Raganų kalnas

Juodkrantė – viena seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių, nutolusi 18 km į pietus nuo Klaipėdos, daugelį amžių garsėjo savo žvejais, vėliau gintaro išgavimo pramone ir kaip rami poilsiavietė.

Ant Raganų kalno senovėje Juodkrantės gyventojai švęsdavo Rasas arba Jonines. Buriniais kurėnais ir garlaiviais iš Rusnės, Klaipėdos, net Tilžės per Kuršių marias atplaukdavo lietuvininkų chorai, muzikantai, linksmindavosi visą trumpiausią metų naktį iki saulei patekant, gal ir paparčio žiedo ieškodavo. Degdavo laužai, net būta tradicijos tą naktį nuo šio kalno į jūrą ridenti uždegtas dervos statines. Pagal legendas kalnas ne tik žmones traukė – pasakojama, kad nuo seniausių laikų čia į savo subuvimus rinkdavęsi raganos ir puotas keldavę velniai, pasirodydavusi ir pati raganų deivė Ragė...

Dabar šį kalną, lyg realaus ir mistinio pasaulių paribį, teisėtai ir, matyt, ilgiems laikams užėmė tos pasakų būtybės, liaudies meistrų įkūnytos ąžuole. Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sugalvojo, kad visos Lietuvos meistrai čia galėtų drožti senovės legendų ir pasakų veikėjų skulptūras. Taip raganos, velniai ir tautosakos herojai, įkurdinti šalia takų, vingiuojančių į kalną, ne tik atsinešė naują – Raganų kalno  – vardą, bet ir sukūrė tą gamtinę-mistinę dvasią.

Daugelio mūsų atmintyje nuo vaikystės išlikę įspūdžiai, kai su šeima atostogaujant Kuršių nerijoje kopta į Raganų kalną, kurio šlaitai apaugę šimtametėmis pušimis, o vingiuotas takas per ūksmę veda į slėpiningą mūsų tautosakos herojų pasaulį. Šis kalnas tai viena gražiausių senųjų – parabolinių Juodkrantės kopų, siekia apie 45 metrus. Vietinių anksčiau vadintas Jono ir Ievos vardais. Ant jo Juodkrantės gyventojai švęsdavo Rasas arba Jonines. Buriniais kurėnais ir garlaiviais iš Rusnės, Klaipėdos, net Tilžės per Kuršių marias atplaukdavo lietuvininkų chorai, muzikantai, linksmindavosi visą trumpiausią metų naktį iki saulei patekant, gal ir paparčio žiedo ieškodavo. Degdavo laužai, net būta tradicijos tą naktį nuo šio kalno į jūrą ridenti uždegtas dervos statines. Pagal legendas kalnas ne tik žmones traukė – pasakojama, kad nuo seniausių laikų čia į savo subuvimus rinkdavęsi raganos ir puotas keldavę velniai, pasirodydavusi ir pati raganų deivė Ragė...

Dabar šį kalną, lyg realaus ir mistinio pasaulių paribį, teisėtai ir, matyt, ilgiems laikams užėmė tos pasakų būtybės, liaudies meistrų įkūnytos ąžuole. Vaizduotę ir kūrybos galias žadinusio kalno trauką gerai jautęs ilgametis Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sugalvojo, kad visos Lietuvos meistrai čia galėtų drožti senovės legendų ir pasakų veikėjų skulptūras. Taip raganos, velniai ir tautosakos herojai, įkurdinti šalia takų, vingiuojančių į kalną, ne tik atsinešė naują – Raganų kalno  – vardą, bet ir sukūrė tą gamtinę-mistinę dvasią, kuri kasmet čia apsilankyti sukviečia tūkstančius Lietuvos žmonių ir svetimšalių turistų.

1979-aisiais buvo surengta pirma kūrybinė tautodailininkų stovykla-seminaras. Liaudies meistrai – drožėjai ir kalviai – iš visos Lietuvos, bet daugiausia iš Žemaitijos, sukūrė 25 skulptūras. Kūrybiniam darbui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. Kitais metais įvyko antra stovykla, dar po metų – trečia. 1979–1981 metais iš ąžuolo buvo išdrožta 71 skulptūra. Rengiant ekspoziciją siekta ant kalno sukurti žmogaus įsivaizduojamą raganų ir velnių pasaulį bei įamžinti labiausiai žinomų Kuršių nerijos legendų herojus. Stori ąžuoliniai rastai buvo atvežami iš Kretingos girininkijos. 1988 m. vasarą jau senbuvės raganos ir velniai įgijo naujų kaimynų: buvo pastatyta dar 12 medinių skulptūrų, daugiausia žaidybinio pobūdžio sūpuoklės, karstynės vaikams, krėslai. Ir dabar beveik kasmet atvyksta meistrai, restauruoja senas skulptūras, išdrožia naujų. Visas šis didžiulis ansamblis iš ąžuolo skulptūrų su kalvių darbo pagražinimais, stogeliais, kurias kūrė apie 100 menininkų, – liaudies meistrų dovana visiems čia apsilankantiems. Juodkrantės senbuvė ir metraštininkė aštuoniasdešimtmetė Aldona Balsevičienė, prisimena, kaip į neriją suvažiavo liaudies meistrai, ant kalno suburzgė technika. Kūrėjai atsivežė jau subrandintą idėją, kai kurie ir būsimos skulptūros modelį. Prieš tai išstudijavo jiems parengtus tautosakos  tekstus, klausėsi sakmių ir Juodkrantėje. Kai kam kūrybinis sumanymas gimė vietoje. Daugelis atvyko su šeimomis, gyveno mokykloje, miegojo paprastose geležinėse lovose. Svarbiausia, meistrai darbavosi iš patriotizmo, be atlygio. Vienas jaunuolis net nebeturėjo pinigų bilietui atgal, kolegos surinko.

