Kaukolių medžiotojai: kariaujančios tautos moralinė sveikata?

Karas – tai kolektyvinė beprotybė, verčianti suabejoti žmogaus protu. Bet netgi ši beprotybė turi savo ribas, kurias nubrėžia tiek kiekvieno atskiro kariaujančio kareivio, tiek visos kariaujančios tautos moralinė sveikata.

Visa tai, kas čia aprašyta, pakankamai gerai žinoma Amerikoje.

1944 metų gegužės 22 dieną žurnalas Life išspausdino „Savaitės nuotrauką“ su amerikiete mergina, pozuojančia japonų kareivio kaukolės fone. Po nuotrauka buvo toks tekstas: „Kai prieš du metus

aukštaūgis gražus JAV karinio laivyno leitenantas atsisveikino su savo 20-mete drauge, jis pažadėjo jai japono galvą. Praėjusią savaitę Natali Nikerson pagaliau sulaukė žadėtos dovanos, ant kurios autografus užrašė jos mylimasis ir 13 jo draugų. Dar jie parašė: „Tai – geras japonas, nes jis – miręs japonas nuo Naujosios Gvinėjos krantų“. Natali rašo savo mylimajam padėkos už dovaną laišką“.

Kaukolę Natali šmaikščiai pakrikštijo Todzijum, generolo Todzijaus, kariaujančios Japonijos premjero ir armijos ministro garbei.

Publikacija sukėlė didelį visuomenės rezonansą dėl fakto, kurio dauguma amerikiečių nežinojo, o tie, kurie žinojo, nematė tame nieko smerktino – kad amerikiečių kareiviai masiškai naudoja žuvusių japonų

kareivių kaukoles, dantis ir kaulus kaip trofėjus, suvenyrus ir papuošalus.

Kai 1943 vasario 1 tas pats žurnalas Life paskelbė šią nuotrauką su nupjauta japono galva, kurią amerikiečių kareiviai pamovė ant kuolo, tai dėl jos skaitytojai atsiuntė du kartus mažiau pasipiktinusių laiškų nei dėl nuotraukos su žiaurų elgesį patyrusiu katinu.

Japono kaukolės virimas, kad atsiskirtų mėsa nuo kaulų. Jūreiviams buvo paprasčiau – galvas buksyravo paskui laivus tinkluose. Paskui kaukoles išplaudavo kaustine soda ir poliravo.

O štai kada 1944 birželio 13 dieną Amerikos spauda pranešė, kad kongresmenas demokratas Frensis Volteris padovanojo prezidentui Ruzveltui peilį vokams atidaryti, pagamintą iš japono kareivio peties kaulo, o prezidentas su dėkingumu dovaną priėmė, amerikiečiai, tame tarpe religiniai veikėjai, smarkiai pasipiktino. Po kelių savaičių Baltieji rūmai oficialiai pareiškė, kad prezidentas grąžino padovanotą peilį ir rekomendavo jį palaidoti, o be to pareiškė norą daugiau nebegauti panašių dovanų.

Jaunesnysis laivyno leitenantas Makfersonas su japono kaukole, kuri tapo torpedinio katerio 341 talismanu.

Panašių nuotraukų publikavimas tęsėsi ir toliau ir JAV armija per savo ryšių su visuomene biurą informavo JAV žiniasklaidos leidėjus, kad „tokių istorijų publikavimas gali sukelti atsakomąsias represijas prieš negyvus amerikiečių kareivius ir belaisvius“.

Beje, „aukštaūgiam ir gražiam“ leitenantui, kuris atsiuntė merginai kaukolę, buvo pareikštas oficialus papeikimas. Tai padaryta buvo labai nenoriai, spaudžiant visuomenei, o ir pati bausmė nepasižymėjo griežtumu.

Tačiau nuo to laiko iš amerikiečių, grįžtančių iš Ramiojo vandenyno karinio teatro, pradėjo reikalauti įtraukti į muitinės deklaraciją duomenis apie atsivežamus kaulus, kurie buvo tuojau pat konfiskuojami. Muitinėse jų susikaupė ištisi kalnai.

