Atmintinė raganoms

Jeigu dar prieš keletą šimtmečių Senojo Pasaulio moterys, kaip ugnies bijojo kaltinimų raganavimu, kurie grėsė neišvengiama bausme, tai XXI amžiuje daugelis iš jų galvojo apie tai, kaip apsižergti šluotą. Šis noras ypač sustiprėja, kai artinasi Valpurgijos naktis.

Raganos transporto priemonė

Gegužės 1-osios naktį, kaip teigia ezoterikai, išnyksta ribos tarp pasaulių. Į šį portalą, kuris atsiveria tik kartą per metus, skuba dangaus, žemės ir požemio gyventojai. Brokeno kalno, esančio Vokietijos pietuose, viršūnėje jie siaučia, šoka, dalijasi blogų darbų patirtimi, apie kuriuos sužino visi šabašo dalyviai.

Kodėl buvo pasirinkta būtent ši diena - šventosios Valpurgijos, VIII amžiuje iškeliavusios iš Anglijos į

žemyną su krikščioniška misija, paminėjimo diena? Teigiama, kad tai nėra atsitiktinis sutapimas. Viskas susiję su pagoniška tradicija nuošalioje vietoje sudeginti šiaudinę raganos kaliausę. Tai daugybę metų vykdavo būtent gegužės 1-osios naktį.

Šia ceremonija kaimų gyventojai išvarydavo raganas, o tuo pačiu ir atsikratydavo senomis šluotomis. Virbų ryšulys, užmautas ant rankenos, buvo pačia seniausia priemone atliekų atsikratymui. Taip pat žabų ryšulėliu buvo pašlakstoma krosnis prieš kepant joje duoną. Juo taip pat buvo saugojamasi nuo ligų, tvarkomi namai ir nuvejamos gyvulių ligos.

Po to senos šluotos buvo pririšamos prie šiaudinių raganų iškamšų. Bažnyčių varpų skambėjimas buvo ženklas, kad gyventojai apsivalė nuo bjaurasties.

Šluota tapo raganų požymiu - taip teigiama daugelio šalių folklore. Pasakojimuose raganos dažnai skrenda atsisėdusios ant šluotos.

Tik šluota būna skirtingai pasukta - tai ražais į priekį, tai atgal.

Vien tik simboliai

Dabartinė Norvegijoje gyvenanti ragana Lena Skarning teigia, kad pagal šluotos pasukimą galima nustatyti ar ragana yra tikra, ar apsimetėlė. Pavyzdžiui, kalbėdama apie Harį Poterį, Lena tvirtina: „Jis ant šluotos sėdi atvirkščiai. Tikra ragana visada skrenda šluota į priekį, o ne šluotkočiu". Remiantis pagonių samprata tai reiškia, kad Haris Poteris atiduoda pirmenybę moteriškajam pradui magijoje: senovės ritualuose kotas buvo suprantamas kaip falo simbolis, o žabų ryšulėlis - kaip moteriškosios energijos simbolis.

Šluota gali transformuotis. Šiuolaikinės vokiečių raganos vietoje jos siūlo didžiulį dantų šepetėlį. Štai kaip pasakojama viename Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita': „...grindų šepetys, ražais aukštyn, šokdamas įskrido į miegamąjį. Savo galu jis beldė į grindis, gulė ir veržėsi link lango. Margarita net sušuko iš džiaugsmo ir užšoko ant šepečio".

Šluota, dantų šepetėlis ar grindų šepetys - visa tai yra transporto priemonės. Jos skirtingos, tačiau jų paskirtis ta pati. Tiesa, norint skristi, reikalingas tam tikras tepalas.

Minėtame Bulgakovo romane Margarita prieš skrydį ištepė kūną geltonu riebiu tepalu, atsiduodančiu pelke ir mišku. Greičiausiai, šiame tepale buvo panaudoti haliucinogeninės sudedamosios dalys (dėmėtoji mauda, vaistinė šunvyšnė, drignė ir mandragora). Raganų gyvenimo tyrinėtojai teigia, kad šiuo tepalu taip pat ištepama visas šluotos kotas.
Ant šluotos atsisėdusi ragana pakeliui į šabašą gana neblogai prisiuostydavo haliucinacijas sukeliančių medžiagų.

Skrydžio pabaigoje ji jau būna taip užsivedusi, kad, atvykusi į vietą, iš karto ima šokinėti.

XV amžiuje gyvenęs Džordanas de Bergamas, tyrinėjęs raganų teismų protokolus, rašė: „Raganos prisipažįsta, kad tam tikroms dienomis ir naktimis tepa šluotą tepalu ir keliauja ant jos į tam tikrą vietą arba šiuo tepalu tepa pažastis ar kitas plaukuotas vietas“.

Jeigu būti ragana, tai tik laisvai samdoma

„Kalbėkite tiesą - laikykite šluotą paruoštą". Taip yra sakoma Senajame Pasaulyje. Iš tiesų, visuomet reikia būti pasirengusiu teisybę. Gali būti. nukentėti kad tos, kurios buvo apšauktos raganomis, neiškodavo žodžių kišenėje.

Šiandien jos irgi kviečiamos pajudinti kišenę, o tiksliau - piniginę. Juk kiekviena save gerbianti dama nori nors kiek laiko pabūti ragana. Pageidautina - pačiame įvykių epicentre. Ant to pačio Brokeno kalno, kur gegužės 1-o-sios naktį vyksta garsusis nelabųjų jėgų susibūrimas.

Skristi į Brokeno kalną nebūtina. Ten galima nukeliauti simpatišku traukinuku. Kalno viršūnėje įrengtas Brokenhauzo (Brockenhaus) muziejus. Jame dirba gana draugiška komanda - keturios raganos, turinčios numerius, ir du vyrai - burtininkavimo mokslų mokytojai.

Krista Oels, kuri turi pirmąjį numerį, muziejaus svečius kviečia:

- Norite tikros raganos šluotos? Prašom. Štai praktiškai beveik visiškai nenaudota. Sumokėkite keturis eurus ir šluota jūsų. Sėskite ant jos ir laimingos kelionės...

Miela mergina, atsisėdusi ant šluotos, žiūri nustebusi -kur skristi? Juk ji ir taip yra ant Brokeno kalno, kuriame vyksta šabašai. Kur čia daugiau beskristi?

Krista šypsosi:

- Su tuo jus ir sveikiname!

Kiekviena moteris pati nusprendžia, kaip priimti šį komplimentą iš raganos, gaunančios atlyginimą. Tačiau ją lydintis vyriškis kažkodėl pradeda įdėmiau žvelgti į savo lydimąją.