Už Realybės Ribų: Slaptas Raganų Gyvenimas

Nors šiuolaikinis pasaulis stebina technologijomis, prietarai, kurie buvo būdingi mūsų protėviams, tvirtai laikosi ir pas mus. Tikėjimas įvairiais burtininkais ir raganomis nėra išimtis.

Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad klasikinė ragana, taip sakant, būtinai yra senė su kriuku ir kupra. Iš tikrųjų jie labai klysta. Raganavimu užsiima įvairiausio amžiaus ir įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Įprastame gyvenime jie gali būti gydytojais, mokytojais, artistais, inžinieriais ir net įvairių tikėjimų dievo tarnais. Tai gali atrodyti truputį keista, tačiau čia visai nėra kuo stebėtis. Juk net viduramžiais buvo specialios bažnytinės tarnybos, kurios ieškodavo dvasininkų, pardavusių sielą velniui. Visus įtariamus dėl šios nuodėmės sudegindavo ant laužo.

Paranormal.lt naujienos - https://paranormal.lt.

Raganomis tapdavo ir dabar tampama bei siela velniui parduodama iš pavydo, pykčio, noro pasipelnyti ar įgauti valdžios. Tačiau tokiais veiksmais raganos atsisako savo angelų sargų, o dvasiniame lygyje joms išauga ragiukai, kanopos ir uodega. Kiekviena ragana gauna į pavaldinius tam tikrą skaičių velnių, nelabujų ir pusvelnių. Nelabųjų skaičius, laikui bėgant, keičiasi, kai raganos vis labiau kenkia žmonėms.

Raganomis kartais gimstama, tie gebėjimai perduodami iš kartos į kartą. Jos gali užkerėti žmones ir kenkti jiems jau nuo 12-13 metų. Būna ir nekilminių raganų, kurių giminėje niekas neturėjo tokių gebėjimų.

Baisiausia, kad raganos gali apkerėti žmones net ir bažnyčioje, nors paprastai manoma, kad jos bijo Dievo. Tiems, kurie reguliariai lanko bažnyčią, visai nesunku tarp parapijiečių pastebėti žmones su nešvariais kėslais ir ketinimais. Raganos ir raganiai visada stengiasi laikytis rankas ar pirštus sukryžiuotus. Jei atsiklaupia, taip pat stengiasi, kad kojos būtų sukryžiuotos. Kai kurie pradeda greitai žegnotis kaire ranka, iš pradžių žegnoja pilvą, kaktą, paskui kairį ir dešinį petį. Be to, bažnyčiose jie stengiasi atsistoti taip, kad nugara būtų pridengta nuo altoriaus, o iš bažnyčios jie eina nugara į priekį arba atbulomis. Taip būna dėl to, kad spinduliai nuo altoriaus ir ikonų stipriai degina raganų nugarą, kurioje yra daug nervų galūnėlių. Raganų akys laksto į šonus, jos nežiūri žmonėms į akis.

Beje, pasaulyje buvo žmonių, kurie tapdavo garsiomis ir autoritetingomis raganomis bei raganiais, neturėdami jokių magijos ir okultizmo žinių. Garsiausia Didžiosios Britanijos ragan buvo Agnesė Voterhaus arba tiesiog Motušė Voterhaus. Nusikaltimai, kuriais kaltino moterį, buvo tiesiog bjaurūs - ji ir panašios į ją prakeikdavo žmones, mirtinai žalodavo juos ir net žudydavo, naudodamos juodąją magiją. Gana ilgai bažnyčia niekaip nereagavo į Agnesės veiklą. Todėl ji tapo pirmąja ragana Anglijoje, kurią nuteisė myriop pasaulietinis teismas.

Teisme moteris atvirai prisipažino, kad garbino velnią ir naudojo juodąją magiją. Ji turėjo juodą katę, kurią vadino nelabąja. Gyvūną moteris siųsdavo žudyti savo priešų naminių galvijų ir pačių priešų. Motušė Voterhaus buvo nuteista pakarti, ir tik pakeliui į kartuves pradėjo maldauti pasigailėjimo.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gerai buvo žinomas Raymondas Bucklandas. Jis buvo vikanų šventikas ir gerbiamas ekspertas įvairiuose nepagoniškų reikalų srityse. Nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio aktyviai dalyvaudavo raganų puotose, buvo tikras jų lyderis. Šiuo metu jis “atsitraukė nuo reikalų”, gyvena Ohajo valstijoje ir rašo knygas apie raganavimą, kartais atlieka juodosios magijos ritualus.

