Kosmoso Naujienos ir Tyrimai:

Šiandien mūsų palydovas neturi globalaus magnetinio lauko, bet praeityje turėjo. Praeities magnetinio lauko stiprumą galima nustatyti tyrinėjant uolienas: stingstančioje uolienoje magnetiški atomai ar junginiai išsidėsto išilgai magnetinio lauko linijoms, o kuo stipresnis magnetinis laukas, tuo tvarkingesnis išsidėstymas.

Pernai paleisti pirmieji 60 SpaceX kosminio interneto Starlink palydovų sukėlė nemenką nerimą astronomams. Saulės šviesos atspindžiai nuo palydovų korpusų padarė juos ryškiai matomus netgi plika akimi, ką jau kalbėti apie teleskopus. Kiek vėliau palydovai pakilo į aukštesnę orbitą maždaug 550 km virš planetos paviršiaus, bet net ir tada jie išliko įžiūrimi.

„Ateiviai tikrai egzistuoja ir gali būti, kad jie jau gyvena tarp mūsų“, – duodama interviu leidiniui „Observer“ sakė Didžiosios Britanijos astronautė Helen Sharman, kuri pirmoji iš britų pakilo į kosmosą.

Kosmose kupina įdomybių ir vis naujų atrandamų reiškinių bei objektų. Kartais atradimai yra seniai žinomų dalykų paaiškinimai ar nauja interpretacija. Nestovi vietoje ir žmonija – naujos technologijos įgalina Visatą tyrinėti vis geriau. Kaip ir kasmet, kviečiu prisiminti, mano nuomone, įdomiausius praėjusių metų kosminius įvykius – po dešimt kiekvienam mėnesiui. Dabar – pirma metų pusė, o antrą apžvelgsiu kitą savaitę, jau 2020-aisiais. Gero skaitymo!

Per mažiau nei milijardą metų nuo Didžiojo sprogimo Visatoje atsirado juodųjų skylių, kurių masė viršijo milijardą Saulės masių. Kaip jos atsirado ar užaugo, nežinome iki šiol. Viena iš hipotezių teigia, kad tai yra pirmųjų žvaigždžių liekanos, vėliau labai sparčiai rijusios dujas.

Saulės sistemos kūnai yra skirstomi į įvairias kategorijas. Aštuoni didžiausi yra planetos, mažesni – nykštukinės planetos, dar mažesni – asteroidai. Skirtumas tarp pastarųjų dviejų grupių remiasi kūno formą nulemiančiomis dominuojančiomis jėgomis.

Tiesa, prie supermasyvių juodųjų skylių procesas vyktų lėtai – apie 100 milijonų metų, o ne kelis milijonus, kaip žvaigždžių aplinkoje. Iš kitos pusės, per šį laikotarpį aplink vieną juodąją skylę galėtų susiformuoti dešimtys tūkstančių planetų, tad sistema būtų ypatingai turtinga.

Dauguma juodųjų skylių yra žvaigždinės – jų masės palyginamos su žvaigždžių masėmis. Su žvaigždėmis susijusi ir jų kilmė: masyvi žvaigždė gyvenimo pabaigoje sprogsta supernova, o jos centrinė dalis susitraukia ir pranyksta už įvykių horizonto. Geriausi dabartiniai žvaigždžių evoliucijos modeliai, patvirtinti įvairiais stebėjimais, prognozuoja, kad taip atsirandančios juodosios skylės neturėtų būti masyvesnės, nei maždaug 40 Saulės masių.

Aštuntoji Saulės sistemos planeta Neptūnas turi 14 žinomų palydovų. Didžiausias jų yra Tritonas, besisukantis priešinga kryptimi nei kiti, o daugelis mažųjų atrasti palyginus neseniai – Voyager 2 praskridimo metu 1989 metais.

Astronomai galų gale aptiko vandens garų superžemių klasei priskiriamoje egzoplanetoje, kuri sukasi savo žvaigždės gyvenamoje zonoje. Šis atradimas reiškia, kad skysto vandens galima būtų rasti ir ant tos planetos uolėto paviršiaus – galbūt ištisą vandenyną.

Vienos iš tokių struktūrų yra galaktikų spiečiai, šimtus ar tūkstančius galaktikų jungiantys telkiniai. Spiečiai karts nuo karto susijungia tarpusavyje ir suformuoja didesnius. Susiliejimo procesas trunka ilgai, todėl jo metu besijungiantis spiečius gali susijungti su dar vienu – įvyksta trigubas susiliejimas. Dar rečiau nutinka keturgubi susiliejimai.