Mistinė vietovė Brokeno kalnas

Šiaurės Vokietijoje stūkso harco kalnų masyvas. Tai vidutinio aukščio, tačiau labai vaizdingi kalnai. Pati didžiausia šių kalnų įžymybė – Brokeno kalnas. Yra pasakojama, kad jau ištisus amžius valpurgijos naktį čionai atskrenda švęsti raganos iš visu žemynų.

Klasikai ir amžininkai

Johanas Volfgangas fon Getė tris kartus buvo užkopęs į Brokeno kalną. Takas, kuriuo lipo poetas, neužmirštas. Turistiniuose atlasuose ir kalno papėdėje esančioje schemoje šis takas vadinamas „Goethevveg“ („Gėtės takas“). Kopimas į kalną vokiečių klasikui buvo ne tik dalis jo asmeninės biografijos, „Fauste“ yra nemažai Harco grožybių ir garsiosios Valpurgijos nakties aprašymų.

Harce gyvenantis žinomas dailininkas Raineris Ertas, daugelio tarptautinių karikatūristų parodų dalyvis ir prizininkas, taip buvo įkvėptas Valpurgijos nakties scenos, kad Getę ir velnią pavaizdavo kaip du bičiulius-sugėrovus. Neaišku, ar šiuo atveju tinka pašiepiantis siužetas apie garsiojo vokiečių poeto ir velnio suokalbį. Tačiau nepaneigiamas tas faktas, kad Getė pasaulyje pagarsėjo po to, kai sukūrė „Faustą“ su šėtonišku turiniu.
Įdomu tai, kad „Gėtės takas“ per kažkiek laiko tavo dalimi „Harzer Hexenstieg“ („Raganų pasikėlimas į Harcą“) – kelio, kuris apie 100 km serpentinu vingiuoja kalnų masyvu tarp Osterodes ir Talės miestelių per Brokeną.

Šis kelias Brokeno kalną pavertė vienu iš pačių populiariausių Europoje. Norinčių užlipti į kalną – pilna visais metų laikais.

Kas kaip mato Harcą

Brokenas – ne vienintelė viršukalnė apylinkėse. Netoliese šio kalno stūkso kitos viršukalnės, kurios visai nedaug nusileidžia savo aukščiu – vos 100 m. Tačiau ir patį Brokeno kalną pavadinti aukštu, kai jo aukštis vos 1141 m, galima tik sąlyginai.

Daugybė granitinių plokščių, sudėtų piramidėmis, sukelia mintį apie tai, kad šie statiniai tarnavo kažkokiems religiniams tikslams. Beje, nelabai gilindamiesi į ezoteriką, geologai šias plokštes laiko ledynmečio periodo palikimu, o landšafto specialistai – dalimi Harco nacionalinio parko. Klimatologai pažymi šiose apylinkėse esančio klimato panašumą su Islandijos, kuri nuo Harco nutolusi už tūkstančių kilometrų. Nykštukiniai beržai primena negyvenamas Rusijos šiaurines sritis. 1899-ųjų metų kovo mėnesį nutiestas geležinkelis su stotimi netoli Brokeno kalno viršūnės aiškiai parodo, kad tai nėra nuo pasaulio nutolusi vieta.

Įvairūs savininkai – įvairus tikslai

Harco apylinkėse valdžia nuolat keitėsi. Paskui mitines raganas atėjo realūs gamtininkai. Damos į savo puotą suskrisdavo tik kartą per metus, o mokslininkai darbuojasi ištisus metus, pradedant nuo XVII amžiaus. Jeigu raganos tarpusavyje keisdavosi žiniomis apie juodus darbelius, tyrė Brokeno florą ir fauną.

