

Karališkajai kompanijai, kuriai vadovauja misteris Braunas, priklauso: golfo klubai, parduotuvės, 27 000 akrų miškų, šachtos, karjerai, lašišų gaudymo Škotijos upėse monopolija, fermos. Beveik 200 hektarų su ofisais ir gyvenamais namais (jeigu kas nors pagalvojo, kad tai kur nors provincijoje, tai smarkiai klysta – Ridžent strito gatvė Londono centre visa priklauso šiai kompanijai). Tačiau svarbiausia, kas priklauso Vindzorų šeimai per šią įdomią kompaniją – tai visa Salos kranto linija ir visas Didžiosios Britanijos jūros šelfas.

Kai mirkote kojas šiltame vandenyje kokiame nors Vaito salos paplūdimyje, jūs tai darote karališkoje žemėje, jūs vaikštote po karališką smėlį ir karališkus akmenis. Jeigu nutarėte pasižvalgyti į Šiaurės jūros tolius nuo Bernem Marketo kopų – jūs mindote karališkas kopas.

Labai paprasta žaisti demokratiją, kai viską valdai. Ir mokyti kitus, kaip reikia teisingai disponuoti savo turtais – irgi paprasta.