Keista ranča Jutos valstijoje

Ant šios rančos vartų jus pasitinka užrašas: "Laikykitės atokiau!" Jei galvojate, kad šeimininkai yra nedraugiškai nusiteikę svečių atžvilgiu arba bijo plėšikų, tai labai klystate! Per pastaruosius du dešimtmečius čia vyko tokie įvykiai, kurie labiau tinka fantastinio filmo siužetui, nei primena realybę. Tačiau vis tai yra tiesa!

Viskas prasidėjo 1994-ais metai, kai amerikietis fermeris Teris Šermanas nusipirko apleistą rančą Jutoje ir joje apsigyveno su šeima. Kai naujieji savininkai į namą atsigabeno baldus, prie jų netikėtai priartėjo didžiulis vilkas. Jis priėjo taip arti, kad žmonės netgi pajuto žveries kvapą. Išsigandęs Teris iššovė į nekviestą svečią, tačiau vilkas net nepajudėjo iš vietos. Šeimininkas iššovė dar porą kartų. Žvėris lėtai ėmė trauktis atgal, tačiau, panašu, jo nekliudė nė viena kulka... Ir tik po šeštojo šūvio vilkas pasileido bėgti ir dingo iš akių.

Nuo 1995-ųjų metų pavasario virš namo ėmė rodytis keisti objektai. Pavyzdžiui, Terio žmona Gven pastebėjo pakibusį, ore trikampį, žybsintį šviesomis, o pats Teris - sidabro spalvos diską, kuris jo akyse dingo kalno keteros viduje. O aplink rančą ir toliau bastėsi keisti gyvūnai - tarsi vilkolakiai, tarsi fantomai. Vieną dieną Terio ir Gven akivaizdoje neaukštas, raumeningas padaras, turintis tankų vario spalvos kailį ir išpūstą uodegą, užpuolė arklį. Kai rančos šeimininkai pabandė įsikišti, grobuonis ištirpo ore. Ant arklio kojų liko nemažai nagų žymių.

Po to pradėjo dingti naminiai gyvūnai. Vieną naktį nesuprantamu būdu dingo visos šešios name gyvenusios katės. Po to atėjo galvijų eilė. Vieną rytą fermeris pastebėjo, kad trūksta vienos karvės - jos pėdsakai baigėsi viduryje apsnigto lauko. Kita karvė buvo aptikta negyva. Jos pasturgalyje kažkas išpjovė 15 cm pločio ir 60 cm gylio skylę. Tačiau aplinkui nebuvo nė lašelio kraujo!

Tuo metu apylinkėse ėmė kalbėti, kad ranča jau seniai laikoma bloga vieta. Jutos indėnai tvirtino, kad ranča stovi ant „vilkolakio tako". Suprantama, baltieji žmonės neturėjo jokio supratimo, kad šioje vietoje nieko negalima statyti.

Sutuoktiniai Šermanai vos nepuolė į neviltį: jų gyvenimas pasidarė nepakeliamas, norinčių nupirkti rančą už priimtiną sumą neatsirado. Iki to laiko, kol šiurpiais įvykiais nesusidomėjo viešbučių magnatas, multimilijonierius Robertas Bigelou. Turtuolis Šermanų rančą nupirko už 200 tūkstančių dolerių. Jis su ankstesniais šeimininkais sudarė sutartį. Faktiškai Šermanai ir toliau naudojosi ferma, joje gyveno, galėjo auginti galvijus. Vienintelė sąlyga - jie turėjo padėti tyrinėtojams, kuriuos pakvietė Bigelou. Tai buvo Nacionalinio pažangių mokslų instituto darbuotojai, tyrę anomalius reiškinius, bei policininkai, kurių užduotis buvo daiktinių įrodymų rinkimas. Tyrinėtojų grupei vadovavo biologas Kolmas Kelecheris.

Ranča buvo aptverta aukšta tvora, visoje teritorijoje pastatytos vaizdo kameros ir kitokia stebėjimo įranga. Tyrinėtojų pastangos nebuvo beprasmės. Kartą Kelecheris danguje pamatė šviečiančius rutulius. Kitas tyrinėtojas per naktinio matymo žiūronus pamatė be garso skriejantį objektą. Jis atskrido iš šiaurės, apsuko ratą virš stebėjimo punkto, įrengto rančoje, ir nuskubėjo atgal. Deja, NSO niekaip nepavyko nufotografuoti: jie pasirodydavo būtent tenai, kur tuo metu nebūdavo nukreiptos kameros, tarsi skaitė žmonių mintis.

Vieną naktį virš rančos dangus nušvito blausia šviesa. Per žiūroną buvo matomas maždaug 1,2 m skersmens „tunelis". Juo judėjo juoda į žmogų panaši būtybė. Kai ji „perėjo" į savo pasaulį, „tunelis" susiaurėjo ir išnyko. Įdomu tai, kad prietaisai nerodė jokių anomalijų. Ir tik viename kadre buvo užfiksuotas išplaukęs silpnas švytėjimas...

Tyrimai truko 10 metų. Per tą laiką rančos gyventojams teko pamatyti nemažai įdomių dalykų. Tačiau nepavyko gauti jokių nepaneigiamų fenomenų egzistavimo įrodymų. Taip pat nepavyko rasti atsakymo į klausimą: kokios jėgos veikia šioje „pragaro rančoje"?