JAV populiari ragana buvo ir Lori Kebot. Mergaitė iš Kalifornijos, legendinė šokėja. Susidomėjimas raganavimo menu atvedė Lori į Naująją Angliją. Kelis metus moteris studijavo raganavimo mokslus, atidarė parduotuvę Masačiusetse - pačiame istoriniame raganų medžioklės centre.

Iš pradžių Lori bijojo atvirai kalbėti apie tai, kad ji ragana. Tik kai jos juoda katė įstrigo medyje, prasėdėjo ten keletą dienų, o gaisrininkai atsisakė ją nukelti, moteris turėjo prisipažinti, kad gyvūnas jai reikalingas ritualams atlikti. Šis prisipažinimas turėjo poveikį, nes žodis “ragana” XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo savotiška dėmė. Gaisrininkai iškart pasidaro paklusnūs, mandagūs ir labai greitai išgelbėjo vargšą gyvūną.

Vėliau moteris tapo tikra nacionaline garsenybe. Ji ne tik atidarė raganavimo parduotuvę, bet ir rengdavo raganų puotas, kurios greitai
labai išpopuliarėjo. Parduotuvė labai patiko turistams, o pati Kebot tapo viena iš stipriausių raganų pasaulyje.

Ne ką mažiau populiarus buvo ir Alfonsas Luji Konstantas, geriau žinomas kaip Elifas Levi Zahedas. XIX amžiuje jis tyrinėjo įvairius tikėjimus, pradedant krikščionybe ir baigiant judaizmu. Galiausiai apjungė šių mokymų dalis su Taro kortomis bei viduramžių alchemikų laiškais. Ir išėjo kažkas, vėliau pavadintas “okultizmu”. Levi buvo išsilavinęs teologas, bet visada labiau garsėjo kaip mokslininkas, o ne kaip magas. Kartu jis išsiskyrė giliomis žiniomis įvairiose kerėjimo srityse ir buvo gana charizmatiškas. Parašė daug knygų apie ritualinę magiją. Garsiausias jo darbas - “Bafometas”. Tai istorija apie velnišką dievybę, kurią garbino riteriai tamplieriai. Levi nuomone, ši figūra buvo absoliuto vaizdinys. Kaip iliustraciją Elifas nupiešė moters figūrą su sparnais ir ožkos galva, kuri vėliau tapo okultizmo simboliu.

XIX amžiuje Anglijoje garsėjo ir Temsina Blait. Ji buvo žiniuonė ir ragana. Temsina galėjo prakeikti ir užkeikti, įeidavo į transo būseną ir numatydavo ateitį.

Nežiūrint gerų poelgių, Temsina praktikavo ir juodąją magiją, o jos reputaciją sutepė vyras Džeimsas Tomasas, kuris irgi buvo kerėtojas magas. Jis dažnai išgerdavo ir elgėsi chuliganiškai. Dėl to nebuvo mėgiamas, nors ir gerbiamas už magiškus gebėjimus. Galiausiai Temsina išsiskyrė su vyru, ir tik gyvenimo pabaigoje jie vėl buvo kartu.

Dažnai Temsinos Blait prakeiksmai turėdavo pribloškiantį efektą tik todėl, kad raganą gerbdavo ir prisibijojo. Pavyzdžiui, kartą ji nepanoro mokėti batsiuviui už darbą ir prakeikė jį pareiškusi, kad tas liks be darbo. Kai gandas apie prakeiksmą pasklido po apylinkes, visi ėmė batsiuvio šalintis, ir jis buvo priverstas palikti gimtąsias vietas.

XIX amžiuje garsėjo ir Džordžas Pikindžilas, kuris praktikavo liaudiškus burtus.

Jis visada elgėsi nedraugiškai ir gąsdino žmones dideliu ūgiu bei aštriais ilgais nagais. Tas raganius buvo paprastas darbininkas, bet aiškino, kad yra kilminis raganius. Jo giminės istorija siekė XI amžių, jis laikė save raganos Džulijos Pikindžil palikuoniu.

Pats Džordžas ne kartą terorizavo kaimiečius, reikalaudamas alaus ir pinigų. Nepaisant to, jo bijojo ir gerbė.