Pati gamta taką į kalną lyg padalijo į dvi dalis: vienoje platus takas, saulėta ir erdvu, o kitoje takelis siaurėja, rangosi po medžių lapija, čia tamsiau ir net gūdoka. Ypač kontrastas ryškus dangui aptemus, lynojant, rūkui kylant. Šviesiojoje dalyje įkurdinti liaudies pasakų ir legendų herojai, o tamsiojoje prasideda velniava ir dominuoja raganos. „Pasakorius“ (aut. Teofilis Patiejūnas), susijuosęs virve ir už galvos susiėmęs senolis, tarsi byloja: dabar tokių dalykų sužinosite, vaikeliai... Su specialiu kastuvu sodinamų medelių duobutėms išgręžti rymo „Miškininkas“ (aut. Ipolitas Užkurnys), lyg paminklas visiems Kuršių nerijos gelbėtojams nuo kažkada klajojusio smėlio. Iš dviejų ąsočių vandenį lieja „Vandenis“ (aut. Pranas Dužinskas). Skraido „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (aut. Pranas Peleckis) ir šiepiasi „Slibinas“ (aut. Vytautas Ulevičius). Raganų ir velnių „zonoje“ krenta „Varlių lietus“ ir paslaptingai šypsosi „Migla“ (abiejų aut. Alfonsas Skiesgilas). Čia daug visokio plauko kipšiukų, raganėlių ir raganų, net vaizduojamas „Raganos sudeginimas“ (aut. Ipolitas Užkurnys). Žinoma, dar perspėjama apie „Raganos pinkles“ (aut. Jonas Lukauskas). Vienas kitą gudriai aplošti siekia velnias ir ragana –  „Kortuotojai“ (aut. Rudolfas Gindulis). Bene įspūdingiausiai atrodo ant stataus šlaito krašto stūksantys velniūkščiais išraižyti Pragaro vartai, o už jų jau laukia pats Liuciferis (aut. Raimondas ir Anicetas Puškoriai). Bet štai „Gaidys užgiedojo – šmėklos išbėgiojo“ (aut. Bronius Draskinis, Romas Venckus ir Rimas Zinkevičius). Čia takas vėl išplatėja, tampa daug šviesiau. Sukasi medinės šokėjų poros, groja muzikantai. Dar toliau vaikai ras sūpynių ir lipynių.                 

Įdomios kai kurių skulptūrų ir jų autorių istorijos. Štai Juozapas Jakštas nenorėjo sekti sovietmečio mada drožti velnius. 1980 metais dar mažai žinomas tautodailininkas buvo pakviestas kurti Raganų kalne Juodkrantėje. Jis išdrožė „Neringos žuvimą“: trijų metrų aukščio pabaisa – blogis praryja gražuolę Neringą,  bet lieko jos geri darbai, dvasingas grožis ir legenda. Gal norėta simboliškai  pavaizduoti to meto visos Lietuvos likimą? Visos kalno skulptūros yra iš ąžuolo, tačiau šiam meistrui tada jo pritrūko, iškalė iš uosio. Todėl ši skulptūra jau supuvo ir buvo atkurta. Vėliau kalno papėdėje atsirado šio tautodailininko „Neringos gimimas“. Čia matome ant galingos bangų mūšos kylantį kūdikį. Bangos trykšta į saulę, jų keteros siekia iki dangaus, kur iškyla gintarinė pilis. Lyg ir vėl aliuzija: Neringa, o ir visa Lietuva atgimsta, nežuvusi... Šį kartą meistrui buvo atvežtas galingo ąžuolo rastas, tačiau... jame rasta įstrigusi visa automatinio ginklo šovinių papliūpa, apie 40 kulkų. Teko keisti skulptūros sumanymą. Atgimimo triumfą simbolizuojanti skulptūra iš sušaudyto lietuviško ąžuolo – lyg simbolis.

