Kareiviai aptiko Kolumbijos mafijos slėptuvę su daugybę milijonų

2003-iais metais Kolumbijos armijos karinės operacijos džiunglėse metu kareiviai atsitiktinai aptiko narkotikų mafijos slėptuvę, kurioje buvo net 150 milijonų JAV dolerių! Kas vėliau nutiko 19-mečiams vaikinam, kurie netikėtinai tapo turtuoliais?

Pinigai kalnuose

Šią istoriją apie 2003-ųjų metų įvykius papasakojo žmogus, pasivadinęs Chorche Sanbrija:

- Tuo metu vadovavau armijos batalionui, kuris vadinosi „Los cazadoris“ („Medžiotojai"). Mes patruliavome netoli Kakveto kaimelio, kai kelyje pasirodė sunkvežimis. Mano vaikinai jį sustabdė ir patikrino. Jie neapsiriko - buvo gabenama kontrabanda. Tik tai buvo labai neįprasta kontrabanda - aštuonios prostitutės, kiekviena jų su savimi turėjo po keletą pakelių šimto dolerių banknotų. Amerikiečių valiuta Kolumbijos provincijoje yra visiškai įprastas dalykas. Tačiau iš kur tiek daug? Tiesiog ne laisvo elgesio merginos, o vaikščiojančios valiutos keityklos!

Sulaikytosios prisipažino, kad buvo iškviestos aptarnauti „gorilas", kurie gabena narkotikus ir gyvena kempinguose. Štai „gorilos" ir sumokėjo merginoms doleriais už sekso paslaugas. Jų teigimu, valiuta buvo laikoma tiesiog palapinėse. Jau anksčiau teko girdėti apie sunkvežimius, iki viršaus prikrautus valiutos. Atvejis su merginomis tik patvirtino, kad girdėti gandai galėjo būti tiesa!
Šis Kolumbijos rajonas randasi šalia Ekvadoro, kuris yra tikras kokaino gamybos centras. Šioje šalyje prekiautojai narkotikais turi netgi savo oro uostą, ofisus ir visa kitą, kas reikalinga jų veikloje. Vietinėje parduotuvėje ant sienos kabo lapelis, kuriame nurodytos kainos už narkotikus. Būna atvejų, kai vietinė namų šeimininkė už pirkinius atsiskaito narkotikais. Pavyzdžiui, į krepšį įsideda miltų ir cukraus, o vietoje piniginės išsitraukia kokaino maišelį.

Iš prostitučių gauta informacija buvo labai naudinga. Tai buvo tiesioginė užuomina į mafijos stovyklą. Tačiau viską dar reikėjo patikrinti.

Žygis j džiungles

- Mano vadovaujamam 72-jų žmonių būriui buvo duotas įsakymas keliauti į džiungles. Tiems, kurie dar jose nebuvo, tai gali pasirodyti kaip linksma pramoga. Įsivaizduokite, čiulba įvairiausi paukščiai, ištisais būriais aplinkui skraido ryškiaspalvės papūgos! Tačiau netrukus visur esančios makakos pakelia didžiulį triukšmą, o po to ima bombarduoti mus iš savo išmatų suminkytais rutulėliais. Jeigu kuriam nors kareiviui pataiko į galvą, tai net spiegia iš pasitenkinimo!

Tris dienas mes brovėmės per balas, duriančius ir odą deginančius krūmus, atsimušinėjome nuo kraują siurbiančių vabzdžių, nuodingųjų gyvačių ir kitų padarų. Po to įvyko pirmasis kontaktas su narkotikų mafija, pasibaigęs ugnies atidengimu. Vos tik mes žengėme ant pakabinamo tilto, „gorilos" jį susprogdino. Žuvo du mūsų kareiviai, tad likome 70 žmonių prieš 200 mafijos karių. Banditai turėjo kiekybinę persvarą, tačiau jie dar nežinojo, ką sugeba mano vaikinai! Nors batalione tarnavo įvairaus charakterio žmonės, tačiau visi jie buvo tikri profesionalai, bebaimiai vyrukai. Be to, tarpusavyje labai draugiški! Vienu žodžiu, tai buvo puikus samdinių būrys! Po šešias valandas trukusio mūšio mums pavyko išstumti „gorilas" iš jų stovyklos.