Kodėl tai vyko – galima suprasti. Po Perl Harboro amerikiečių smegenys buvo plaunamos tokiu būdu, kad japonų jie nebelaikė žmonėmis, tarp šaukiamojo amžiaus amerikiečių buvo pradėtos platinti „japonų medžioklės licencijos“ su skelbimu: „Atidarytas medžioklės sezonas“, „Amunicija ir ekipuotė – nemokamai“, „Stokite į JAV Jūsų pėstininkų gretas!“

Japonų kilmės Amerikos piliečiams išimčių niekas nedarė, o Los Angeles Times netrukus po JAV įstojimo į karą parašė: „Barškuolė gyvatė – tai visada barškuolė gyvatė, nepriklausoimai nuo to, kur ji

Įspėjimas ugnies linijoje

išsirito. Štai dėl ko japonų kilmės amerikietis, gimęs iš japonų tėvų, užauga japonu, o ne amerikiečiu“. Ir apie 120 000 japonų, iš kurių 62% turėjo JAV pilietybę, buvo internuoti į specialias stovyklas.

Dėl to nenuostabu, kad jau per kautynes Gvadalkanale tarp amerikiečių kareivių atsirado mada nešiotis ant juosmens japonų kareivių ausis, iš jų dantų gamintis karolius, o iš kaukolių – trofėjus, talismanus, are tiesiog kelio rodykles.

Būtų nesąžininga nepaminėti japonų reakcijos į amerikiečių kariškių veiksmus. Istorijos su amerikiečių spaudos publikacijomis apie japonų kaukoles buvo plačiai panaudotos antiamerikietiškoje

Japoniška praktika treniruotis smūgio durtuvu ant pririšti priešo kūno

propagandoje ir reakcija buvo atitinkama.

Japonų karininkai labai noriai kaip atsaką naudojo kimotori apeigas (užmušto priešo žaliųkepenų valgymas). Viena žinomiausių istorijų įvyko Titidzimos saloje 1945 metų vasarį, kai japonų kariškiai užmušė ir suvalgė 5 amerikiečių lakūnus.

Japonų karinės bazės kariškiai surengė tuomet drauge su jūrininkais šventinę vakarienę ir linksmybių įkarštyje generolas Tatibana įsakė savo pavaldiniui atnešti šiek tiek „kimo“ iš neseniai užmušto belaisvio šviežio kapo.

Pavaldinys noriai įvykdė įsakymą ir šiek tiek pakepti priešo kepenys užėmė deramą vietą ant šventinio stalo. Matyt, nenorėdamas atsilikti nuo savo sausumos kolegos, admirolas Moris įsakė patiekti ant stalo amerikiečių lakūnus, kuriuos neseniai paėmė į nelaisvę japonų jūreiviai.

Kai kurie belaisviai buvo nužudyti dar iki suvartojant jų kepenis, kitiems pasisekė mažiau – juos valgė kelias dienas, palaipsniui amputuojant galūnes, kad mėsa išliktų šviežia.

Šis įvykis buvo paviešintas 1947 metais per 30 japonų kariškių teismą. Penki iš jų (generolas Tatibana, admirolas Moris, kapitonas Juošis, majoras Matoba ir daktaras Terakis) buvo pakarti. O kadangi tarptautinėje karinėje teisėje nėra straipsnio už kanibalizmą, tai teisė juos už nužudymą ir už tai, kad „garbingai nepalaidojo nužudytų belaisvių“.

Kai 1984 metais iš Marianų salų buvo repatrijuoti į Japoniją žuvusių japonų kareivių palaikai, 60% jų neturėjo kaukolių

Amerikoje II Pasaulinio karo laikų kaukolių ir dirbinių iš kaulų kartas nuo karto aptinkama iki dabar. Kartais juos priduoda veteranų palikuonys, kartais – atsitiktinai juos aptikę valdžios atstovai.

Visi to laikmečio kariniai trofėjai buvo padaryti iš japonų (paskui jų skaičių papildė vietnamiečių kaukolės). Nei iš vokiečių, nei iš italų, nei iš kitų Hitlerio sąjungininkų amerikiečių kariškiai suvenyrų negamino (reta išimtimi tapo Amerikoje aptiktas vokiečių kareivio skalpas).

Dabar Amerikoje tolerancija, kuri kartais siutina, ir viso to prisiminti jie nemėgsta. Tačiau juk tai puikus tautos bruožas, tiesa? Mokėti pripažinti savo klaidas netgi jas pamirštant.