XIX amžiaus viduryje prasidėjo kariniai veiksmai. Brokene įsikūrė Prūsijos armijos generalinis štabas. Jį pakeitė turistinių zonų kūrėjai, kurie sukūrė pirmuosius Alpių sodus Vokietijoje ir pastatė viešbutį. Pirmojo pasaulinio karo metais Brokene buvo įkurta observatorija, o po 20-ies metų šalia observatorijos buvo pastatyta galinga televizijos stotis. 1945-ais metais amerikiečiai subombardavo viršūnėje esančius objektus ir dvejiems metams įsikūrė ant kalno. Po to, laikantis Jaltos konferencijos nutarimų, ant kalno užžengė Sovietų Sąjungos armija.

Sovietai Brokene valdė ilgiausiai iš visų – net 33 metus. Nuo 1961-ųjų metų rugpjūčio mėnesio Brokenas, kuris buvo tuometinių Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos pasienio zonoje, buvo uždarytas ne tik turistams, bet ir visiems civiliams žmonėms. Į viršūnę užkopė kareiviai, kurie viršukalnėje sumontavo du galingus pasiklausymo įrenginius. Vienas iš šių įrenginių priklausė sovietų žvalgybai, o Brokeno kalnas tapo labiausiai į vakarus nutolusia Maskvos „ausimi“. Kitas pasiklausymo aparatas buvo VDR Valstybės saugumo ministerijos 3-jo skyriaus žinioje. Slaptuose dokumentuose radijo stebėjimo objektai buvo vadinami „Jenisėjumi“ ir „Urianu“. Ši Brokeno biografijos dalis baigėsi 1989-ųjų metų gruodžio 3 d., po Berlyno sienos griuvimo. Nuo to laiko į viršukalnę vėl gali patekti visi to norintys, o kalno šeimininkėmis tapo daug metų jame besilankančios raganos.

Kur tik pasisuksi – vien juodosios jėgos

Kiekvienoje šalyje yra savas Brokenas. Yra manoma, kad rusų rašytojo Bulgakovo garsiajame romane „Meistras ir Margarita“ aprašyti įvykiai vyko prie Kijevo esančiame Plikajame kalne. Pasakojama, kad šiame kalne ištisus metus karaliauja nepakenčiama tyla, o kalno šlaituose matomi milžiniškų kanopų pėdsakai.

Tiesa, reikalingas šioks toks patikslinimas. Kijeve ir jo apylinkėse galima suskaičiuoti nuo 5 iki 9 kalnų, turinčių pavadinimą Plikasis (pagal įvairius šaltinius). Netoliese vieno kalno buvo aptikti gaidžių, kuriems buvo nukirstos galvos, skeletai – tai yra burtininkų atliekamų aukojimų atributai. Kiti Plikieji kalnai liūdnai pagarsėjo tuo, kad juose buvo laidojami maro, plėšikavimo aukos, mūšiuose kritę svetimšaliai užpuolikai.

Manoma, kad Kijevo raganų sambūrio vieta yra Plikasis kalnas tarp Pionierių Slobodkos ir Aukštutinės Teličkos. Šis kalnas šlovę įgijo įvairiais istorijos periodais, pradedant nuo laikų, kada, valdant kunigaikščiui Vladimirui, įvyko Rusios krikštas.

Kaukaze irgi yra savas raganų kalnas. Skirtingai nuo Kijevo, su šiuo kalnu viskas aišku, nes pats jo pavadinimas Ušba (gruzinų kalba tai reiškia „raganų sąlėkis“) viską pasako. Šio kalno aukštis – 4690 m. Užkopti į šio kalno viršūnę nėra lengva netgi patyrusiam alpinistui. Reta ragana nenorės užskristi ant sudėtingiausio pasaulyje 4 km aukščio kalno Šcheldos tarpeklyje! Mes irgi turime vietą, kurioje raganos susirenka ir kelia puotas. Tai – Raganų kalnas šalia Juodkrantės Kuršių nerijoje.

Užkampis nežabotoms linksmybėms

Tačiau vis tik pagrindinė raganų susibūrimo vieta lieka Brokeno kalnas. Klimatas šioje vietoje labai neįprastas. Skirtumas tarp vasaros ir žiemos temperatūros siekia 40-50 laipsnių. Vidutiniškai 306 dienas per metus būna rūkas. Kuo gi ne užkampis? Tik nelabiesiems, kuriems rūkas ir žvarbus vėjas netrukdo, čia ir yra geriausia vieta.