Į skulptūrų kalną kviečia didelis medinis užrašas pakelėje, ant kurio sėdi ne ragana, o laumė, laikanti rankoje kirvį, nukreiptą ašmenimis į priekį. Senovėje taip elgdavosi vietiniai žvejai, tikėdamiesi jūroje ar mariose išvengti pavojų. Dabar Raganų kalnui iškilęs pavojus  –  naikinanti laiko bei, deja, kartais ir kai kurių žmonių veikla. Sustojame prie vienos ant žemės nuvirtusios skulptūros. Neringos savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis pasakoja, jog jau trečią dešimtmetį džiaugiamės unikaliu medinių skulptūrų muziejumi po atviru dangumi Juodkrantėje, kad  Raganų kalną vasaros sezono metu aplanko tūkstančiai Lietuvos bei užsienio turistų. Deja, dėl atšiauraus jūrinio klimato skulptūros nuolat dūla, kai kurias jau užpuolęs puvėsis, jos nepataisomai „suėdamos grybo“.  Todėl kūrinius iš net tvirčiausio mūsų medžio ąžuolo būtina nuolatos prižiūrėti, restauruoti arba pakeisti naujais. Tuo tikslu kasmet stengiamasi suorganizuoti simpoziumą, kurio dalyviai ir gelbsti savo ar kolegų darbus. Medžio skulptorių simpoziumą „Raganų kalnas“ organizuoja Neringos istorijos muziejus su Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Deja, ir raganas tenka remontuoti. Paskutiniu metu Juodkrantėje viešėję skulptoriai atnaujino septynis tautodailės kūrinius bei informacinę lentą.

Ekspozicijos lankytojai galės džiaugtis skulptoriaus Jono Vaicekausko restauruota skulptūra „Ragana pelėda“. Šios skulptūros sostas buvo pakeistas nauju. Simpoziumo dalyvis Rimantas Zinkevičius restauravo skulptūrą „Vandenis“, atnaujino savo paties sukurtą skulptūrą „Moteris su mogliu“. Justinas Jusevičius kartu su Zenonu Tomkumi atnaujino Raganų kalno rodyklę ir „Liuciperį“, „Laimės žiburį“ bei „Legendą apie Neringą“.

Dauguma skulptūrų dabar ne įkastos į žemę, kaip buvo statomos, o pritvirtintos ant metalinių strypų. Jos periodiškai paremontuojamos, impregnuojamos. Tačiau už puvėsį ir medžio grybą raganoms bei velniams pavojingesni, blogesni tik nedori žmonės. Nepaisantys Kuršių nerijos lankymo taisyklių „turistai“ ir laužą užsikuria, ant kalno stato palapines, kas griežtai draudžiama. Jei nesaugo, negerbia gamtos, tai ir prie skulptūrų nagai niežti. Vienais metais Raganų kalnas stiprokai nukentėjo nuo nežinomų vandalų. Kažkada šviesuoliai ir patriotai tautodailininkai be atlygio kūrė grožį ir suformavo traukos centrą nuostabioje gamtoje. Dabartiniai menkystos atėjūnai yra pavogę ietį nuo riterio skulptūros, nuplėšę varinius žalčiukus, kurie šiuo metu pakeisti mediniais, vis kažkam užkliūva medinis kirvis kaladėje, net medinį žvakigalį nugvelbė iš raganos ir velnio, lošiančių kortomis, panosės... N.

Lendraičio nuomone, „visos taisyklės surašytos žmogaus širdyje“. Ir jei jų nepaisoma... A. Balsevičienė, su savo mokiniais ilgai padėjusi prižiūrėti Raganų kalną, taip pat atsimena, kaip buvo padegtos šviežiai impregnuotos, todėl polietilenu apvyniotos, šešios skulptūros. Po nakties ne kartą buvo dingusios medinės žuvys, kabančios ant vienos skulptūros. Sakė, net sutardavusi su meistru, kad padarytų kelias į priekį, nes niekšeliai vis pavogdavę. Tačiau yra ir džiuginančių faktų: socialiai atsakingos įmonės kartais paremia, net apmoka naujos skulptūros atstatymo išlaidas. Tokiu būdu, suderinus su autoriumi, kitas skulptorius atkūrė „Karalaitę“.

Neužsimiršti, kokioje vietoje esi, – galėtų būti pagrindinė taisyklė būnant ne tik Raganų kalne, bet ir visose saugomose teritorijose. Neringos senbuvė A. Balsevičienė tai suformuluoja poetiškiau, kaip sakydavo savo mokiniams: „Savo elgesiu neiššaukite pykčio. Kartą per metus raganos ir velniai susirenka į savo puotą, ir ant kalno turi rasti viską tvarkoje. Kad nepakenktų jums...“.

Pasivaikščioję didingos gamtos ir šviesių žmonių sukurtame liaudiškos mistikos bei burtų pasaulyje, tyliai tyliai pasėdėkite ant Raganų kalno, paklausykite, kaip pro miško ir jūros ošimą plaka didelė Neringos širdis. Ir sugrįžkite vėl. Kur randasi, galite pamatyti nuorodoje.