Kas nuo visuomenės akių slepiama Vatikano archyvuose?

Kas nuo visuomenės akių slepiama Vatikano archyvuose? Yra manančių, kad po devyniais užraktais saugoma informacija apie nežemišką gyvybę. Kiti įsitikinę, kad juose saugomi senoviniai tekstai, kurie paneigia Jėzaus egzistavimą. Kas žino, kokios paslaptys, galinčios sukompromituoti, galbūt net sunaikinti Bažnyčią, ten slepiamos?

Bent vienas neteisingai iš lotynų kalbos išverstas žodis galėjo duoti pagrindo manyti, kad galbūt šventuosius, istorinius raštus tikintieji supranta neteisingai. Taip atsirado įvairių konspiracijos teorijų.

Slaptuosiuose Vatikano archyvuose arba lotynų kalba „Archivum Secretum Apostolicum Vaticanum“ yra istorinių įrašų, detaliai aprašančių apie intriguojančius istorinius įvykius. Archyvus kartą buvo išgrobęs Napoleonas ir perkėlęs juos į Paryžių, kur jie ilgą laiką buvo saugomi.

Taigi, kas iš tiesų saugoma slaptuosiuose Vatikano archyvuose? Pirmiausiai dokumentas, kuris pradėjo protestantų bažnyčios reformaciją. 1521 metų popiežiaus Leono X dekretas, ekskomunikuojantis Martyną Liuterį.

Taip pat čia saugoma peticija, kurią pasirašė 85 anglų dvasininkai ir lordai, kurioje buvo prašoma popiežiaus Klemenso VII anuliuoti karaliaus Henriko VIII santuoką su Katerina Aragoniete. Kiekvienas parašas buvo užantspauduotas ir pažymėtas raudonu kaspinu. Šventasis sostas atsisakė įvykdyti prašymą ir tai lėmė anglikonų bažnyčios atsiskyrimą.

Dar vienas įdomus dokumentas slaptuosiuose archyvuose – Mikelandželo laiškas popiežiui, įspėjantis, kad Vatikano sargybiniai negavo atlyginimo tris mėnesius, todėl jie grasina išeiti iš darbo.

Tais metais, kai K. Kolumbas išsilaipino Šiaurės Amerikoje, popiežius Aleksandras VI išleido „Inter Cetera“, 1493 metų popiežiaus bulė, kuri padalino Naująjį pasaulį Ispanijai ir Portugalijai.

Taip pat Vatikane saugomi laiškai nuo JAV prezidento Abraomo Linkolno ir Džefersono Deiviso, kurie rašė popiežiui Pijui IX, siekdami įtikinti, kad Pietūs tapo nekalta Šiaurės valstijų agresijos auka.

Čia saugoma 1854 metų nekaltojo prasidėjimo doktrinos pergamentas, kuriame aiškiai išdėstyta, kad Marija pastojo, neturėdama gimtosios nuodėmės.

Slaptuosiuose archyvuose saugomi žymių Vatikano teismų rankraščiai, tarp jų Tamplierių ordino byla XIV amžiuje, astronomo Galilėjo Galilėjaus byla XVII amžiuje, kuris buvo teisiamas Vatikane už erezijų skleidimą ir nuteistas namų areštu iki gyvos galvos.

Kai 1654 metais Švedijos karalienė Kristina Vaza atsisakė sosto, ji atsivertė į katalikybę, nors prieš tai buvo liuteronė, ir persikėlė į Romą. Šiandien ji yra viena iš kelių moterų, palaidotų šv. Petro bazilikoje Vatikane. Slaptuosiuose archyvuose saugomas kilmingos moters laiškas, kuriame ji pranešė apie savo atsivertimą.

Įdomu tai, kad iš tikrųjų slaptųjų archyvų pavadinimas lotyniškai „secretum“ reiškia labiau asmeninius, o ne slaptus dalykus. Juose saugomi privatūs laiškai ir buvusių popiežių istoriniai įrašai. Archyvai nebuvo laikomi slaptais iki 1881 metų, kaip popiežius Leonas XIII atidarė juos mokslininkams.

Popiežius Paulius V 1612 metais sudarė slaptuosius archyvus. Po 400 metų Vatikanas iškilmingai pirmą kartą paviešino visuomenei 100 dokumentų. Parodoje, pavadintoje „Lux in Arcana“ buvo galima bent akies krašteliu pažvelgti į popiežių praeitį ir istoriškai svarbių įvykių atgarsius.

Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: slaptuosiuose Vatikano archyvuose vis dar yra dokumentų, kurie plačiajai visuomenei nėra paviešinti. Kyla klausimas: kodėl? Profesorius ir knygų autorius Deividas Kertzeris, tyręs archyvus, svarsto „Ar yra dalykų, kurie nebuvo paviešinti, nes jie nebuvo palankūs Katalikų bažnyčiai?“. D. Kertzeris knygoje „Popiežius ir Musolinis“ (angl. „The Pope ant Mussolini“) rašė, kad popiežius Pijus XII sudarė sandėrį su Musoliniu, kad apsaugotų bažnyčios interesus, savo ruožtu pažadėdamas užmerkti akis prieš valdžios skleidžiamą antisemitinę propagandą.

Kai kurie mokslininkai, per didelius vargus gauna leidimą prieiti prie slaptųjų archyvų, tačiau juos tyrinėti nėra sudarytos palankios sąlygos. Pavyzdžiui, juose draudžiama fotografuoti. Be to, į juos neįleidžiami asmenys, kurie nėra tiesiogiai susiję su slaptųjų archyvų saugojimu. Mokslininkas norėdamas gauti kokį nors dokumentą, iš pradžių turi pateikti užklausą ir paskui laukti, kol tą dokumentą jam pristatys. Moksliniai tyrimai šiose vietose užtrunka begalę laiko. Galbūt kažkas nenori, kad išaiškėtų kažkokios paslaptys arba bent jau išaiškėtų kuo vėliau? Per metus mokslininkai ištiria apie tūkstantį, kartais šiek tiek daugiau dokumentų iš slaptųjų Vatikano archyvų.

Sklando gandai, kad Vatikano slaptieji archyvai saugomi lentynose, kurios tęsiasi net 84 kilometrus, o vien rinktiniuose kataloguose yra maždaug 35000 tomų. Visuomenei neprieinami tie dokumentai, kurie nėra senesni nei 75 metų. Palyginus nauji dokumentai kruopščiai  slepiami, siekiant apsaugoti vyriausybinę ir diplomatinę informaciją. Reikiamą dokumentą žmonės gali rasti, naudodamiesi bibliografijos rodyklėmis.