Šioje vietoje daug metų posėdžiauja „šėtoniškasis parlamentas“. Viskam vadovauja damos. Vos atskridusios ir nušokusios nuo šluotų, jos, kaip teigiama, pasišildo stebuklingu eliksyru ir prasideda linksmybės – orgijos su velniais. Po erotinių pasilinksminimų Brokene vyksta ir rimtas „darbas“ – aptariama kiek ir kokių niekšybių pavyko padaryti, kiek žmonių pavyko išvesti iš doros kelio.

Europietiški reikaliukai

Dabartiniais laikais raganos veikia įvairiose srityse. Tuo metu, kai jos nesilinksmina ant Brokeno kalno, jos dirba. Pavyzdžiui, Rumunijos raganų karalienė Bratara Buzėja panaudoja visą priemonių arsenalą – papasakoja apie praeitį ir ateitį, gydo negalavimus, vykdo užkalbėjimus.

Vokietė Diana Naizius savęs nevadina ragana, nes šis pavadinimas asocijuojasi su žmonių deginimu ant laužo Viduramžiais. Ji save vadina senovės ritualų žinove. Įprastiniame gyvenime ji yra mokslininkė-gamtininkė.

Kaimynams nekenkia, sausros ir potvynių nesiunčia, eliksyrų neverda. Tačiau palaiko mintį, kad kai kurie žmonės turi antgamtinių sugebėjimų. Tiesa, ji niekada nepatikslino, kokiais antgamtiniais sugebėjimais pati gali pasigirti. Puotas ant Brokeno kalno irgi ignoruoja, neaiškindama savo elgesio motyvų. Gali būti, kad bijo būti nužiūrėta stipresnių kolegų.

Kaip raganos išvyksta į puotą ant Brokeno kalno? Šį klausimą nagrinėjo Šveicarijoje 1669-ais metais karaliaus Karolio XI įsakymu sudaryta speciali komisija. Buvo teisiamos raganos iš Moro miestelio, kurios buvo apkaltintos tuo, kad grobė vaikus ir juos nusigabendavo į susirinkimą ant Brokeno kalno. Raganos, pasiėmusios šluotas, susirinkdavo kaimo kryžkelėje, patraukdavo prie netoliese esančio kalno ir garsiai šaukdavo į juoduojantį urvą: „Anteserai, ateik ir nunešk mus į Blokulą!“ Blokula – tai Brokenui analogiškas kalnas, o Anteseru vadinamas velnias, kuris vadovauja kasmetiniams susirinkimams. Jis pasirodydavo senio pavidalu, pagriebdavo raganas ir akimirksniu jas oru nunešdavo ant Blokulos kalno. Beje, jam padėdavo būrys velnių, pasivertusių juodais ožiais.

Keliavimo priemonės

Raganoms keliauti tinka beveik visos priemonės! Jos keliauja ant ožių, miško ar pelkių nelabųjų, kėdžių, šernų… XVI amžiaus vokiečių graviūroje vaizduojamos raganos, raitos ant šakių, pagalių, kastuvų ir gyvūnais pasivertusių demonų. Tiksliai nėra žinoma ar apie šiuos nepadorumus žinojo VHugo romano „Vargdieniai“ veikėjas Gavrošas, tačiau apie tai, kam raganai reikalinga šluota, sumanus berniukas kalbėjo labai konkrečiai. Štai kas rašoma romane: Gavrošas, prieš šokdamas per upelį, kreipėsi į bjaurios išvaizdos moteriškę, kuri rankoje laikė šluotą: „Ponia, ar jūs visada keliaujate su savo arkliu?“

Europos tautų sąmonėje susiformavo raganos ant šluotos paveikslas. Ar tai atsitiktinumas? Greičiausiai ne – juk būtent ant šluotos dažniausiai namuose nusėda purvas ir voratinkliai, tokie mieli bet kuriai nelabajai jėgai.