Po to Sanbrijos kariai gavo ilgai laukto poilsio. Mafijozų stovykla pasirodė besanti tikru rojaus kampeliu - su dujinėmis viryklėmis maistui ruošti, netgi puikiai įrengtomis dušo kabinomis. Po trijų dienų, kurias kariai praleido stovykloje, įvyko tai, apie ką Sanbrija ir norėjo papasakoti. Vienas karys - Elijus Robinsonas - nuolat kentėjo nuo skrandžio veiklos sutrikimo. Prispirtas reikalo jis nubėgo į tolimąjį

stovyklos kampą, pritūpė ir į žemę susmeigė pasiimtą su savimi peilį. Pasigirdo garsas, kuris atsiranda metalui atsitrenkus į metalą. Karys mirtinai išsigando. Jis jau nusiteikė mirti, sprogus minai, tačiau sprogimo nebuvo... Robinsonas po truputį ėmė peiliu krapštyti žemę ir pastebėjo dangtį. Nuvalius nuo jo žemes pasirodė į žemę įkasta statinė. Jos viduje buvo 7 milijonai JAV dolerių, rūpestingai supakuotų į polietileno maišelius. Paketai buvo apipilti kokaino milteliais, kurie turėjo apsaugoti pinigus nuo drėgmės. Kokainas ne tik sugėrė drėgmę, bet ir nepaliko jokių abejonių apie pinigų priklausomybę. Pasigriebęs kelis pakelius dolerių Robinsonas nubėgo pas vadą.

- Jis taip tiesiog ir įbėgo į mano palapinę: viena ranka savo kelnes prilaiko, o kitoje laiko kažkokius žalsvus popierėlius, - nusišypsojo Sanbrija. - Akys išpūstos, lūpos virpa. Ištiesė man pinigus ir veblena: „Ten daugybė milijonų, sere!“ Atrodo, kad aptiko ne pinigus, o susidūrė su milžiniška anakonda. Nėra ko stebėtis, juk vaikinui, kurio atlyginimas buvo vos 150 dolerių per mėnesį, toks radinys buvo neregėtas turtas! Po to visi puolė ieškoti „gorilų" slėptuvių. Naujose slėptuvėse taip pat buvo aptiktos statinės - viena po kitos...

Tylėjimo įžadas

- Aš priėmiau sprendimą niekam apie radinį nepranešinėti, - tęsė savo pasakojimą buvęs bataliono vadas. - „Gorilų“ slėptuvėse aptikome daugiau nei 150 milijonų dolerių. Dabar kiekvienas mano kareivis buvo milijonieriumi! Vaikinų gyvenimas staiga pasikeitė. Jie susėsdavo rateliu aplink laužą ir svajodavo apie nuosavus namus, moteris, juos laukiantį naują gyvenimą. Tuo metu armijos malūnsparniai buvo išsiųsti dalyvauti kitoje karinėje operacijoje, todėl mums kurį laiką teko lindėti džiunglėse. Mus ėmė kankinti badas. Atsimenu, kaip vienas kareivis svarstė - ar vėl ant laužo kepti kirmėles, ar bandyti nušauti kokį žvėrį? Kiekvieną dieną vaikinai eidavo į džiungles medžioti beždžionių. Daugelis jų

negalėjo valgyti, nes jos buvo tokios panašios į žmones. Užtat vaikinai turėjo tiek dolerių, kad visų net negalėjo panešti. Po ilgų svarstymų buvo priimtas nelengvas sprendimas: dalį pinigų palikti. Norint su savimi pasiimti kuo daugiau pinigų buvo panaudotos netgi vandens gertuvės. Iš jų išpylėme vandenį, o į vidų sukišome susuktas ritinėliu 100 dolerių kupiūras. Iš viso su savimi pasiėmėme apie 46 milijonus dolerių. Dar 100 milijonų buvome priversti paslėpti džiunglėse.