Slaptuose siauruose sluoksniuose Pikindžilas buvo pripažintas nelabojo pagalbininku, satanistų sąjungininku ir turėjo tam tikrą svorį raganių pasaulyje. Bet jo reputaciją šiek tiek gadino tam tikros savybės, pavyzdžiui, tai, kad jis buvo seksistas (raganų puotose visą darbą atlikdavo moterys, kurios turėjo paklusti itin abejotiniems reikalavimams) ir fanatikas (raganų puotose galėdavo dalyvauti tik tie, kurie galėjo įrodyti savo gryną kilmę).

Nors ilgą laiką Airijoje nebuvo kreipiamas dėmesys į raganavimą, čia irgi buvo savų raganų.

Viena iš pirmųjų raganų medžioklės aukų tapo lupikautoja Elis Kiteler.

Jos vyrai mirdavo vienas po kito ir palikdavo moteriai visą savo turtą. 1324 metais bažnyčia apkaltino Kiteler, kad ji dalyvauja suokalbyje su slapta eretiška draugija. Valdžia daug kartų bandė areštuoti moterį ir pasodinti į kalėjimą, bet jai vis pavykdavo išvengti nuosprendžio.

O kartą Kiteler dingo, palikusi nežinioje savo sūnų ir tarną.

Sklandė gandai, kad ragana patraukė į Angliją, ten prašmatniai ir gyveno iki gyvenimo pabaigos. Nežinia, ar ji iš tikrųjų buvo ragana, bet vis dėlto ji laikoma pirmąja ragana Airijoje.

XV amžiuje gana garsus buvo burtininkas ir raganius Abrmelinas. Tikra jo gyvenimo istorija nėra tiksliai žinoma. Bet jo mokymas gyvuoja iki šiol, turi daugybę sekėjų ir gerbėjų. Abrmelinas buvo stiprus raganius, kuris sumaniai vadovavo gerosioms ir piktosioms dvasioms. Jo
sistema rėmėsi magiškais simboliais, kurie būdavo aktyvuojami tam tikru laiku ir tik naudojant tam tikrus ritualus.

XIII amžiuje liūdnai pagarsėjo ir bajorė Andžela de la Berte. Inkvizicija sudegino ją ant laužo už daugybę žvėriškų nusikaltimų. Anot gandų, ji turėjo seksualinių ryšių su demonu. Žinoma, visai gali būti, kad gyvenime Andžela buvo psichiškai nesveikas žmogus, bet svarbiausias jos nusikaltimas buvo tas, kad moteris palaikė gnostinės krikščionybės religinę sektą, kurios katalikų bažnyčia nepripažino. Ne visai įprastas Andželos elgesys privedė prie kaltinimo raganavimu ir baisios mirties.

XVII amžiuje Merilende gyveno dar viena ragana - Molė Daijer. Apie ją žinoma labai nedaug, bet tai, kad ji buvo labai keista, nekelia abejonių. Ji gydė žolelėmis, buvo atstumtoji ir išgyvendavo tik žmonių kilniaširdiškumo dėka. Galiausiai buvo apkaltinta raganavimu, o jos namas - padegtas. Pačiai Molei pavyko išsigelbėti, ji pabėgo j mišką. Kelias dienas apie ją niekas nieko nežinojo, kol vienas berniūkštis atsitiktinai aptiko kūną. Moteris mirė ant uolos nuo šalčio, klūpodama ant kelių, su pakelta ranka. Vėliau paaiškėjo, kad jos keliai paliko žymę ant akmens. Bet netrukus kaimo gyventojai suprato, kad sunaikino ne raganą. Bet buvo per vėlu - Molė prakeikė kaimą: daugelį amžių ten būdavo labai šaltos žiemos ir nuolat kildavo epidemijos.

Akmuo, ant kurio mirė moteris, tapo garbinimo vieta. Molės šmėkla, kurią nuolat lydėdavo įvairūs gyvūnai, ne kartą buvo pastebėta tuose kraštuose. Tačiau, nors Molė Draijer lieka gana žinoma figūra Amerikos raganavimo istorijoje, jokių patikimų istorinių jos realaus egzistavimo įrodymų nėra.

Taigi, peržiūrėjus visas minėtas istorijas, galima užtikrintai pasakyti, kad pasaulyje per daug amžių niekas nepasikeitė. Yra žmonių, kurie iš tikrųjų turi tam tikrų gebėjimų, kuriuos jie naudoja geriems ir blogiems tikslams. Tačiau dažniausiai žmonės gauna raganos ar raganiaus žymę tik todėl, kad kažkuo išsiskiria iš bendros minios.