Kosmoso Naujienos ir Tyrimai:

Per mažiau nei milijardą metų nuo Didžiojo sprogimo Visatoje atsirado juodųjų skylių, kurių masė viršijo milijardą Saulės masių. Kaip jos atsirado ar užaugo, nežinome iki šiol. Viena iš hipotezių teigia, kad tai yra pirmųjų žvaigždžių liekanos, vėliau labai sparčiai rijusios dujas.

Saulės sistemos kūnai yra skirstomi į įvairias kategorijas. Aštuoni didžiausi yra planetos, mažesni – nykštukinės planetos, dar mažesni – asteroidai. Skirtumas tarp pastarųjų dviejų grupių remiasi kūno formą nulemiančiomis dominuojančiomis jėgomis.

Tiesa, prie supermasyvių juodųjų skylių procesas vyktų lėtai – apie 100 milijonų metų, o ne kelis milijonus, kaip žvaigždžių aplinkoje. Iš kitos pusės, per šį laikotarpį aplink vieną juodąją skylę galėtų susiformuoti dešimtys tūkstančių planetų, tad sistema būtų ypatingai turtinga.

Dauguma juodųjų skylių yra žvaigždinės – jų masės palyginamos su žvaigždžių masėmis. Su žvaigždėmis susijusi ir jų kilmė: masyvi žvaigždė gyvenimo pabaigoje sprogsta supernova, o jos centrinė dalis susitraukia ir pranyksta už įvykių horizonto. Geriausi dabartiniai žvaigždžių evoliucijos modeliai, patvirtinti įvairiais stebėjimais, prognozuoja, kad taip atsirandančios juodosios skylės neturėtų būti masyvesnės, nei maždaug 40 Saulės masių.

Aštuntoji Saulės sistemos planeta Neptūnas turi 14 žinomų palydovų. Didžiausias jų yra Tritonas, besisukantis priešinga kryptimi nei kiti, o daugelis mažųjų atrasti palyginus neseniai – Voyager 2 praskridimo metu 1989 metais.

Astronomai galų gale aptiko vandens garų superžemių klasei priskiriamoje egzoplanetoje, kuri sukasi savo žvaigždės gyvenamoje zonoje. Šis atradimas reiškia, kad skysto vandens galima būtų rasti ir ant tos planetos uolėto paviršiaus – galbūt ištisą vandenyną.

Vienos iš tokių struktūrų yra galaktikų spiečiai, šimtus ar tūkstančius galaktikų jungiantys telkiniai. Spiečiai karts nuo karto susijungia tarpusavyje ir suformuoja didesnius. Susiliejimo procesas trunka ilgai, todėl jo metu besijungiantis spiečius gali susijungti su dar vienu – įvyksta trigubas susiliejimas. Dar rečiau nutinka keturgubi susiliejimai.

Mokslininkų grupė šią naująją problemą patvirtino duomenimis, kuriuos surinko nauja teleskopinė technologija, kurios veikimas grindžiamas kintančios formos veidrodžiais.

Rugpjūčio mėnesį Kinijos mėnuleigis „Yutu-2“, važinėdamas tolimosios Mėnulio pusės teritorijoje, padengtoje nedideliais krateriais, aptiko kai ką keisto. Tuo metu Kinijos kosmoso agentūra pranešė, kad ši keista medžiaga yra „gelio konsistencijos“ ir turi „neįprastą spalvą“.

Tačiau kas nutiktų, jei objektas vis dėlto iš tikrųjų susidurtų su Žeme? Na, greičiausiai, jis virstų bolidu, panašiu į Čeliabinsko meteorą, kuris 2013 m. sprogo virš Rusijos. Dabartiniai skaičiavimai rodo, kad 2019 SU3 skersmuo – nuo 9 iki 23 metrų – apytiksliai toks, koks, tikėtina, buvo ir Čeliabinsko meteoro.

85% Visatos materijos yra tamsioji, nesąveikaujanti elektromagnetiškai ir neskleidžianti šviesos. Bet ir iš likusių 15% gerai žinome tik maždaug pusę. Skaitmeniniai modeliai prognozuoja, kad likusi pusė turėtų slypėti karštų dujų gijose, jungiančiose galaktikas ir jų spiečius.