Netrukus mūsų paimti atskrido armijos malūnsparniai.

- Oho, neblogai jūs čia pasikrovėte! - pastebėjo atskridęs pilotas. Niekas jam nieko neatsakė. Kai jau buvo netoli nusileidimo vietos, Sanbrija savo vyrams pasakė:

- Niekam nė žodžio! Žinoma, jeigu norite gyventi!

Tačiau pagunda buvo pernelyg didelė! Juk šie 19-mečiai savo rankose niekada nelaikė tiek pinigų. Kareiviai, praėjus kelioms valandoms po sugrįžimo į bazinę stovyklą, patraukė į miestą pirkinių. Vienas iš karto nusipirko Fordą - pikapą su tonuotais stiklais ir galinga garso aparatūra. Kitas neatsispyrė pagundai įsigyti naujutėlaitį motociklą.

Ištisas dienas kareiviai taksi važinėjo į miestą ir atgal į stovyklą. Jie pirko brangią avalynę, prašmatnius kostiumus ir skrybėles, brangius laikrodžius. Už pirkinius atsiskaitydavo grynaisiais. Ne vienas kareivis, užsukęs į barą, užsakydavo gėrimų visiems jame esantiems lankytojams. Barmenui palikdavo netgi po 1000 žaliųjų arbatpinigių! Vienas kareivis pabėgo į Venesuelą ir svetimu vardu įsigijo mažoje saloje esančią poilsio bazę.

Karo trofėjus

Savaime suprantama, taip tęstis ilgai negalėjo. Buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, inspektorių nurodymu buvo areštuoti operacijoje dalyvavę kariai. Netrukus turėjo įvykti teismo procesas, tačiau Kolumbijos visuomenė ėmė reikšti didžiulį nepasitenkinimą.

- Dauguma kolumbiečių manė, kad kareiviai turi visišką teisę pasilikti sau rastus pinigus. Šie vaikinukai džiunglėse rizikavo savo gyvybe! Juk jie ne specialiai ieškojo pinigų, aptiko juos visiškai atsitiktinai. Reiškia, tai jų trofėjus! - tuomet pasakė kino režisierius Rodrigas Trijana, kuris, remdamasis šiuo įvykiu, pastatė filmą „Tona laimės".

Netrukus kareiviai buvo paleisti. Jiems netgi buvo leista pasilikti pinigus. Tačiau šie turtai daugeliui karių tapo lemtingi. Karių vardai buvo plačiai paviešinti, todėl narkotikų mafijai nebuvo didelio vargo susidoroti su jų pinigus paėmusiais žmonėmis.

Buvęs bataliono vadas dar nelaidoja idėjos pakartoti žygį ir paimti likusius pinigus, tik laukia tinkamo tam momento.

Juk žemėlapį su tiksliomis vietos, kur užkasta šimtas milijonų dolerių, koordinatėmis turi tik jis vienas. J Sanbriją dažnai kreipiasi žmonės, prašydami padėti ieškoti lobių. Dabar tai ir yra jo pagrindinis darbas. Jis neatsisako skraidyti į tolimiausius Kolumbijos rajonus ieškoti lobių. Vyras niekada neužduoda nereikalingų klausimų, tik reikalauja tam tikros dalies nuo aptiktų brangenybių.

Sanbrija priėjo prie žemėlapio, kabančio ant sienos. Jis ranka apvedė netoli Bogotos esantį kalnuotą rajoną ir paslaptingai šyptelėjo:

- Štai jis, mūsų centrinis bankas! Reikia tik parinkti tinkamą raktelį ir nesinervuoti...